DR. ARŪNAS LIULEVIČIUS

     Visas pasaulis atidžiai seka Bažnyčios Susirinkimą, kuris tęsiasi jau dvejus metus. Pats pirmasis jo darbo vaisius — liturginė konstitucija, kurioje nustatomi keliai Bažnyčios viešosios maldos — liturgijos atnaujinimui. Mums kyla klausimas: kodėl Susirinkimas tiek daug dėmesio rodė liturgijai? Kam iš viso reikalingos liturginės reformos? Rodos, kas buvo gera mūsų tėvų tėvams, turėtų būti gera ir mums.

     Norėdami rasti atsakymą, mes turime pažvelgti į liturgiją amžių bėgyje, stebėti jos kitimą ir stengtis atrasti matus, kuriais liturgines atmainas galėtume vertinti. Mūsų svarstymų planas bus toks: žvelgsime į liturgijos raidą nuo pirmųjų krikščionybės šimtmečių iki mūsų dienų, tada bandysime suprasti, ko iš tikrųjų liturgija siekia. Pagaliau stebėsime dabartines galimybes liturginiam atsinaujinimui ir klausime, ką mes patys galime daryti.

LITURGIJA JAUNOJE BAŽNYČIOJE

     Kaip Dievą garbino pirmieji krikščionys? Jeruzalėje gyvenantieji krikščionys - žydai dalyvavo sinagogos apeigose, bet taip pat susirinkdavo atskirai “laužyti duonos” — valgyti Kristaus kūną ir gerti jo kraują. Maldos čia buvo sava kalba — aramajiškai. Šios ankstyvos Mišios vis dar rišosi su bendru valgiu — taip, kaip ir pačios pirmosios.

     Romos krikščionis įsivaizduojame besimeldžiančius katakombose, žvakių silpnai šviesai spinksint. Šis romantiškas vaizdas neteisingas — katakombos per mažos net ir nedidelei pirmųjų krikščionių bendruomenei. Maldai buvo renkamasi į labiau pasiturinčio bendruomenės nario namus. Čia erdviame kambaryje, vadinamame atrium, būdavo pakankamai vietos ir didesniam būriui žmonių. Priešais įėjimą į tą kambarį yra kitas mažesnis, tablinum, kuriame priimami svečiai; čia buvo pastatytas stalas altoriui, kuri lengvai buvo galima matyti iš didesnio kambario (4— šis skaičius nurodo knygą šio straipsnio gale, 15 psl.). Ankstyvosios krikščionių bažnyčios taip pat maža kuo skyrėsi nuo paprastų namų: čia, svarbiausia, turėjo būti didelis kambarys, kuriame bendruomenė rinkdavosi maldai. Tuo krikščionių maldos namai ir skyrėsi nuo pagonių šventyklų. Krikščionių maldos namai buvo skirti bendruomenės maldai, gi pagonių šventykla buvo skirta kokio nors dievuko namams. Krikščionių maldos namuose yra svarbu ne šventa vieta, ne auksas, ne marmuras, bet šventoji bendruomenė, plebs sancta, naujosios Dievo tautos susirinkimas, kuris garbina Tėvą dvasia ir tiesa (4, 17 psl). Krikščionys šj skirtumą suprato ir pabrėžė taip, kad Minucius Felix galėjo sakyti: “Mes neturim nei šventyklų, nei altorių”.

     Sekmadienis buvo maldai paskirta savaitės diena. Mūsų sekmadienis yra pirmoji savaitės diena žydų skaičiavimu — jų savaitė baigiasi subata. Sekmadienis buvo išskirtas, nes tą dieną Kristus prisikėlė. Pirmieji krikščionių rašytojai sekmadienį vadina aštuntąja savaitės diena, nes kaip subata ženklina Dievo pasaulio kūrimo šešių dienų darbą, taip sekmadienis ženklina pasaulio atpirkimo išpildymą. Sekmadienis pradėtas vadinti Viešpaties diena. Terminas pasiliko ir moderniose kalbose — domenica, domingo, di-manche.

