Spausdinti

SAULĖ PALUBINSKIENĖ

POKALBIS APIE MOTERS VAIDMENĮ

Ar moters vaidmuo visiems amžiams yra tas pats — būti žmona, motina ir šeimininke, ar šalia to kiekviena moderniais laikais turi reikštis visuomenėje ir specialioje profesijoje? Audrą sukėlusioje “The Feminine Mystique” knygoje

B. Friedan tvirtai pasisakė už antrąją nuomonę, kuri “L. L.” jau buvo įvairiai vertinta (žr. “L. L.”, 1964 — 234, 277, 309 ir 370 psl.).

Sąmoningai ar nesamoningai autorė persistengia savo įrodinėjimais... Tačiau pagrindinė knygos mintis verta stipraus dėmesio... Ar šiais moderniais laikais, kai namų ruoša yra daugelio prietaisu palengvinama, moteris negalėtu skleistis ir už šeimos ribų?

G. Ivaškienė

Nors autorė labai taikliai ir įtikinančiai iškėlė kai kuriuos faktus, ir pasakė daug tiesos, tačiau jos galutinis siūlomas “happy ending” — laimė pabaigoj — (susikurk profesiją ir dirbk) yra labai naivus.”

B. Mažeikienė

     Betty Friedan “The Feminine Mystique” knygą pradėjau skaityti, įsivaizduodama, jog žinau, kas joje sakoma, nes dauguma recenzijų ir komentarų mane įtikino, jog autorė siūlo, kad kiekviena moteris ieškotų laimės profesijoje, nes ji laimės neranda namie. Žinojau, kad su šia mintimi nesutinku, nes esu įsitikinus, jog šeimos auginimas ir auklėjimas yra nepaprastai prasminga, tobulinanti, laimę nešanti gyvenimo dalis. Komentarai tikrai manęs neparuošė tam, ką radau. Radau, kad apie šeimos auginimą autorė panašiai galvoja, kaip ir aš, kad visai nesiūlo apmokamo darbo kiekvienai žmonai, ypač mažų vaikų motinai. Knygą pabaigiau atodūsiu: koks nuoširdus, desperatiškas šauksmas visuomenei pripažinti moterį žmogumi, o pačiai moteriai prašymas paruošti asmeninį gyvenimo planą savo tobulėjimui, savo asmenybės ugdymui, atsižvelgiant ne tik į savo lytį, bet ir į savo talentus.

Senis (nuotrauka Vyt. Maželio)

     Prisipažinsiu, prieš tris metus būčiau knygos nesupratus, galvojus, jog autorė veržiasi pro atviras duris — visi gi puikiai žino, kad moteris yra žmogus, kad jos laimei ir tobulėjimui reikalingas ne tik švarus butas, mylimas vyras ir kūdikio šypsnis, bet lygiagrečiai ir idėjinės įžvalgos momentas, kūryba naujai atsiveriančiame minčių pasaulyje. Klydau, broliai, mažai kas tai žino ir dar mažiau kas tai nori žinoti. Ar ne tipinga, kad   Betty Friedan pagrindinė mintis — kad žmonės, vyrai ir moterys, yra apsprendžiami ne biologinių rolių, bet asmeninių talentų bei palinkimų ir kad didysis noras tobulėjimui kaip tik turi reikštis šioje srityje, o ne biologinių reikalavimų vykdyme — didžia dalimi neminima? Karštų diskusijų susilaukia tik moteriško žmogiškumo apraiška: pasisakymas už laisvę moteriai, vaikams paaugus, mesti vartotojos rolę ir išeiti dirbti pamėgtą, asmenybę ugdantį darbą.

IŠ ASMENS Į NUOSAVYBĘ

     Kodėl knygos nebūčiau supratus prieš trejus metus? Todėl, kad augau nuostabioje visuomenėje, kuri nepaprastai pažangi žmogaus, moters ir vyro, rolių supratime. Antra vertus, ir platesnėje visuomenėje moteris “stovi ant savo kojų” — su ja skaitomasi daug kur kaip su žmogum — iki vedybų. Metamorfozė iš asmens į nuosavybę įvyksta taip staiga, kad ilgai nesuvoki, jog tai de facto yra atsitikę visų akyse, tik ne tavo viduje.

     Pildau anketą knygyno kortelei gauti. Pavardė? Įrašau vyro pavardę. Vardas? Įrašau savo krikško vardą. Ne, ne, maloni ponia man paaiškina: kadangi Jūs ištekėjusi, čia reikia tik įrašyti Mrs. John..., Mrs. John Smith: žmona to ir to. Kelinta žmona, kas ji? Nesvarbu, mes ta kortele visos galim dalintis.

