Septintasis gailestingumo darbas kūnui
ALFONSAS GRAUSLYS
Laikas — tai mirtis, nes artina mirtį: kiekvieną laiko valandėlę kas nors kur nors miršta. Tai skamba žiauriai, bet, antra vertus, laikas, kurs sirgdina ir marina, taip pat gydo; jis apnuogina ir pridengia — jis parodo tikrąją visko vertę, taigi — tiesą. O tačiau žmonės, kurie sunkiausiai pakelia juos liečiančią nepridengtą ir melu “nepagražintą” tiesą, labiausiai sukrečiami, kai susiduria su artimų žmonių mirtimi. Nenuostabu, nes “negalima atvertom akim žiūrėti nei i saulę, nei į mirtį” (La Rochefoucauld).
KAS YRA NUMIRĖLIS?
Nors šis klausimas atrodo beprasmis, nes visi į jį gali atsakyti, o tačiau konkretus. Mirusiojo vaizdas vienaip išgyvenamas tolimųjų, kitaip — artimųjų. Tolimiesiems, kurie nėra matę jo gyvo, jis yra tik negyvas, nejudantis, sustingęs kadaise buvusio žmogaus kūnas, tik kūnas. Artimiesiems gi, kurie su juo bendravo ir matė jį gyvą, kalbantį, besišypsantį, numirėlis kelia tų bendravimų atsiminimus, graudumą, kančias ir ašaras. Jo pageltusio ir sustingusio veido rimtis sustingdo net ir pašalinių šypsnius ir juoką, priglušina jų pasikalbėjimo toną, pripildydama jų dvasią sunkiai aptariamu nejaukumu.
Numirėlis — tai žmogus, kurs, prieš mirdamas, daugiau ar mažiau kentėjo, sirgo ar bent dėl sveikatos nusiskųsdavo, tuo būdu kaip ir parengdamas artimuosius savo mirčiai. Jei toji liga buvo sunki, ilga ir nepagydoma, tai, anot La Bruyere, tokio ligonio mirtis buvo vienintelė išeitis, kuri jį iš kančios išlaisvino ir net jo artimiesiems palengvino, nes bejėgiškumas žiūrint į artimo žmogaus kančią ir negalėjimas jam padėti gali virsti didesne kančia už paties ligonio kančią.
Numirėlis — tai tas, kurs, prieš mirdamas, išgyveno dvasinių kančių, atsiskyrimą su savaisiais, nejaukumą ir baimę, kurią daugelis mirštančiųjų jaučia. Sekant F. Mau-riac, galima pasakyti, kad niekas nepažįsta tikros vienatvės, kol neišgirsta iš gydytojų lūpų ’’tam tikrų” žodžių (t. y. žodžių apie pavojingą jo sveikatos stovį). Tie žodžiai nebūtinai turi reikšti pasmerkimą mirčiai; jie gali būti tik pavojaus įspėjimas. Ir štai po tų žodžių turįs draugų ir net labiausiai mylimas įžengia į baimės karalystę, į kurią niekas pasaulyje jo negali palydėti. Tada net mylį ir mylimi asmenys bei nuoširdūs draugai nutolsta, atsiriboja, nes pajunta, kad jis ir jie jau priklauso skirtingiems pasauliams.
Nejaukių nuojautų ir baimės pradeda išgyventi tie, kurie išgirsta, kad kažkas beldžiasi į jų gyvenimo duris. Nuojauta ir baimė virsta dideliu įtarimu, kai jie, pabuvę ilgesnį laiką ligoninėje ir nepagydyti, iš ligoninės išrašomi. O ir pats kasdienis jėgų silpnėjimas parodo, kad tas siūlas, kuris virš jų galvų kabantį kardą laiko, vis darosi silpnesnis ir trapesnis.