     Įdomu, kad ankstyvoji Bažnyčia pasirinko Kristui prisiminti dieną, surištą su jo prisikėlimu, ne su jo kančia ir mirtimi. Subata Kristaus laikais buvo pasidariusi prietaringo legalizmo auka — vietoj džiaugsmo dienos, kurią skelbė Izaijas, ji tapo įstatymais suvaržyto poilsio diena. Krikščionys tai ištaisė, įvesdami Dievo sūnų laisvę sekmadienį vietoj Senojo Testamento vergiškumo subatą. Sekmadienis reiškė gyvą ryšį su prisikėlusiu Kristumi — t. y. savaitinį jo prisiminimą Eucharistijoj (2, 116 psl.).

     Didžioji metų šventė buvo Velykos, Kristaus prisikėlimo diena. Nuo Velykų iki Sekminių buvo meldžiamasi stovint, ne klūpint. Taip pat stovint buvo meldžiamasi ir sekmadieniais, nes tokiu būdu buvo išreiškiamas įsitikinimas, kad ir krikščionys kartu prisikėlė su Kristumi.

     Kaip atrodė Mišios pirmaisiais amžiais? Jos pirmaisiais metais buvo vadinamos “duonos laužymu”, vėliau eucharistia — padėkos malda. Yra išlikę keli seni raštai, iš kurių galima atstatyti bendrą vaizdą. Štai Hippolytas “Apaštalų Tradicijoj” aprašo Mišias po krikšto: dalyvaujantiesiems atnešus auką Mišioms, vyskupas meldžiasi (7, 111 psl.).

ES DĖKOJAME tau, Dieve, per tavo mylimą tarną Jėzų Kristų, kurį paskutiniais laikais tu mums atsiuntei kaip Išgelbėtoją, Atpirkėją ir tavo įstatymo Šauklį. Jis yra tavo neatskiriamas Žodis, juo tu padarei visus daiktus, ir jie tau buvo malonūs. Tu jį siuntei iš dangaus į mergelės įsčių; nešiotas įsčiuje jis tapo kūnu ir pasirodė esąs tavo Sūnumi, gimusiu iš Šventosios Dvasios ir mergelės. Išpildydamas tavo valią, pelnydamas tau šventą tautą, jis ištiesė rankas kančioje, kad kančia atpirktų tuos, kurie tiki tavimi. Perduotas savo laisva valia kančiai, kad panaikintų mirties jėgą, sulaužytų velnio pančius, pamintų po savo kojomis žemai esantį pasaulį, apšviestų teisinguosius, pastatytų paminklą ir skelbtų prisikėlimą, jis paėmė duoną ir, dėkodamas tau, tarė: Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas, kuris yra dėl jūsų laužomas. Taip pat taurę, sakydamas: Tai yra mano kraujas, kuris dėl jūsų išliejamas. Kai jūs tai darote, darykite mano atminimui. Todėl, atsimindami jo mirtį ir prisikėlimą, mes aukojame tau duoną ir taurę, dėkodami tau, kad tu matei mus vertus stovėti prieš tave ir tau tarnauti. Ir mes meldžiame tave atsiųsti Šventąją Dvasią ant šios šventos Bažnyčios aukos. Kai tu ją sujungi vienybėj, suteik visiems šventiesiems, kurie čia (dovanas) priima, Šventosios Dvasios pilnybę, sustiprink tikėjimą tiesoje, kad mes galėtume šlovinti ir garbinti tave per tavo tarną Jėzų Kristų, per kurį šlovė ir garbė tau. Tėvui, ir Sūnui su Šventąja Dvasia, tavo šventoje Bažnyčioje, dabar ir visoj amžinybėj. Amen.

     Perskaitę šią maldą, pradedame suprasti, kodėl antrame ir trečiame šimtmetyje Mišios buvo žinomos kaip Eucharistija. Mūsų skaityta malda atitinka dabartiniam Mišių kanonui. Pastebėkime, kad ji kur kas trumpesnė ir paprastesnė, negu dabartinis kanonas — nėra ilgų šventųjų sąrašų, nėra įterptų maldų ypatingom intencijom. Konsekracijos sakiniai nėra paimti žodis žodin iš Naujojo Testamento knygų, jie turi labai paprastą, neornamentuotą formą; tai turėtų rodyti atskirą, savitą tradiciją.

