KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

ALPHA VILLE

     Vienas iš produktingiausių prancūzų “nouvelle vague” srovės režisorių Jean-Luc Godard, nors gerokai pagarsėjęs ankstesniais filmais, tik šią vasarą sulaukė stambesnių įvertinimų, laimėdamas pirmas premijas vakarinio Berlyno ir Triesto tarptautiniuose festivaliuose su savo filmu “Alphaville”. Jokiu būdu negalima tvirtinti, kad šis kūrinys sulaukė visų sutartino teigiamo įvertinimo. Tai daugiau avant-garde atstovo bandymų išdava, beieškant naujų išraiškos formų. Jungiant daugelį smulkesnių elementų, iki šiol pastebėtų mokslinės populiarizacijos, šnipų, nusikaltėlių bei seklių filmuose, Godard bando žiūrovą įvesti į ateities fantastinę valstybę, kur žmonės bejėgiškai paklusę visa valdančiam mechanizmui — automatiškam komputeriui “Alpha 60”. Veržlus šnipas, prisidengęs žurnalisto vardu, atvyksta į paslaptingą Alphaville centrą. Jam pavesta sunaikinti paslaptingo mechanizmo kūrėją dr. von Braun. Atsilaikant prieš įvairius pavojus, kurie suklupdė jo ankstesnius kolegas, šnipas įsiveržia į komputerio centrą, sunaikina profesorių, bet išgelbsti jo dukterį, jau visiškai atsidavusią naujos bendruomenės mechaniniams dėsniams.

     Režisorius simboliškai bando perspėti sumodernėjimo grėsmę, visą modernišką egzistenciją paverčiant automatiška ir nebejautria buitimi. Pavaizduojant gana niūrų automatinės valstybės centrą, filmavimo darbai atlikti Paryžiuje. Parinkus eilę modernių viešbučių bei įstaigų pastatų, efektui sustiprinti, įvesta aštrių kontrastų. Kambarių, vestibulių bei koridorių stipriom neon lempom peršviestai visumai priešpastatomos niūrios ir neapšviestos nakties gatvės. Elektroniniai bei įvairūs mechaniniai garsai nemaža prisideda prie slegiančiųjų filmo momentų išryškinimo. Tarp eilės beveik nekalbančių veikėjų kiek ryškiau pasirodo Eddie Constantine ir Anna Karina. “Nouvelle vague” srovės, bet ypač režisoriaus Godard gerbėjų šis filmas įvertinamas šedevru, kai eilė vertintojų tai laiko pseudofilosofišku tuščiažodžiavimu ir blaškymusi tarp naujų išraiškos formų. Iš eilinių žiūrovų, lankančių kino teatrus vien dėl lengvos pramogos, ne vienas, nusivilęs ir įtūžęs, išeis iš salės, nesulaukęs filmo galo.

JULIET OF THE SPIRITS

     Ar daug kas pajėgė įžvelgti į atskiro asmens vienatvės problemų nagrinėjimą filme “La Strada”? Ar daug kas bandė pro sensacingą paviršių giliau žvelgti į aštrų visuomeninio gyvenimo lukštenimą filme “La Dolce Vita”? Pagaliau “81/2” autobiografiniai tyrinėjimai ir keliami klausimai ar buvo suprasti, ar visa tai aukštai vertinta ir girta vien todėl, kadangi surežisuota taip garbinamo Federico Fellini? Panašiai, kaip Godard pagamintą “Alphaville”, taip ir “Juliet of the Spirits” vertinimą gali nulemti mados dvasia. Ne vienas tarsis, jog nepatogu ir nesaugu nelaikyti šedevru filmo, kurio autoriumi yra Fellini. Tačiau pasiteiravus apie filmo simbolizmą bei vaizdines priemones, ne vienas tepatrauks tik pečiais...

     Šį pirmąjį Fellini spalvotą filmą gal būtų galima palaikyti lyg moteriškąja “81/2” laida, nes čia irgi režisorius įjungia nemaža jo šeimos davinių, pagrindinį vaidmenį pavesdamas žmonai Giuliettai Masinai. Dalinai fantastiniame, dalinai realistiniame stiliuje Fellini seka irstančios šeimos Įvykius, kurie ypač paaštrinami pagrindinės veikėjos vizijomis. Svajonėse jungdama praeities atsiektus laimėjimus ir neįvykdytus troškimus, Julieta nesėkmingai bando išrišti dabarties problemas. Jausdama, kad vyras stengiasi nuo jos nutolti, stropiai ieško atramos ir žmogiško nuoširdumo bent savo šeimos narių tarpe. Tačiau viena iš seserų pasirodo paviršutiniška televizijos pranešėja, kita nuolat smerkianti Julietos naivumą. Net motinai pasinėrus aukštesnės klasės tuštybėse, Julieta užsidaro nerealiose svajonėse, kurias daugumoje iššaukia spiritizmo seansai ir praeities prisiminimai. Vaikystės šmėkloms vis dažniau drumsčiant kasdienybę, Julieta patiria ir sukrečiančių pasėkų. Seklių agentūroje užsitikrinusi vyro neištikimumą, Julieta lyg bando jam atsikeršyti, priimdama ištaigingos kaimynės kvietimą dalyvauti pokyly. Nors pasitaiko progų papildyti neištikimybei, vaikystės scenų prisiminimas padeda išvengti klaidos ir sugrąžina į šeimos židinį. Pagaliau nugalėdama visą eilę dramatiškų vizijų ir atsispyrusi jų gundymams, Julieta galutinai subręsta. Gana artimai kitų Fellini filmų, ypač “Nights of Cabiria”, pabaigai, Julieta tvirtai ir viltingai žvelgia į ateiti.