Numirėlis — tai tas, kurs dar oficialiai neatsisveikinęs, su visais atsisveikino. Tam paskutiniam lemiamam atsisveikinimui gyvenimas jį ruošė įvairiais kitais atsisveikinimais. Tie atsisveikinimai buvo nusivylimai žmonėmis, draugysčių ir pažinčių nutraukimai, įvairios jo gyvenimo sukaktys, apvainikuojančios ir užbaigiančios jo gyvenimo atskirus tarpsnius, ir t. t. Juk visas žmogaus gyvenimas, anot R. M. Rilkes, yra atsisveikinimas, kurs išlaisvina širdį nuo visų prisirišimų. Tie gi visi atsisveikinimai — tai dalinės mirtys, Paskutinio Atsisveikinimo pratimai ir todėl šia prasme “kūnas miršta tik vieną sykį, bet siela daug kartų gyvenime!”
Numirėlis yra tas, kurio turtas jo paties testamentu atitenka artimiesiems arba tampa kitų, net visai tolimų, nusavinamas. Todėl jis žengia į grabą virtęs visišku beturčiu. Ši mintis veikė rašytoją J.Green, kuris savo dienoraštyje rašė: “Ant rytojaus, po mano mirties, viskas, ką aš turiu, kaip knygos, baldai, paveikslai, bus kitiems išdalinti. Tai apgaulinga nuosavybė. Šis jausmas, kad niekas nepriklauso mums (gal tik rožančius, kuris bus įdėtas į grabą), kad viskas yra paskolinta naudotis trumpam laikui — kaip visa tai neišlaisvina mus iš pasaulio?!”
Numirėlis — tai kūnas, kurį stengiamasi, kiek tai padorumas leidžia, greičiau pašalinti iš savo tarpo, nes jo ilgesnis pasilikimas daug kam drumsčia nuotaiką, trukdo gyvųjų darbą ir jų gyvenimo tvarką. Tai išimtas iš apyvartos pinigas. Tai amžinybės antspaudu pažymėta esybė, kuri žemės gyvenimui netinka.
Patsai mirimas ir numirėlio gendąs kūnas parodo visą žmogaus mizeriją, vargingumą. Tą vargingumą rašytojo H. Balzaco mirties proga yra pajutęs ir savo raštuose užrašęs rašytojas V. Hugo: “Lavono kvapas pripildė namus... Jo veidas pasidarė violetinis, beveik juodas... Nepakeliamas kvapas sklido iš lovos...” Anot jo, tokios mirtys religiniai sukrečia... Nenuostabu, kad žvelgimas į numirėlį ir į kapo duobę nevieną yra tiek sukrėtę, kad tas sukrėtimas yra virtęs atsivertimu.
KĄ REIŠKIA PALAIDOTI?
Palaidoti — tai tradicine prasme atiduoti žemei tą kūną, kurio sudėtinės dalys randamos žemėje. Palaidoti — tai įvykdyti Pelenų dienos liturgijos žodžius: “Dulkė esi ir dulke pavirsi”. Jei lavonas ir būtų sudeginamas, tai šie liturgijos žodžiai vistiek išsipildytų. Atiduodant kūną žemei, išsipildo Šv. Rašte Jobo lūpomis mirusiųjų vardu tarti žodžiai: “Grabas bus mano namai... Tarsiu duobei: Esi mano tėvas; kirminams gi: Jūs esate mano motina ir mano sesuo”.
Bet, kadangi visų laikų žmonės jautė, kad žmogaus kūnas nėra vien kūnas ir kad jo kūnas tėra žmoguje esančio aukštesnio prado įrankis, todėl mirusiųjų kūnai visokiais būdais būdavo pagerbiami ir su religinėmis apeigomis laidojami. Senovės Egipto mumijos, išlikusios iki mūsų laikų, liudija apie tą pagarbos pareiškimą.