     Šiuo Bažnyčios laikotarpiu (apie 250 m. A.D.) beveik kiekvienas didesnis Bažnyčios centras turėjo savitą liturginę tradiciją. Nebuvo taip pat ir pastovių tekstų maldai; pvz., Hipolytas sako, aprašęs maldas šventimų proga: “Ir vyskupas dėkos pagal aukščiau paduotus pavyzdžius. Nėra visai būtina, kad jis atmintinai atkartotų mūsų žodžius, kuriuos anksčiau pateikėme; tegu kiekvienas meldžiasi pagal savo išgales. Jei jis iš tikrųjų gali tinkamai melstis su didele ir kilnia malda, yra geras dalykas. Bet jei, antra vertus, jis melstųsi nustatytos formos malda, niekas jam neturi trukdyti. Tik tegu jo malda būna teisinga ir tiksli doktrinoj”. (4, 65 psl.).

     Ypač turtingos buvo krikšto tradicijos. Suaugusiems kandidatams krikštui bandymo laikotarpis tęsdavosi trejus metus. Intensyvus paruošimas tikėjimo dalykuose prasidėdavo prieš Velykas. Krikštas buvo duodamas nakties metu iš Didžiojo Šeštadienio į Velykų Sekmadienį. Prieš tai dvi dienas katechumenai ir visi tikintieji pasninkavo naujųjų krikščionių intencija. Mišiose naujieji krikščionys priimdavo Kristaus kūną duonos pavidalu. Tada jiems buvo duodama gerti iš taurės su pienu ir medumi, bei iš taurės su vandeniu. Tik tada jie priimdavo konsekruotą vyną (4, 35 psl.).

     Senaisiais amžiais Komuniją tikintieji priimdavo stati. Dešinė ranka buvo laikoma atvira kaire ranka. Konsekruota duona įdedama į atvirą plaštaką — duoną pats tikintysis įsidėdavo į burną. Gavęs duoną, eidavo prie diakono, kuris duodavo gerti iš taurės. Paprotys dėti duoną tikinčiajam ant liežuvio įsipilietino tik devintame amžiuje. Komunija dviem pavidalais sudarė problemų, nes sunku taurę duoti daugeliui žmonių. Romoje buvo naudojamas geriamas šiaudas. Rytų Bažnyčioje duona įmerkiama į konsekruotą vyną ir padedama ant liežuvio.

     Kaip atrodė pirmųjų amžių Mišios, galime pamatyti iš šv. Justino “Pirmosios Apologijos” (150 m. A.D.). Čia irgi aprašomos Mišios po krikšto: “Kai mes esam pakrikštiję jį, kuris išpažįsta mūsų tikėjimą ir bendrauja su mumis, mes nuvedam jį į susirinkimą tų, kurie vadinasi Broliai, ir ten mes kalbame bendrai maldas dėl mūsų pačių, dėl naujai pakrikštytųjų, dėl visų kitų visame pasaulyje... Po maldų mes pasveikiname vienas kitą pabučiavimu. Tada duona ir puodelis vandens, ir sumaišyto vyno yra atnešama tam, kuris pirmininkauja tarp Brolių. Jis paima juos, duoda garbę ir šlovę visų Tėvui vardan Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir dėkoja už dovanas, kurių mes buvom verti iš jo gauti. Kai jis baigia maldas ir padėką, visas būrys sušunka ‘Amen’. ‘Amen’ yra hebrajiškas žodis ir reiškia “tebūnie”. Kai pirmininkaujantis baigia savo padėką ir žmonės prisideda, tada diakonai, kaip mes juos vadinam, išdalina maistą visiems esantiems, duoną ir vyną, sumaišytą su vandeniu, už kuriuos buvo dėkota, ir taip pat palieka dalį tiems, kurie nebuvo susirinkime”. (4, 40 psl.).

    Pastebėkime, kad Komuniją priima visi esantieji. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku, nes Kristus palikęs savo kūną kaip gyvenimo duoną, kurią valgyti jis pats kviečia ir ragina.

