Melstis yra religinė pareiga, melstis lietuviškai yra tautinė pareiga. Melstis mus įpareigoja mūsų ištikimybė Dievui, o melstis lietuviškai — mūsų ištikimybė tautai.
Mielas Pone Kaseliūnai,
Suprantu, kad šie klausimai gali rūpėti daugeliui lietuvių. Tad verta juos bendrai pasvarstyti ir pasiaiškinti.
Pradžioj noriu pastebėti, kad aname savo atsakyme nerandu sau paprieštaravimo, būk tai, jei jau “Exsul Familia” konstitucija yra įgyvendinta, tai jau nė nebereikia kelti išeivių pastoracijos reikalo. Tenka reikalą kelti ne tik tada, kai nieko nėra įgyvendinta, bet ir tada, kai yra ne visur pakankamai įgyvendinta. Aname atsakyme kaip tik tai ir rašiau.
Pirma, sakiau, kad ši konstitucija yra įgyvendinta. Juk tai byloja ne tik tada mano suminėti faktai, ne tik JAV, Vokietijoj, Anglijoj, Australijoj, bet ir pačioj Pietų Amerikoj įsteigti lietuvių išeivių religiniai židiniai. Tai gyvu žodžiu liudija ir du mūsų kunigai iš Pietų Amerikos, tėv. J. Bružikas, S. J., ir tėv. L. Zaremba, S. J., (žr. jų atsakymus sekančiame puslapyje).
Antra, “Exsul Familia” konstitucija nėra visur vienodai įgyvendinta: kai kur daugiau, kai kur mažiau, kai kur nepakankamai. Dėl to rašiau: “Bažnyčios Visuotiniame Susirinkime reikia iškelti išeivijų pastoracijos reikalą, kad į jį būtų dar daugiau atkreipta dėmesio... Tuo (t. y. “Exsul
Familia” suteikta teise) plačiai naudojamasi, tačiau ne visur pakankamai”.
Mano nuomone, “Exsul Familia” konstitucija nepakankamai yra įgyvendinta pirmoj eilėj ne dėl ko kito, kaip tik dėl didelio lietuvių išsisklaidymo ir dėl lietuvių kunigų stokos (dalinai taip pat dėl ne visai vykusio jų pasiskirstymo darbams). Jei išeiviai būtų daugiau susibūrę, religinis jų aprūpinimas būtų daug sėkmingesnis ir nebūtų reikalo kitataučiams jų aprūpinti.
Taip pat nėra prasmės žiūrėti į gyvenamojo krašto kunigus priešiškomis akimis. Reikalui esant, naudojamės visom kitom priemonėm (pvz. spauda, radiju) gyvenamojo krašto kalba. Iš reikalo, kai mūsų lietuvio kunigo nėra, tenka pasinaudoti ir vietinio, gyvenamąja kalba kalbančio, kunigo patarnavimu. Išeiviai niekada nenutausta pasinaudodami, bet tik pasiduodami.
Jei kas lanko katalikiškas mokyklas, savaime suprantama, kad ten bus kalbama gyvenamojo krašto kalba, o taip pat mokomasi maldų (o kartais ir pasimeldžiama) ta pačia kalba. Nemanau, kad kas išmintingai galėtų protestuoti dėl to, kad anose mokyklose kalbama ar mokoma maldų gyvenamojo krašto kalba visų ten lankančių mokinių, taigi ir mūsų išeivių vaikų. Iš to neteisinga daryti visuotinę išvadą, kad Bažnyčia reikalauja iš išeivių vaikų maldos svetima kalba, o draudžia melstis gimtąja kalba, išmokus iš tėvų ar lituanistinėj mokykloj. Jei vienur ar kitur kas nors taip draustų, būtų galima ne tik neklausyti, bet ir pranešti aukštesniam Bažnyčios autoritetui.
Jūs manęs klausiate, ar aš laikau meldimąsi tėvų kalba prievole, ar tik pačių tėvų reikalu. Mano nuomone, m e l s t i s yra religinė pareiga; melstis lietuviškai yra tautinė pareiga. Melstis mus įpareigoja mūsų ištikimybė Dievui, o melstis l i e t u v i š k a i — mūsų ištikimybė tautai. Į Jūsų klausimą, ar vaikų meldimąsis tėvų kalba yra prievolė, ar tik pačių tėvų reikalas, atsakyčiau, kad tai nėra vien pačių tėvų reikalas, bet pareiga, tačiau ta pareiga nėra religinė, bet tautinė. Todėl bent aš nematau, kaip Bažnyčia galėtų išleisti visuotinį įstatymą visiems katalikams melstis protėvių kalba.
Tačiau argi mums nėra prigimta būti lietuviais? O kas jau prigimta, tai ar ne iš Dievo valios? Tad argi nereikia tikėtis, kad Bažnyčia pareikalautu, Jūsų žodžiais, “būti tuo, kuo pats Dievas sutvėrė”, net įstatymu melstis protėvių kalba? Jūs sakote, jog Jums “atrodo, kad prigimtis negali būti pakeičiama. Kaip juodaodis negali pasidaryti baltu, taip ir lietuvis negali būti kitataučiu, gimdančiu angliukus...”
Tikrai nebūtų pavojaus nutausti, jeigu tautybė būtų paveldima kaip juoda ar balta oda. Tiesa, atrodo, kad tautos turi tam tikrų charakteringų paveldimų bruožų, tačiau tautybė yra daug daugiau negu tie bruožai — ji yra sąmoningas priklausymas tautai. Todėl tautybė grindžiama ne prigimtimi (kuri nesumaišytina su kilme), bet kilme, auklėjimu, kalba, kultūra ir pagaliau solidaria ištikimybe, kurioj yra nemaža apsisprendimo. Istorija byloja apie nutautėjusius: vokiečiams ir kitiems pasitaiko užauginti amerikiečius pusvokietukus, o šiems — amerikiečius ir pan. Deja, taip pasitaiko ir lietuviams.
Kadangi tautybė nesiremia nekintančia prigimtimi, kažin ar tikslu sakyti, kad “Dievas mus sutvėrė lietuviais”? Manau, kad ne. Visgi solidarumas savo tautai yra Dievo norima dorybė. Tačiau savo esme ji yra tautinė dorybė, ne religinė. Bažnyčia tik retais atvejais išleidžia visuotinius įstatymus religiniais klausimais; tautinių reikalų tokiais įstatymais ji iš viso negali spręsti. Tačiau tėvai turi tautinę pareigą ir teisę vaikus auklėti gimtąja kalba. Tą pareigą ir teisę Bažnyčia pripažįsta, o jos institucijos ir nariai jas turi gerbti ir, kiek tai liečia religiją, (pvz. religijos praktikoj, maldų išmokime) padėti tėvams. (Apie tai jau rašiau savo atsakyme ir Jūs sa vo laiške pakartojate).
Turimomis žiniomis, tai ir yra daroma lietuvių kunigų Pietų Amerikoje, kiek tik įmanoma. Lietuviškos parapijos yra bene didžiausi lietuvybės židiniai. Tai byloja pvz. ir Rosario lietuvių bendruomenės leidinys “Lietuviai Argentinoje”. Kur lietuvių kunigų nėra, ten, suprantama, kad yra sunkiau. Tautinio sąmoningumo puoselėjimą tenka laikyti sėkmingiausia tautybės išlaikymo priemone.
Kęstutis Trimakas, S. J.