Spausdinti

IŠTRAUKOS iš 1964-1965 m. konkurso nepremijuotų rašinių apie santykius tarp tėvų ir bręstančio jaunimo.

PERDUOTI DVASINĘ KULTŪRĄ

Mes nepajėgiame taip greitai absorbuoti svetimą kultūrą, kaip mūsų bręstantis jaunimas. Mūsų brendimas vystėsi kitoj — mūsų tautinėj

— kultūroj, ir dėl to nenuostabu, kad šių jaunystėj įgytų vertybių išsižadėti negalime. Tuo tarpu jaunimas, paliestas kitų vertybių ir kitų reikalavimų, išeina į dvikovą su savo tėvais ir apskritai visa vyresniąja karta. Šeima, kurioje viešpatauja gera dvasia, paremta krikščioniškais principais ir tradicijomis, visada suteiks pakankamai užuovėjos gyvenimo sūkuriuose besiblaškančiam jaunuoliui. Šių tradicijų vertinimas ir jų tvirtas išlaikymas istorijos bėgyje yra labai daug davęs mūsų tautai. Todėl mūsų pagrindinis uždavinys perduoti bręstančiai kartai mūsų tradicijas, religiją, tautiškumą, žmoniškumą ir moralumą. Žinoma, jie turi būti jaunuolių širdyse skiepijami ne prievartos keliu, bet geru pavyzdžiu.

Paguoda

GILUS KRIKŠČIONIŠKAS AUKLĖJIMAS

Gėrimės ir didžiuojamės jaunimo pažangumu ir išsimokslinimu. Bet visgi reikia praskleisti tą uždangą, kuri uždengia vaikų santykius su tėvais. Pradengę tą uždangą, pamatysime daug tokių faktų, labai skaudinančių ir veikiančių įtėvų jausmus.

Dažnai tenka nugirsti tėvų aimanas, nusiskundimus dėl bręstančių vaikų nedrausmingumo, tėvų negerbimo ir kartais net skriaudimo. Kodėl gi šios neigiamybės yra įsigalėjusios? Tiesa, daug yra priežasčių, bet labiausiai pažymėtina pagrindinė — religinis indiferentizmas. Jei jaunimas nepaiso religijos, tai kaip jis pildys Dievo įsakymą: “Gerbk tėvą ir motiną”.

Dzūkų Kelmas

Ko vertos pastangos raginti vaiką melstis, eiti sakramentų, siūlyti išviršines formas, kai jis nesugeba pajusti giliosios šių dalykų esmės. Ar nebūtų tas pats, kaip kalbėti į jį svetima kalba?

Po gražiai išmoktų poterių, ar aš jam kalbėjau apie Dievą, mūsų Tėvą, apie jo gerumą? Apie Kristų, taip dieviškai tobulą ir taip žmogiškai artimą?

Ar vaikai matė kada meldžiantis mane ar tėvą? Tur būt, kad ne. Gal tik bažnyčioj. Tėvelis mus nuveždavo į bažnyčią ir atvažiuodavo parsivežti.

Gražūs pažadai auginti vaikus giliai krikščioniškai liko niekuomet neštesėti...

Šilainė

Užuot kalbėjus apie jaunimą, vertėtų atkreipti dėmesį ir į pačius tėvus. Daugelis jų taip pat, paveikti šių dienų gyvenimu ir prisitaikę prie šio krašto sąlygų, negyvena mūsų tradicinės šeimos gyvenimu. Pavyzdžiui, kad ir religinis auklėjimas. Šiame krašte ši sritis pavesta konfesinėms ar parapijinėms mokykloms, kur dažniausiai visa atsakomybė paliekama mokyklos seselėms. Dėl to vaikuose išugdomas tik išviršinis, o ne įgimtas ir natūralus religinis jausmas. Anglų kultūros istorikas Ch. Dawsonas tokius jaunuolius vadina subreliginiais, nes juose palinkimas ieškoti Dievo yra užslopintas...

Todėl tėvai turėtų religiniame auklėjime taip pat aktyviai dalyvauti savo geru pavyzdžiu.

Paguoda

TĖVŲ NEGEROVĖS ATSILIEPIA

Kartą išgirdau Algį besiginčijant su savo sesute. Atsimenu, kaip jis primygtinai kartojo tuos pačius žodžius, o ši vis sakė: “Nerėk, nerėk”. Tai buvo mūsų pačių paveikslas, kuris sukrėtė mane. Kaip norėjau, kad tėvas jį pamatytų. Bet jo nebuvo namie, kaip paprastai...

Šilainė

NEIŠTIKIMYBĖ

Šiandien yra ištekėjusių moterų, kurios ne tik kad apleidžia šeimą, bet ir pačios save pastato rizikingon padėtin, pasidarydamos daugumos pajuokos objektu. Ko tada gali laukti iš jos sūnus ar dukra?

Žmonai gal pradeda nepatikti neturėjimas “laisvės”, jai atsibosta ramus šeimos gyvenimas ir ji štai užveda skirybų bylą, visai nekreipdama dėmesio, į kokią padėtį jį pastato savo šeimą su vaikais. Mėgindama prieš valkus išsiteisinti, ji niekina tėvą vaikų akivaizdoje, ieško juose užuojautos. Kaip žiūri į ją paaugęs sūnus, kuriam šiuo metu tėvas yra ypač reikalingas?

M. Sarotienė

LAIŠKAI — ŠEIMOS BIBLIJA

Ką mes norime ir ko mes siekiame, mes žinome, bet kaip visa tai pasiekti, — čia ir yra didžioji gyvenimo problema.

Mūsų šeima giminių ir artimųjų draugų buvo pravardžiuojama “Laiškinių” vardu, ir ta pravardė taip prigijo, kad daugis mus taip ir vadindavo. Nesibodėjome ir mes taip vadinami, nes tikrumoje tokie ir buvome. Mat, mūsų šeimoje laiškai visą laiką vaidino labai svarbų vaidmenį. Pradėję su žmona rašyti meilės laiškus, mes juos rašėme, tur būt, kaip reta kita šeima. Per 25 metus prirašėme jų tokią gausybę, kad, juos suskirstęs, sudariau 25 tomus ir 26-ąjį slaptųjų laiškų tomą.

Toliau autorius vaizdžiai papasakojo, kaip jis su žmona išmokė savo vaikus rašyti laiškus. Nuolatinis laiškų viens kitam rašymas sujungė artimai juos visus ir nekartą išgelbėjo vaikus nuo paklydimo. Jų šeimos 25 m. sukaktuvių proga vienas svečias - žurnalistas taip apibūdino tą šeimos laiškų rinkinį:

“Tai pirmoji pasaulyje tokio turinio ir apimties knyga, pavaizduojanti šeimos gyvenimo nematomąjį pasaulį. Tai tarsi mažoji šeimos biblija, nuo jos įsikūrimo dienos iki šios, ir reikia tikėtis, bus tęsiama iki šeimos galo. Jis prasideda meilės žodžiais; toliau mažiukas vaikas išsako save, prašydamas žaisliukų, ir tėvas at-

sako, ko jis nori, kad Sigutėlis padarytų. Ir viskas vystosi laipsniškai toliau — nuo pirmojo pasimatymo su mergaite iki dramatiškos įtampos, galinčios vesti prie nelauktų vedybų, nuo jaunuolio išdykavimo ir blogos draugystės iki laimingų mokslo baigimo dienų ir gražios šeimos sukūrimo... Ir Čia sprendžiami visi klausimai, tiek doriniai, tiek tautiniai, tiek religiniai”.

Joniškis