    Būtų klaida manyti, kad visos pirmųjų krikščionių maldos buvo liturginės. Atrodo, kad Eucharistija vyko tik sekmadienį. Savaitės dienomis buvo pamaldos, kuriose buvo skaitomas Šv. Raštas. Persekiojimo metais šiųjų nebuvo, nes būdavo pavojinga susirinkti. Kiekvienas krikščionis buvo raginamas melstis ne tik keliantis ir gulant, bet ir trečią, šeštą ir devintą dienos valandą (iš kur kilo ir brevijoriaus dalys — Terce, Sexte, None).

Romos krikščionių pirmoji liturginė kalba buvo graikų kalba — tik maždaug 250 m. A.D. lotynų kalba išeina j priekį. To priežastis: krikščionybė plinta Iš svetimšalių tarpo į vietinius gyventojus. Meldžiamasi ta kalba, kuri tikintiesiems suprantama.

GNOSTICIZMAS, ARIJUS IR VIDURAMŽIAI

    Pirmaisiais amžiais jauna Bažnyčia turi kovoti su trimis priešais — pagoniškąja valstybe, montanizmu ir gnosticizmu. Didžiausias priešas buvo gnosticizmas, irgi kilęs iš rytų ir paplitęs Sirijoj, Palestinoj ir Egipte dar prieš Kristaus gimimą. Šio sąjūdžio tikslas buvo gnosis — Dievo vizija, kurios siekiama, remiantis senom paslaptim, kurios saugomos tikinčiųjų grandinės. Gnostikai turėjo ir išganymo doktriną, raginančią sielą išsivaduoti iš medžiaginio pasaulio, kuriame ji yra kalinė, ir pakilti į šviesųjį dvasios pasaulį, iš kurio ji yra nupuolusį. Medžiaga yra bloga ir nekęstina, todėl aukščiausioji dievybė yra kuo toliau nuo medžiagos atsitolinusi: net pasaulis esąs menkesniojo dievo darbas. Gnosticizmas buvo labai lankstus, tad bandė prisitaikinti ir prie krikščionybės, norėdamas “sudvasinti” Kristaus įsikūnijimą. Kadangi Dievas yra medžiagos antitezė, Dievo Sūnus negalėjo priimti kūną — gnostikams Kristaus gyvenimas žemėje yra tik iliuzija, vaidinimas: jis tik nudavė valgąs ir geriąs, jis tik nudavė kenčiąs.

     Kovoje prieš gnosticizmą Bažnyčios tėvai kaip tik turėjo pabrėžti Kristaus žmogiškumą, jo kančios realumą. Jei pirmajam šimtmetyje buvo pabrėžiamas krikščionybės dvasiškumas, kontrastu statant žydus ir pagonis, tai dabar buvo reikalinga iškelti ir išviršinės, medžiaginės krikščionių religijos apraiškos. Pavyzdžiui, Lijono vyskupas šv. Ireniejus 185 m. A.D. savo knygoje “Adversus haereses” pabrėžia, kad krikščionių Eucharistija grįsta medžiaginiais dalykais: duona ir vynu — iš žemės daiktų paruošiama dangiškoji auka. Kaip tik šiuo laiku įsigali paprotys iškilmingoje procesijoje atnešti aukas prie altoriaus (ši procesija nuo penktojo amžiaus palydima specialia giesme, of-fertorium). Pabrėžiama, kad per šias dovanas, kurios yra mūsų darbo vaisius, mūsų visas gyvenimas ir visa žemiškoji tvarinija yra įjungiami į šventąją auką, kurią Kristus, didysis kunigas, aukoja kartu su mumis.

     Išryškėja kitas Mišių aspektas: jei anksčiau buvo pabrėžiama padėka, dabar — auka.

     Jei pirmajam ir antrajam šimtmetyje buvo naudojamas Eucharistia vardas, dabar Mišios vadinamos oblatio ar sa-crificium. Jei auka pabrėžiama, darosi svarbus ir altorius — dabar pradedama statyti akmeniniai altoriai, kurie puošiami ir dailinami.