     Kita anketa klausia: kas už tave atsakingas? Nuo brandos amžiaus yra atsakoma — aš pats. Priėmėjas maloniai man paaiškina, kad tas ištekėjusioms moterims negalioja: už Jus atsakingas Jūsų vyras, taip kaip ir už Jūsų vaikus.

     Į pavardės pakeitimą rimtai nežiūrim. Koks skirtumas, kaip mes ar mūsų vaikai vadinamės? Svarbu, kas žmogus esi. Bet ką tas antspaudo uždėjimas reiškia? Oi, ne, nesakysiu, kad čia daroma skriauda moteriai, nes skriauda yra lygiai didelė vyrui. Už savą nuosavybę galima būt atsakingam, galima džiaugtis jos turėjimu, galima rast malonumo, žinant, kad tai tavo, bet ar galima nuosavybę mylėti? Ar įmanomas bet koks gilesnis bendravimas tarp žmonos ir vyro, kai, vienos žodžiais, “aš esu jam lėlė, su kuria gali žaist, gali aprengt ir nurengt, bet kaip jis išsigąstų, jei ta lėlė staiga parodytų, jog turi protą”? Gal todėl meilė mūsų plačiojoj visuomenėj yra priimtina tik nevedusiems, kol nuosavybės štampas neužklijuotas? Oi, ne, ne su tolimesne pažintim meilė išblėsta; ji išblėsta, kai pažintis toliau neauga. Ar nuostabu, kad vedusiųjų meilė yra pajuokos objektas: vyro susijungimas ne su kitu asmeniu, o su daiktine nuosavybe yra tikrai kažkas nešvaraus ir pajuoktino.

     Iš kur ta srovė atėjus visuomenės pasąmonėn, tas neištartas įsitikinimas, kad, anot rusiškos patarlės: “višta ne paukštis, o moteris ne žmogus”? Jos pradžios neatseksim. Pažvelkim tik į tai, kas šį status quo Vakarų pasaulyje palaikė.

MOTERIS VAKARŲ FILOSOFIJOJE

     Mūsų laikų krikščionijai, tadgi Vakarų pasauliui, didelę įtaką darė scholastinė filosofija. Tik šiomis dienomis mūsų universitetuose ji pradedama pakeisti egzistencializmu. Šv. Tomas, didysis scholastikas, gi pagrindu ėmė Aristotelį. Dr. Heinzelmann savo studijoje paruoštoje Vatikano Suvažiavimui, pavadintoje “Frau und Konzil, Hoffnung und Erwartung” kritiškai pažvelgia į Aristotelio ir šv. Tomo išvadas apie moterį (naudojausi ne pačia dr. Heinzelmann knyga, bet jos aprašymu “Commonweal”, 1963. gruodžio 20). Dr. Heinzelmann parodo, kad Aristotelio klaidinga racionalistinė biologija ir leido šv. Tomui prieiti prie išvadų, kurios atrodo visiškai absurdiškos bet kam, kas nėra indoktrinuotas scholastiniu antifeminizmu.

     Moteris, pagal Aristotelį, nėra pilnai užbaigtas žmogus, o tik deformuotas, neišsivystęs vyras. Ši išvada Aristoteliui buvo savaime aiški dėl sekančių argumentų.

     1. Moterys esančios grynai pasyvios naujų generacijų kūrime; tik vyrai gali žmogiškąją prigimtį suteikti ateinančiom kartom. Kad moteris ir vyras ir visi jų protėviai vienodai prisideda prie naujo žmogaus, buvo atrasta tik moderniaisiais laikais. (Bet ar ir dabar negirdim vieną tėvuką, išdidžiai sakant: “Naujagimis nešioja mano pavardę, tuo jis labiau priklauso mano giminei” kitiems tėvukams, kurie yra ne tik lygiateisiai protėviai, bet be kurių dukros gyvybės užstato naujagimis nebūtų gimęs?)

     2. Moterys negalinčios galvoti. Kadangi žmogiška prigimtis kaip tik yra ženklinama pajėgumu galvoti, moterys negalinčios būti pilnai žmogiškos. Situacijose, kuriose moterų elgesys buvo nejaukiai panašus į galvojimą, lengvai galima susitvarkyti, paaiškinant, kad ten “veikianti moteriška intuicija”.

     Iš šios klaidingos Aristotelio biologijos bei klaidingos interpretacijos Senojo Testamento, šv. Tomas formulavo lygiai klaidingus etinius principus: “Vyras yra principas ir tikslas moters, kaip Dievas yra principas ir tikslas vyro”. “Moteris sukurta vyrui, ne vyras moteriai...” Neseniai vienoj kolegijoj teologijos klasėje mergaitėms buvo rimtai sakoma: “Vyro tikslas yra žinoti; moters tikslas yra gimdyti vaikus”.