Krikščionybė, sielos vertę labiausiai pabrėždama, atitinkamai labiau gerbia ir mirusiojo kūną. Jei šventųjų relikvijos yra gerbiamos, tai turi būti gerbiamas ir šiaip kiekvieno krikščionio kūnas, kuris, anot Šv. Rašto, yra “Šv. Dvasios šventykla”. Nors mirusiojo kūnas tėra tik tos šventyklos griuvėsiai, nors tasai kūnas, dar žmogui gyvam esant, ir nebūtų buvęs sielos tobulumo ir Dievo malonės pašventintas, bet juk ir garbingų statybų griuvėsius stengiamasi išlaikyti ir tuo būdu juos pagerbti. “Kaip motina kas vakarą su malda guldo vaiką į lovą, taip ir Bažnyčia guldo savo vaikus į grabo poilsį” (kard. Faulhaber).
O tačiau, nežiūrint religingiausio ir iškllmingiauslo palaidojimo, palaidoti — tai pamiršti, nes, kas pranyksta iš akių, tas dėl žmogaus silpnumo pranyksta ir iš atminties. Miręs dar vis yra gyvas (o kartais net gyvesnis, negu gyvendamas žemėje) tik vieno kito artimesnio žmogaus atmintyje, bet daugumai jis pasidaro lygus visai negyvenusiam. Taip įvyksta net ir su didžiaisiais. Imkime keletą pavyzdžių iš muzikų gyvenimo. S. Bacho sarkofagas buvo tiek pamirštas, kad tik pripuolamai jis tapo vėl rastas. Palestrinos kapas vos tik dvylika metų po jo mirties buvo sunaikintas Romoje, perstatant šv. Petro baziliką, kurioje jis buvo palaidotas. Mocartas buvo taip greit pamirštas, kad net nebuvo kam palydėti jo kūną į kapus. Tuo pasipiktinęs šiandienis vokiečių katalikų mąstytojas J. Langbehnas rašė: “Mocartas liko kaip šuo palaidotas — šis prakeikimas dar šiandien slegia Europą”. Blogai jausdamasis ir būsimą greitą po jo mirties pamiršimą ironizuodamas, A. Schoenbergas su pagrindu sakė, kad jis savo pažįstamus dalina į dvi rūšis: vieniems jų jo mirtis sugadins ūpą vieneriems pietums, kitiems gi — dvejiems. Dar didesnės ironijos šiuo atžvilgiu jaučiame rašytojo V. Hugo žodžiuose: “Mirtis yra bent tiek naudinga žmogui, kad bent valandėlei primena apie jo buvimą”.
MEILĖS DARBAI
Artimo meilės darbai atliekami pačiam mirusiajam ir likusiems jo artimiesiems.
Mirusiajam patarnaujame, dalyvaudami jo laidotuvėse (jei jis artimas ar pažįstamas) ir prisidėdami auka ir darbu prie palaidojimo tų, kurie artimųjų neturi ir kuriais nėra kam rūpintis. Šitokiais patarnavimais parodome tikrąją artimo meilę, nes iš numirėlio jau jokio dėkingumo tikėtis negalime ir todėl yra mažiau pavojaus, kad tokia meilė bus egoizmo suteršta ir nuvertinta.
Jei kas savo gelmėje klausosi balsų, tai girdi jis ypač mirusiuosius.
Antoninas Sertillanges, O. P.
Šią meilės patarnavimo dvasią temdo tik tie laidotuvių palydovai, kurie, išsiblaškę ir apie viską plepėdami, atlieka tik mandagumo (kad ir nemandagiai!) darbą mirusiojo artimiesiems. Tokie turėtų prisiminti, kad “mirtis yra didelė galybė. Prieš ją nudengiame galvą ir artėjame prie jos ant pirštų galų” (T. Mann). Atsimindami tokių laidotuvių dalyvių pagarbos stoką, kai kurie žymieji žmonės yra davę originalių parėdymų dėl savo būsimų laidotuvių. Taip pvz. rašytojas Pirandello reikalavo, kad jo laidotuvėse dalyvautu tik trys: arklys, kuris trauktų laidotuvių vežimą, vežėjas ir jis pats grabe; laidotuvės turėsiančios įvykti naktį nykioje tamsoje.