     Krikščionims suteikiama religijos laisvė Milano ediktu 313 m. A.D. Krikščionių skaičius didėja. Statomos erdvios naujos bažnyčios - bazilikos. Pamaldų metu daug giedama. Priešingai pagonių papročiui, muzikos instrumentai pamaldų metu nenaudojami. Į liturgiją įvedami valstybinio gyvenimo etiketo papročiai: altoriaus bučiavimas, ite missa est (kuri buvo naudojama baigti audienciją arba teismo sesiją), žvakės, smilkalai.

     Bažnyčiai gavus laisvę, ypač gerbiami tikėjimo liudininkai — kankiniai. Virš jų kapų statomos bažnyčios, kuriose laikomos metinės Mišios jų kančios prisiminimui. Iš čia kyla ir dabar užsilikusios Mišios šventiesiems prisiminti.

     Su didesnėm tikinčiųjų bendruomenėm keičiasi ir Mišių apeigos: štai ateinančiam pamaldas pravesti vyskupui giedama psalmė (nuo penkto šimtmečio) — tai introitas. Litanija pakeičia maldą bendruomenės intencijoms — kunigas gieda intencijas, o žmonės atsako Kyrie eleison (paprotys atėjo iš Mažosios Azijos). Tačiau, įvedant procesijas ir giesmes, nukenčia pirmosios Mišių dalies branduolys: sumažinama skaitymai iš Šv. Rašto. Manoma, kad Romoj pirmaisiais amžiais kiekvienose Mišiose buvo skaitoma iš Senojo Testamento, iš apaštalų laiškų ir Evangelijos. Įvedama Gloria, tačiau dingsta skaitymai iš Senojo Testamento.

     Ketvirtojo šimtmečio pradžioje Bažnyčią vėl supurto kova prieš naują hereziją — arianizmą. Arijaus doktrina lietė Švenčiausiąja Trejybę — jo teigimu, Sūnus yra Tėvo kūrinys, todėl visiškai priklausomas nuo Tėvo. Nicėjos Susirinkimas 325 m. A.D. Arijaus mokslą pasmerkė, tačiau kova tęsėsi kelis šimtmečius — pavyzdžiui, vizigotai, penktame šimtmetyje nukariavę Šiaurės Italiją, Pietų Prancūziją, Ispaniją ir Šiaurės Afriką, buvo priėmę arianizmą.

     Teologinės diskusijos apie Kristaus asmenį turėjo pasėkų liturgijoje. Ankstyvose maldose buvo įprasta kreiptis į Dievą Kristaus vardu, kaip jau raginama Evangelijoje. Arijaus šalininkai pradėjo naudoti šias senas maldas kaip įrodymą, kad Kristus teturįs tik tarpininko rolę. Pabrėžti Kristaus dievybei, Bažnyčios maldose vis dažniau pradedama minėti visą Trejybę: Tėvą, Sūnų ir šventąją Dvasią — Galijoj kilusiose Mišių maldose tiesiog kreipiamasi: “Priimk, Šventoji Trejybe” (Sus-cipe, sancta Trinitas).

     Kova prieš hereziją išplatino Kristaus Įsikūnijimo šventes po visą krikščioniją: vakaruose kilusią Kalėdų šventę ir rytuose kilusią Epifanijos. Paplinta ir Dievo Motinos garbinimas — jos garbei statomos bažnyčios, įvedamos šventės.

     Liturgijoje kova už Kristaus dievybę turėjo nelauktas pasekmes: ketvirtame šimtmetyje smarkiai sumažėja Komuniją priimančiųjų skaičius. Galima tai aiškinti kaipo išdavą nuolat keliamos disproporcijos tarp Kristaus dieviškumo ir žmogaus nuodėmingumo. Šv. Jonas Auksaburnis kalba apie “baisiąją auką”, — tie, kurie artinasi prie Dievo stalo, tai tegali daryti su baime ir drebėjimu (4, 19 psl.).

     Dėl kovos prieš Arijų įvyksta aiškus posūkis teologijoje.