     Šv. Tomo teologija iš tikrųjų negali pripažinti dviejų skirtingų žmogiškų sielų ar žmogiškos sielos pilnesnio buvimo viename žmoguje nei kitame, nes esmė nėra daloma. Todėl ši jo filosofinė teorija nebūtinai visiems aiški.

VISIEMS aišku, kad moterys dabar pradeda reikštis viešame gyvenime. Tai vyksta gal greičiau šalyse su krikščioniška civilizacija ir lėčiau, bet plačiau žmonėse, paveldėjusiuose kitas tradicijas ir kultūras. Kadangi moterys vis labiau sąmoningai supranta savo žmogiškąją vertę, jos nebetoleruos elgesio su jomis, kaip su medžiaginiais įrankiais, bet reikalaus teisių, tinkančių žmogiškam asmeniui ir šeimyniniame, ir viešame gyvenime. Žmonės turi teisę laisvai rinktis gyvenimo būdą... ir kurti šeimą su lygiomis vyro ir moters teisėmis ir pareigomis.   Jonas XXIII

     Mūsų vyskupijos laikraštis “The Idaho State Register” neseniai klausimų - atsakymų skyriuje i klausimą, kodėl katalikų Bažnyčia prie kunigystės sakramento neprileidžianti moterų, be jokio vargo atsakė, kad šv. Povilo pasakymas, jog moterys neturėtų kalbėti bažnyčioje yra interpretuojamas, jog moterų siela iš prigimties negalinti priimti kunigystės sakramentinio ženklo. Ačiū Dievui, šv. Povilo pasisakymai moterų klausimu, nors visuomet interpretuojami įrodyti moters nepilną žmogiškumą, nėra niekad susilaukę oficialios Bažnyčios interpretacijos. Gal kai pagaliau suprasim, kad ir vyrai, ir moterys turi tik vieną ir tą pačią žmogiškąją, t. y., Dievo paveikslo, prigimtį, įstengsim ir šv. Povilą kitaip interpretuoti.

     Pasauliečių, tarp jų ir moterų, pakvietimas stebėtojų tarpan Vatikano Suvažiaviman — šviesus reiškinys Bažnyčios gyvenime. O šviesios atminties popiežiaus Jono XXIII enciklikos “Pacem in Terris” žodžiai deda kertinį akmenį, ant kurio galime laukti statybos.

žr. citatą šio psl. viršuj

TALENTAI — DIEVO VALIOS APRAIŠKA

     Redakcija, pradėdama šias diskusijas, klausė: “ar iš tikrųjų moterys jau savo dalioje taip nelaimingos?” Atsakymas, aišku, yra, kad yra laimingų ir yra nelaimingų. Ar ne prasmingesnis klausimas yra: “Ar turi teisę visos moterys šioje situacijoje būti laimingos?” Dievas, dalindamas talentus, kažkodėl nežiūri, ar tą talentą gauna moteriškos ar vyriškos lyties žmogus. Tai ne psichologų, o populiarios teorijos kaltė, kad jie niekaip negali įrodyti, jog kai kurie talentai yra specifiškai moteriški, o kiti — vyriški.

     Mano mokinių tarpe septintame skyriuje tuoj į akis krito viena mergaitė — jos galvojimo greitis ir logiškumas, o išvadų tikslumas kėlė susižavėjimą ir nuostabą. Sužinojau, jog jos I. Q. yra 170. Ir klausimas kyla — ar turi visuomenė teisę jai sakyti, kad galva, kurią jai Dievas davė, yra nesvarbu, yra klaida? Svarbu, kad ji gali gimdyti ir šeimininkauti, kad ji vykdys Dievo valią, būdama laiminga tarp vaikų, virtuvės ir bažnyčios — “Kinder, Kueche und Kirche”. Arba — ji turi rinktis naudoti savo nuostabų protą arba tradiciniai apibrėžtą žmonos, motinos, šeimininkės rolę. Ne, toks pasirinkimo pastatymas yra klaidinantis. Jai Dievas davė ir motinystės galią, ir nuostabų protą. Ji turi teisę ir pareigą, prieš savo sąžinę ir Dievą, Išdirbti asmeninį tobulėjimo, savo talentų naudojimo planą. Duodamas talentus, Dievas apreiškia žmogui savą valią. Talentą nenaudoti, jį užkasti net ir aukos vardan, yra labai realia prasme nusisukimas nuo Dievo plano. Talentus naudoti tik savam malonumui ar tik šeimos ribose yra ne auka, o savimeilė.

