Kai kurie žmonės, ypač senesnio amžiaus, yra ipratę kalbėti rožinį (rožančių) Mišių metu. Kaip į tai žiūrėti liturginės reformos šviesoje? Neseniai jis viename straipsnyje buvo pavadintas “siaubingu” dalyku (“L. L.”, 1964, lapkritis, 355 psl.).
Tiesa, dalis žmonių yra įpratę kalbėti rožinį Mišių metu. Tas įprotis įsigalėjo seniau, kai žmonių demesys nebuvo kreipiamas į ypatingą Mišių prasmę. O kai nebeatsižvelgiama į dalykų specialią prasmę, tada jie suvienodinami: viena daroma kito metu, kito vietoj. Taip per mažai žvelgiant į Mišių prasmę, imta kalbėti rožinį.
Abu dalykai yra skirtingi. Rožinis ir dalyvavimas Mišiose yra specialūs būdai melstis. Vienų būdų melstis kito būdo metų yra įmanoma, bet ne visada tinkama. Rožiniu, vis kartojant “Sveika Marija” žodžius, apmąstome Kristaus ir Marijos gyvenimo įvykius. Dedant pastangas, galima tą apmąstymą šiek tiek priderinti Mišių dvasiai, bet ne visada sėkmingai.
Tuo tarpu, aktyvus visų dalyvavimas, kurio siekia liturginė reforma, atitinka pačiai Mišių prasmei. Jis yra tinkamesnis (nors ne vienintelis) Mišių klausimo būdas. Juo visi mūsų veiksmai — bendra malda, atsakinėjimai, sėdėjimas - klūpojimas - stovėjimas, klausymas Dievo žodžio ir net stebėjimas — derinasi su visu tuo, kas vyksta Mišiose. Tokiame dalyvavime bendrose Mišiose atskiram rožinio kalbėjimui nebėra vietos.
Net “tyliose” Mišiose, be bendro dalyvavimo, rožinis nėra geriausias jų klausymo būdas. Kas gali, turėtų vietoj jo pasirinkti tinkamesnį būdą. O kam persiorientuoti jau per sunku, pvz. dėl senatvės, tą rožančių kalbantį, supras Dievas, nors karšti visko keitėjai to ir nesuprastų.
Išmintingai žodžius sveriąs ano rašinio skaitytojas iš posakio “mačiau man siaubingą vaizdą” supranta, kad tai vaizdingas išsireiškimas. Iš dviejų sakinių — vieno tuoj prieš, kito tuoj po — aiškiai matosi, iš ko tas “siaubas” kyla: kad čia nekalbama prieš rožinį kaipo tokį, bet tik už jo nevartojimą Mišių metu.
Gal galėtumėte plačiau paaiškinti redakcijos pastabą apie persižegnojimą pašvęstu vandeniu (“L. L.” 1964, lapkritis, 355 psl.)?
Aną straipsnį rašydamas dr. A. Liulevičius rėmėsi pirmaeiliais liturgistais, kurių ne vienas prisidėjo prie pačios liturgijos konstitucijos sudarymo (žr. knygų bibliografiją, “L. L.” 1964 m. spalio nr. 300 psl.; tas knygas rekomenduojame visiems, norintiems liturginę reformą geriau pažinti, ypač kunigams).
Paminėdamas jautrumą liturginei prasmei, rašinio autorius panaudojo pavyzdį iš H.A. Reinhold knygos “The American Parish and the Roman Liturgy” (1958, 26-29 psl.), būtent, kad persižegnojimas pašvęstu vandeniu neturi pilno prasmingumo išeinant iš bažnyčios po Mišių. Kad būtų aiškiau, redakcija dėjo trumpą pastabą, kad kryžiaus ženklas yra ir lieka prasmingas, bet apsiplovimas pašvęstu vandeniu, išeinant iš bažnyčios, neturi prasmės.
H. A. Reinhold taip paaiškina: persižegnojimas švęstu vandeniu yra trumpas krikšto dvasios atnaujinimas, to krikšto, kuriame apsiplaunama vandeniu ir įsijungiama į Bažnyčią. Jis tinka įeinant į bažnyčią: tada “žmogus persižegnoja vandeniu taip, kaip buvo peržegnotas krikšte, ir ištaria žodžius, ištartus virš jo krikšto formoj... Tai prarastų savo prasmę, jei būtų pakartota po Mišių ir Komunijos, kai siela yra jau nuskaidrinta Sakramentu, didesniu už šią sakramentaliją”. Tai būtų tas pat, kaip “Asperges” pašlakstymas po sumos, nes jis yra toks pat peržengnojimas švęstu vandeniu, tik daromas bendrai ir iškilmingai.
Taip, tačiau persižegnojant švęstu vandeniu, gaunami didesni atlaidai, negu be pašvęsto vandens. O kiek kartų persižegnoji, tiek kartų gauni atlaidus.
Į tai H. A. Reinhold atsako kitu klausimu: “Nejau turėtume naudotis švęstu vandeniu svarbiausia dėl to, kad gautume atlaidus? Ar ne tikslingiau tai daryti dėl jo pirminės prasmės, nors ir nebūtų skiriami tam tikri atlaidai?” Tuo jis nepasisako prieš atlaidus, bet u ž liturginių gestų prasmingą vartojimą. Apie tai rašiny ir buvo kalbama.
Redaktorius