     “Tol, kol krikščionybės pirminis tikslas buvo nugalėti pasaulį, kol krikščionybės šviesa stovėjo opozicijoj pagoniškai tamsai, ji krikščioniškąją mintį pristatė kaip gerąją žinią apie išgelbėjimą, kuri gyva Kristuje. Bet dabar, kai grasoma tikėjimui paslaptingų dieviškųjų asmenų santykių, tikrasis tikėjimas yra matomas kaip fides Trinitatis” (5, 33 psl.). Kristaus dievybės pabrėžimas privedė prie Dievo ir Kristaus sąvokų suplakimo ankstyvuosiuose Viduramžiuose. To išvadoje prisimirštama apie Kristaus žmogiškumą — Kristaus tarpininkavimas darosi vis sunkiau suprantamas. Žmonių pamaldumas su dideliu entuziazmu krypsta į šventuosius — jų akyse jie darosi tiltu į Dievą.

     Keičiasi ir žvilgsnis į Bažnyčią: nors dar ir Viduramžiais ji vadinama motina, bet jau į Bažnyčią žiūrima kaip į valdovę. Pavyzdžiui, iki tryliktojo šimtmečio Didžiojo Šeštadienio Exultet rankraščiuose buvo iliustruojama motinos Bažnyčios figūra, gi nuo šio šimtmečio jos vietoje randama vyskupo iliustracija. Bažnyčios, kaip šventosios tautos, sąvoka vis tamsėja — tik kunigija tesupranta liturginę kalbą, tik kunigui leista prieiti prie altoriaus Mišių aukai. Nuo dabar jis pradeda melstis kanono maldas tyliu balsu, gi altorius vis tolyn ir tolyn stumiamas į bažnyčios gilumą. “Bažnyčia pagrindinai pradedama atstovauti tik kunigų. Bendruomeninis viešos maldos charakteris, kuris buvo taip prasmingas ankstyvajai krikščionybei, pradeda trupėti iš pamatų” (5, 60 psl.).

     Nuo Eucharistijos imama atsitraukti. Komunija darosi vis retesnė ir retesnė, kad pagaliau Laterano Susirinkimas 1212 m. pareikalavo tikinčiųjų priimti Komuniją nors kartą per metus (7, 93 psl.). Ir tai krikščioniškaisiais Viduramžiais! Iš viso, šventumo samprata labai susilpnėjus: maldose dominuoja savęs kaltinimas, nevertumo jausmas — nejuntama dalyvavimo Kristaus šventume, nežiūrint visos žmogiškos prigimties silpnybių. Auga visai naujas santykis su Eucharistija. Kyla sąjūdis, kurio tikslas ne prisiartinimas, bet atsitolinimas: Švenčiausias Sakramentas garbinamas iš tolo: jis ne valgomas, bet tik garbinamas. Šiuo laiku Mišiose įvedamas pakylėjimas po konsekracijos, Švenčiausiojo išstatymas ant altoriaus, iškilmingos procesijos.

     Pasauliečių dalyvavimas Mišiose nyksta. Giedojimą perima choras. Viduramžių gale tikintieji jau yra be žado. Tiesa, yra atgimimo žymių — paskutiniais šimtmečiais giedojimas sava kalba grįžta ryšium su pamokslu. Šiaip Mišiose dalyvaujama nebe Komunija, bet auka, “užperkant” Mišias. Mišioms siūlomos maldos nebeseka kunigo maldų — visos Mišios padaroma alegorija Išganymo istorijai: štai rankų nusiplovimas simbolizuoja Pilotą...

     Liturgines formas užantspauduoja Tridento Suvažiavimas. Pijus V reformuoja brevijorių (1568 m.) ir mišiolą (1570 m.). Visi įpareigojami sekti nurodytą formą. Gaila, kad nepanaudota proga atstatyti liturgiją į ankstyvesnį grožį ir paprastumą. Tačiau ne dabar laikas atstatyti bendruomenės vaidmenį liturgijoje: tai būtų palaikyta nusileidimu ką tik nuo Bažnyčios atskilusiems protestantams. Todėl Mišių liturgija užšaldoma su visom viduramžių priemaišom: kunigo privačiom maldom prieš Mišias — ministrantūra, po Mišių — paskutine evangelija. Bažnyčios šūkis šiuo laiku yra disciplina; todėl kunigas, laikantis Mišias, turi skaityti Introit, Gloria, Credo, Sanctus, nors gal tuos pačius žodžius choras ir labai pamaldžiai gieda...