Vandens senis (nuotrauka Vyt. Maželio)

BAŽNYČIA turi atsisakyti vyriško dominavimo komplekso, neatsižvelgiančio į dvasinį moters pajėgumą. Mes turime išmokti gerbti moterį ir įvertinti jos vieta Dievo planuose. Klausytojos - moterys savo buvimu (Bažnyčios Suvažiavime) aiškiai rodo, kad pamažu išsivaduojame iš moterų atžvilgiu neteisingos padėties.

Kardinolas Suenens

     Gera teorija, gal kas atsilieps, bet kada moteris spės ir vaikus užauginti ir talentus išugdyti bei naudoti visuomenės labui? Moteris yra mažų vaikų motina labai trumpai. Po to ji turi, kardinolo Suenens žodžiais, antrąjį gyvenimą. Ar ji šį antrąji gyvenimą “užmuš”, kaip dabartinė moters mistika siūlo, užsidarius namie ir pilnai atsidavus šeimininkės - vartotojos rolei, ar ji naudos ši trečdalį ar pusę šimtmečio vykdymui platesnio gyvenimo plano savam tobulėjimui, visuomenės labui, Dievo valios vykdymui, priklauso iš tikrųjų ne tik nuo jos pačios, bet ir nuo visuomenės. Jei ji gavo iš Dievo talentą, o jų daugiau ar mažiau gaunam kiekvienas, ji neturi teisės būti laiminga namie; vaikams išėjus mokyklon, jos ten iš tikrųjų nereikia. Ekonomija nesužlugs, jei ji ir atmes pilnalaikę šeimininkės - vartotojos rolę ir išeis kūrybingan darban. O nuo to jos žodis vaikų auklėjime taps ne lėkštesnis, bet svaresnis; tuo ji nenusisuks nuo vyro meilės, bet jų bendravimas taps gilesnis ir prasmingesnis.

     Pavyzdžių jau netrūksta — kad ir ką tik Nobelio premiją chemijoje laimėjusi ponia Dorothy Crowfoot Hodgkins. O ne vienas iš mūsų galime džiaugtis ir savo tėvų šviesiu pavyzdžiu. Mums savo asmens apibrėžimas ir gyvenimo plano išdirbimas jų buvo milžiniškai palengvintas. Skausmas, kurį išgyvena Betty Friedan žmones, savo žmogiškumo ieškodami, mums svetimas. Gyvenkime taip, kad savo gyvenimu mes tą procesą dar palengvintumėm savo vaikams, ateinančlom kartom. Savęs atradimas, Dievo valios pažinimas, niekad nebus lengvas, bet nesunkinkime jo fiktyviais lytiniais ir socialiniais varžtais.

     Šimtmečiais spendėme spąstus, apibrėždami žmogų jo biologine role, o ne asmeninių talentų kriterijų. Gal ir paranku buvo žiūrėti į moterį kaip į gimdytoją ir šeimininkę, o į vyrą kaip į tėvą ir duonos parūpintoją, bet šių dienų žmogaus sąmoningumo tai nepatenkina. Iš šių spąstų išsivaduosime kartu, vyrai ir moterys, neatmesdami savo biologinių rolių, bet žiūrėdami į jas kaip į labai prasmingą gyvenimo dalį, bet tik dalį. Dievo valia mums nusakoma ne tik tėviškumo ir motiniškumo galia ir pašaukimu, bet — lygiai taip pat aiškiai — ir talentais, kuriuos Dievas mums teikia atlikti pasaulyje darbą, kuris, tą talentą užkasant ar paslepiant, lieka neatliktas.

     Kaip Betty Friedan savo knygoje skelbia JAV-ėse moters, kaipo žmonos-motinos-šeimininkės, rolę buvus palaikoma po antrojo pasaulinio karo namų jaukumo pasiilgusiu vyrų, taip dr. Heinzelmann (kurio studija šiame rašiny naudojamasi) aiškina tą pačią idėją buvus poselėtą Aristotelio - Tomo Akviniečio filosofijos krikščioniškam Vakaru pasauly. Tenka pripažinti, kad, nors krikščionybė moteriai pripažįsta pagarbą, tačiau ligi šiol krikščionys aukštino jos vietą šeimoje, nevertindami jos vietos visuomenėje.

     Tad reikalingi yra balsai tokių žmonių kaip popiežius Jonas XXIII ir kardinolas Suenens. Moderniai krikščionei moteriai yra atėjęs kritiškas laikas: šioms idėjoms sklindant, pačiai susirasti tą harmoniją tarp šeimyninės ir visuomeninės užduoties. Klausiame tik. kokia toji visuomeninė užduotis yra. Profesija visoms? Ar tai įmanoma? Ar tai naudinga? Karitatyviniai darbai ligoninėse, našlaitynuose, senelių prieglaudose? Kokia moters vieta ateities Bažnyčioje?