Mirusiojo atminimas pagerbiamas, kai kurį laiką išoriniai ir išvidiniai laikomasi gedulo; pavyzdžiui, kai vengiama dalyvauti triukšminguose pasilinksminimuose. Taip pat vengiama apie jo neigiamybes kalbėti. Jau romėnų senovėje buvo skelbiama: “de mortuis aut bene aut nihil” (apie mirusius tekalbama arba gerai, arba nieko). Labiausiai mirusieji pagerbiami, kai darome tai, ko jie iš mūsų reikalautų, jei būtų gyvi.
Daug yra melo ir tragikomiško prado, kai laidojimo proga sakomose kalbose mirusieji keliami į padanges, kai tuo tarpu, jiems gyviems esant, niekas iš tų pačių kalbėtojų apie jų didybę niekada neprisimindavo. Kažin ar perdėtai išpūstos kalbos pagerbia mirusįjį? Gal jos, kad ir kita prasme, lygios tiems išoriniams mirusiojo pagražinimams, kuriuos atlieka graboriai? Šiuo nenoriu paneigti faktų, kad turime pagerbti nusipelniusius žmones, tik gaila, kad jų didumas dažnai pamatomas tik jiems mirus!
Prie labdarybės darbo čia priklauso ir mirusiojo artisiesiems reiškiama užuojauta, taigi toji moralinė parama, kuri jiems padeda ištikusį smūgį pakelti. Nuoširdūs ir artimi laidotuvių dalyviai tos užuojautos reikalą supranta. “Kito kančia man nepakeliama. Vienų laidotuvių proga kažkas šaukė manyje: Apkabink jį! (t. y. tą, kurs dėl savo artimo mirties kenčia—- A.G.). Bet aš to nepadariau. Kristus tai būtų padaręs. Mes beveik niekada nedarome, ką Kristus būtų daręs” (J. Green). Tai užuojautai mus kaip tik įpareigoja Kristus, kurs, matydamas seserų skausmą dėl jų brolio Lozoriaus mirties, “susigraudino, susijaudino ir apsiašarojo” (Jon. 11, 33. 35).
Užuojauta pareiškiama atsilankymu šermenyse, laidotuvėse ir jų pamaldose, vainiko ar gėlių atsiuntimu, aukojimu Mišioms už mirusįjį. Prie šio labdarybės darbo priklausytų ir kurį laiką dažnesnis atsilankymas pas mirusiojo artimąjį (ypač, jei jis liko vienišas) ar pakvietimas jo pas save. Prie šio darbo priklausytų ir objektyvus spaudoje iškėlimas tikrų mirusiojo nuopelnų ar gerų savybių.
Dalinai visų, o ypač artimųjų, pareiga mirusiems, yra rūpintis jų kapų tvarkingu išlaikymu. Lietuvoje, nors kapinėse daug kur ypatingos tvarkos ar grožio nebuvo, tačiau mirusiųjų ir kapinių kultas buvo labai gyvas. Dar prieš Nepriklausomybės laikus lietuvių dauguma kaimuose ir miesteliuose šventadienių popiečiais lankydavo kapines. Toksai kapinių lankymas, paminklinių įrašų skaitymas, mirusiųjų amžiaus su savuoju lyginimas sukeldavo nemaža prasmingų minčių. Jei “laidotuvės turi savyje kažko dorinančio” (T. Mann), tai tą pačią itaką pajuntame ir kapines lankydami. Kapinės yra “Dievo dirva” (Tertulijonas), tai kviečių laukas, kurs viltingai derliaus laukia, o tasai derlius, pagal Šv. Raštą, yra mirusiųjų prisikėlimas.
* * *
Matydami apie save vienas po kito nuolat mirštančius žmones, tartum girdime Šopeno gedulingame marše juntamus laiko žingsnius, kurie, gyvybes trypdami, viską ir visus neša į kapines ir pamiršimą. O tačiau Kristaus Prisikėlimo spinduliai nušviečia ir tamsiausią kapo duobę.
Šiuo straipsniu baigiamas ciklas apie gailestingumo darbus kūnui. Sekantiems metams kun. Alfonsas Grauslys ruošia straipsnių seriją apie meilę pasaulio literatūroje.