     Baroko periode liaudies viešas pamaldumas krypsta nuo Mišių į vakarines pamaldas, į procesijas bei religinius festivalius. Marijos garbinimas jungiamas su Švč. Sakramento garbinimu vakaro pamaldose. Gausybė novenų. Šventųjų garbinimas užleidžia vietą mergelės Marijos garbinimui; monstrancija užima relikvariumo vietą. Mišios darosi grynai kunigo auka, kurią tikintieji pamaldžiai stebi. “Todėl niekam, išskyrus kelis prancūzų teologus, nebuvo keista išgirsti popiežiaus Aleksandro VII draudimą 1661 m. versti Mišių maldas į dienos kalbą. Šis draudimas buvo atnaujintas Pijaus IX 1857 m. ir pakeistas tik Leono XIII 1897” (2, 14 psl.).

     Nuo Tridento Susirinkimo iki popiežiaus Pijaus X — tris šimtus metų, liturgija buvo šaldytuve. Tai buvo legalizmo žydėjimo amžiai. Pijus X apkarpė vešliai išbujojusį šventųjų ciklą liturgijoje, duodamas vėl ryškesnę vietą išgelbėjimo istorijos ciklui. Pijaus X raginimas dažnesnei Komunijai buvo pirmas žingsnis grįžti prie bendruomeninio liturgijos prado. Pijus XII reformavo Šventosios Savaitės liturgiją, tapdamas pirmuoju popiežium po Pijaus X, kuris drįso pakeisti liturginį ritualą. Ir štai pagaliau Jonas XXIII plačiai atvėrė Bažnyčios langus, sušaukdamas antrąjį Vatikano Susirinkimą, kurio pats pirmasis darbas ir yra liturgijos reforma.

     Istorinis žvilgsnis mums parodė, kaip liturgija vystėsi: augo kovų su atskalūnais išdavoje, keitėsi su besikeičiančiu Bažnyčios veidu. Mes jau galime padaryti vieną išvadą: liturgijos evoliucija suliejo daug skirtingų srovių į vieną. Iki šešiolikto šimtmečio liturgija nuolat keitėsi: kitimą sustabdė Pijaus V mišiolo reforma (7, 39, 43 psl.). Ši analizė mus verčia pakeisti nuomonę, kad liturgijos apeigos yra nepaliečiamos ir nesikeičiančios kaip ir Dievo Žodis (5, 90 psl.).

KNYGOS TOLIMESNIAM SKAITYMUI

     Liturginio atsinaujinimo klausimais paskutiniais metais pasirodė daug knygų, kurių tik kelias čia paminime. (1) Robert W. Hovda redaguota “Sunday Morning Crisis” yra geras įvadas į visą liturginį sąjūdį. Apie liturgijos dvasią daug minčių rasi (2) Godfrey Diekmann, O.S.B., knygoje “Come, Let Us Worship”. Asmens augimo klausimu liturgijoj įdomi (3) Diet-rich von Hildebrand knyga “Liturgy and Personality”. Jei domina pirmųjų krikščionybės amžių liturgija, žiūrėk Josef A. Jungmann, S.J., knygą (4)    “The Early Liturgy” ir (5)    “Pastoral Liturgy”. Labai gyvai parašyta ir jaunimui skirta yra Hans Kűng maža knygutė (6) “That The World May Believe”. Apie liturgijos atgimimą straipsnių rasi T. Diekmann dedikuotoj, kun. F. R. McManus redaguotoj knygoj (7) “The Revival of the Liturgy”. Žvilgsnį į ateitį paaštrins Adrien Nocent knyga (8) “The Future of the Liturgy”. Didelis liturginio atsinaujinimo dokumentas yra Pijaus XII enciklika (9) “Mediator Dei”. Apie liturginį gyvenimą parapijoj aštrių komentarų rasi H. A. Reinhold knygoje (10) “The American Parish and the Roman Liturgy”.