Spausdinti

Mokslo Akademija

1964 m. rugsėjo 5-7 d. Niujorke įvykusio L.K.M.A. šeštojo suvažiavimo paskaitų ištraukos ir išvados (apie suvažiavimą žiūrėk šio numerio 292 psl. “Mokslo Akademija”)

“Vertybių prasmė materializmo akivaizdoje”, prof. Juozo Navicko Įvadinė paskaita suvažiavimo atidaryme

L. K. M. AKADEMIJOS pirmininkas A. Liuima, S. J., atidaromoje kalboje apibūdinęs šiuos laikus kaip “kovą už žmonijos didybę”, nurodė ir šios Akademijos uždavinius kūrybinėmis mokslo pastangomis kreipti istorijos tėkmę žmonijai sukilninti (žr. “L. L.” šio nr. 289 psl.). Kadangi šiais laikais tiems tikslams ypač graso materializmas, o “būti atviram priešiškos pasaulėžiūros problemoms yra gera priemonė ne tik tobuliau pažinti dabarties intelektualinį klimatą, bet kartu pagilinti savo pažiūras”, todėl “vienas iš svarbiausių šio suvažiavimo uždavinių yra užmegzti ir išvystyti teologinį, filosofinį ir mokslinį pokalbį su materializmu”, pastebėjo dr. J. Navickas suvažiavimo įvadinėje paskaitoje. Gvildendamas toliau temą “Vertybių prasmė materializmo akivaizdoje”, jis priėjo sekančias išvadas:

ĮSIGILINĘ į šių (aksiologiniu) vertybių prigimtį, nepastebėsime jose jokio medžiagiškumo ar daiktiškumo. Negalime prileisti, kad kokybinių vertybių medžiagiškumas yra mūsų neapsižiūrėjimo padarinys. Priešingai, šios vertybės yra per daug prasmingos, per daug akivaizdžios, per daug reikšmingos, per daug įtakingos, kad galėtume rimtai abejoti jų vieninteliškumu ir veržtis į materializmo akligatvį. Kuomet žavimės asmens duosnumu, kuomet kalbame apie atsakomybę tiesai, kuomet branginame laisvę, kuomet giriame grožį, kuomet stebimės išmintimi, mes žinome, kad stovime ne prieš iliuzijas, bet prieš besąlyginės svarbos dalykus ir autentiškos rūšies realybes.

Mes aiškiai suprantame, kad taip suprastoms vertybėms materializme nėra vietos. Mes ypatingai apgailestaujame, kad ši filosofija yra bejėgė prieš redukcijos metodą. kuris teisingumą paverčia paprastu legalizmu, meilę — sublimuotu lytiniu geismu, draugystę — socialiniu instinktu, o etines vertybes suveda į kompleksų sąvokas. Bet kaip tik dėl to mes norėtume pabrėžti aksiologiniu vertybių vieninteliškumą ir autentiškumą. Atkirsdami daiktus nuo jiems priklausomos vertės ir nepripažindami kokybinėms vertybėms jų nemedžiagiškumo, mes tikrovę nuprasminam, neleisdami jai būti tokia, kokia ji iš tikrųjų yra. Niekas taip gerai nenušviečia tikrovės, niekas taip iškalbiai neliudija apie žmogaus dvasinę prigimtį ir Būties Pagrindą, kaip kokybinės vertybės. Todėl ir nesuabejojame, kad kokybinių vertybių klausimo išsprendimas gali tvirtai ir racionaliai pagrįsti žmogaus pagrindinį apsisprendimą gyvenimo ir visos tikrovės atžvilgiu.

Prof. Juozas Navickas