     Giulietta Massina pagrindinėje rolėje pagauna žiūrovų dėmesį ir užuojautą. Šalutinėse rolėse pasirodo eilė pažįstamų veidų, kaip Sandra Milo, Sylva Koscina, Valentina Cortese ir kt. Egzotiniai ir kasdieniai gyvenimo aspektai pristatyti žaviose spalvose, kartais net labai mįslingų scenarijų fone. Nors lėtas veiksmo tempas ir derinasi su svajomis bei vizijomis perpintu turiniu, bet pustrečios valandos filmas kai kam gali pasirodyti per ilgas ir net nuobodus. Filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems.

THE AGONY AND THE ECSTASY

     Garsus Renesanso laikotarpio popiežius Julius II, žinomas dėl politinių ir karinių užmasčių bei didelio rūpinimosi menu, neišvengiamai susiduria su kita didžia ir visiems laikams įspūdį palikusia asmenybe — Michelangelo Buonarotti. Kariaujantis ir politikuojantis popiežius priverčia genialų architektą, poetą ir skulptorių imtis teptuko ir išdekoruoti Sikstinos koplyčios lubas. Du taip skirtingi charakteriai dažnai susikerta, pasilikdami prie savo užsispyrusių nuomonių, nevengdami net aštresnių išraiškų. Abu tačiau jungia ta pati meno meilė. Pakartotinai paklusęs popiežiaus liepimui, meno genijus paskęsta ilgoje kūrybos agonijoje ir su tuo surištose fizinėse kančiose. Tik atbaigto darbo ekstazėje abu dar labiau įvertina vienas kitą ir supranta šio bendradarbiavimo reikšmę visoms ateities kartoms.

     Sir Carol Reed surežisuotame filme visa tai perduodama gaiviomis spalvomis didingų scenarijų fone. Daugiau gilinantis į pagrindinių veikėjų charakterizaciją, režisorius sėkmingai išvengė gausesnių masinių scenų ar siužeto apkaišymo šalutiniais epizodais. Abu pagrindiniai artistai — Charlton Heston, kaip Michelangelo, ir Rex Harrison, kaip Julius II, prideda dar po vieną puikią charakterizaciją prie eilės garbingų praeities vaidybos portretų. Ypatingo pagyrimo ir dėmesio nusipelno filmo įvade pristatoma Michelangelo kūrinių apžvalga. Suaugusiems ir jaunimui.

SALLAH

     Jaunos Izraelio valstybės dar jaunesnėje filmų istorijoje tai pirmas komiškas filmas, pastatytas bendromis žydų imigrantų režisorių ir artistų pastangomis. Nespalvotame, arti dviejų valandų besitęsiančiame filme režisorius Ephraim Kishon, kartu paruošęs ir originalų filmo tekstą, sklandžioje komedijoje nuotaikingai pasišaipo iš eilės naujosios Izraelio valstybės aspektų — biurokratinės painiavos, gausių politinių partijų rungtynių, kolchozinio gyvenimo trūkumų ir pan. Neišsilavinęs pusamžis žydas su gausia šeima atvyksta iš rytinių kraštų ir tuoj žvalgosi kur čia teka pažadėtos medaus ir pieno upės. Giliausiai nusistatęs vengti bet kokio darbo, bando pragyventi iš azartinių lošimų ir trumpų, bet apgaulingu patarnavimų. Gausią ateivių šeimą patalpinęs vieno kambario apgriuvusioje lūšnoje, tėvas visaip bando išgauti leidimą persikelti į normalų pastatą, kas galutinai komiškų situacijų pasėkoje ir pavyksta. Patriarchališko tėvo vaidmeny tikrai puikiai pasirodo vos 29 m. artistas Haym Topol. Prie filmo pasisekimo prisideda ir kylančios Izraelio artistės Geula Noni bei Gila Almogor. Filmas tinkamas ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui.

TO DIE IN MADRID

     Pusantros valandos dokumentinis nespalvotas filmas, paruoštas prancūzų režisoriaus Frederic Rossif, prisiminimų rinkinio stiliuje pavaizduoja 1936-1939 m. Ispanijos civilinį karą. Pasinaudojant tuometinėmis prancūzų, rusų, vokiečių, anglų bei amerikiečių filmų kronikomis bei foto nuotraukomis, bandoma nuosekliai pavaizduoti tiek daug auku pareikalavusio karo pradžią ir jo eigą. 33 mėnesius trukusiame kare kovoja ne vien ispanai prieš ispanus, bet sukilėliams padeda Italija ir Vokietija, kai respublikonų pusėje reiškiasi sovietinės Rusijos ir kitų kraštų trupės. Autorius sakosi įvykius pristatąs bešaliai. Vaizduose pastebima abiejų kovojančių pusių drąsa, pasiaukojimas ginamai idėjai, o be to ir žiaurumai su priešininkais, tačiau komentaruose pakartotinai išreiškiamas perdėtas palankumas respublikonams ir kairiesiems bei gaižūs užmetimai generolo Franko bandymams atstatyti tvarką pairusiame krašte. Toks šališkumas sumažina filmo dokumentinę bei artistinę vertę ir padaro daugiau slaptos Ir tyliai besiskverbiančios propagandos įrankiu.