•    Ar dėl Bažnyčios įstatymo?

Dievas sutvėrė mus lietuviais. Kur Bažnyčios reikalavimas būti tuo, kuo pats Dievas sutvėrė, t. y. kur jos įstatymas melstis protėvių kalba?

Malonus Redaktoriau,

     “Geriau vėliau, negu niekad”, sako mūsų priežodis. Dėkoju už mano laiško minčių atspausdinimą, kurios turėjo būti iškeltos žymiai anksčiau, Bažnyčios Tėvų sesijos pradžioje. Dėkoju nuoširdžiai, nes tai nėra vien tik mano “rūpesčiai”, bet ir visų Pietų Amerikos lietuvių dvasinio stovio problemos.

     Atsakymą “L. L.” liepos-rugpiūčio nr. 241 psl. užvardinote taip: “Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime reikia kelti išeivių pastoracijos reikalą”. Tai teisingas pastebėjimas, bet turinyje visgi Jūs pats sau ar tik nepaprieštaravote sakydamas, jog “Pijaus XII apaštališkoji konstitucija “Exsul Familia” neliko tik prirašytas popierius. Ji buvo įgyvendinta”. Jei ta enciklika įgyvendinta, tai kam mes čia dar kalbame? Bet, ačiū Dievui, kad, nežiūrint “įgyvendinimo”, pritariate ir man, kad reikia klausimą kelti.

     Savo atsakymo pradžioje Jūs sakote: “Yra aiškių faktų, rodančių, kad Bažnyčia išeivius globoja”, ir suminite daug palankių Vatikano mostų ta linkme: J. E. vyskupo Brazio paskyrimą, šio Popiežiaus susirūpinimą, Vokietijos vyskupų paramą, arkivysk. Heenan skatinimą ir pan. Visi šie faktai man yra ir buvo žinomi. Šie pavyzdžiai mano suprantami tik kaipo palankumo žestai, paskatinimai, paraginimai, bet ne reikalavimas būti tuo, kuo pats Dievas sutvėrė. Aš savajame laiške miniu esamąją išeivių dvasinę būklę nuogiausioje realybėje, kurią pateikė “išeivius globojanti” Bažnyčia, reikalaudama iš mūsų vaikų maldos s v e t i m a kalba! Ir jei ir toliau taip bus, tai J. E. vysk. Brazio, lygiai kaip ir J. E. vysk. Brizgio, misijos liks bevaisėmis. Jūs minite, kad “Exsul Familia” enciklika suteikia teisę išeiviams būti aprūpintiems religiniuose dalykuose sava kalba. Tai, kaip jau sakiau, irgi priklauso prie tos pačios grupės, kaip paraginimai, paskatinimai, pageidavimai, palankumai, pritarimai. Jei Bažnyčia pažiūrėtų į Pagrindines Tikėjimo Tiesas ir iš tautinio taško (ne vien religinio), tai prieitų išvadą, jog melstis sava kalba yra prievolė bei būtinybė, kuri negali būti siejama su kokiais nors apsisprendimais, norais ar panašiai.

     Ir, turiu pastebėti, Jūsų atsakyme aš nesusivokiau, ar meldimąsi tėvų kalba laikote prievole, ar manote, kad tai yra pačių tėvų reikalas? Sakote: “Klausimas lieka, kaip praktiškai veiksmingas būtų toks įstatymas”. Išeitų, kad Jūs abejojate. Būtų labai įdomu patirti, kokias neigiamas puses pramatote. Man gi atrodo, kad prigimtis negali būti pakeičiama. Kaip juodaodis negali pasidaryti baltu, taip ir lietuvis negali būti kitataučiu, gimdančiu angliukus, ispaniukus, prancūziukus ir t. t.

     Jūsų atsakyme stebiu tokius žodžius, kaip “krikščionybės visuotinumas n e d u o d a   p a g r i n d o  nei nutausti, nei nutautinti”, s k a t i n a  tautinę ištikimybę, “p a g a l b ą  mažumoms”; “t e k s   p a a i š k i n t i ,   k a d   m e s   n o r i m e ir turime t e i s ę  likti lietuviais; “tėvai turi t e i s ę  išmokyti vaikus melstis gimtąja kalba ir visi turi tą teisę gerbti, o katalikiškos institucijos, kur g a l i ,  t u r ė t ų  sudaryti tam sąlygas”. Užtikrinu Jus, Tėve, tų žodžių niekas negirdės — jie nepasieks Pietų Amerikoje gyvenančių lietuvių ausų. Mūsų nuomonės lietuviškame laikraštyje lieka tik redakcijose. Mūsų žmogus, kaipo priklausąs katalikų tikėjimui, yra pasiekiamas tik per svetimtautį katalikų dvasiškį, kuriam pavestas mūsų tautiečio sielos “išganymas”. Taigi kelias tik per Vatikaną. Ir maldaukime jo, kad visų popiežių, ypač paskutiniųjų, palankūs “nusistatymai”, kai kurių hierarchų skatinimai, šventųjų citatos tautybių ir kalbų klausimu ir net paties Kristaus nurodymai tautoms nebūtų palikti temoms vystyti, bet kad būtų atiduota vykdymui!

Jonas Kaseliūnas