Spausdinti

GENIUS PROCUTA

     Iš sekančios medžiagos bus galima susidaryti nors bendrą vaizdą, ko ir kaip komunistinis režimas Lietuvoje siekia per jaunuomenės auklėjimą. Kiekvienas vaikas gimęs Lietuvoje, sulaukęs septintus metus, o dalis jų net ir anksčiau, atsiduria šioje švietimo sistemoje. Per sekančią eilę metų sistematingai, diena iš dienos, pamoka iš pamokos, ir net už mokyklos sienų jam bus kalamo komunizmo filosofija. Iš jo turės būti padarytas naujas komunistinis žmogus, jame turės mirti lietuviškumas ir krikščionybė, nes jie yra “buržuaziniai prietarai.”

GENIUS PROCUTA, atvykęs iš N. Zelandijos į JAV, baigia pedagogikos filosofijos studijas magistro laipsniu Čikagos Universitete.

TIKSLAI

     Komunistinė auklėjimo sistema, teisingiau kalbant — komunistinė santvarka, augina ir auklėja kuo siauresnių pažiūrų žmogų, kuris gyventų, dirbtų ir galvotų tik taip, kaip komunistų partija moko. Komunistų partija Sovietų Sąjungoje yra tas matas, pagal kurį yra matuojamas gėris — blogis, pažanga — atsilikimas, kokia muzika gera, kokia knyga bloga, kas gali eiti į universitetą, kas ne, jau nekalbant apie tokius dalykus, kaip vidaus ar užsienio politika. Per metų eilę komunistų partija išdresavo žmones, kaip Pavlovas šunis ar Skinner savo žiurkes psichologiniuose bandymuose. Skirtumas tik tas, kad Pavlovas ir Skinner savo bandymuose su alkanais gyvuliais dažniausiai vartojo maistą norimiems veiksmams išgauti. Tuo tarpu komunistų partija šalia savo nuolatinės propagandos bent stalininiais laikais plačiai vartodavo kankinimus, ištrėmimą ir nužudymą, kaip priemones piliečių elgesiui sąlygoti. Reikia pripažinti, kad komunistų partijai vis dėlto pasisekė daug daugiau negu Pavlovui ir Skinneriui. Pastarieji išmokė tik tuos gyvulius, su kuriais jie eksperimentavo, kai tuo tarpu komunistų partija įstengė sąlygoti ne tik tuos piliečius, su kuriais jie pravedė tiesioginius bandymus, bet ir visą kraštą. Kruščiovas, nors ir nudievinęs Staliną, paveldėjo iš jo jau sąlyguotus tarybinius piliečius; dabar jau nereikia kankinimų, žudymų, pakanka gerai išvystytos ir sistematingai vykdomos propagandos ateinančioms kartoms indoktrinuoti. Tad žvilgtelkime, kaip auklėjimas ar švietimas yra pavartojamas šiais laikais mūsų tėvynės sovietizacijai.

     Šiame rašinyje aš remsiuosi išimtinai Sovietinės Lietuvos duomenimis, stengsiuosi kur galima vartoti sovietinę ar, grynai lietuviškai kalbant, tarybinę terminologiją, cituodamas duosiu trumpus medžiagos šaltinius.

     Sovietizacija prasideda labai anksti ir tęsiasi, kol žmogus yra gyvas. Mokyklų tinklas yra tik viena iš daugelio komunistinio auklėjimo priemonių. Vaikų darželiai, komjaunimas, pionieriai, spaliukai ir profesinės organizacijos vykdo tą patį darbą, kuriam, be abejo, vadovauja Lietuvos komunistų partija, kuri savo ruožtu vykdo Tarybų Sąjungos komunistų partijos nutarimus.

MOKYKLOS

     Lietuvoje visai atvirai prisipažįstama, kad mokykla yra pajungta komunistų partijos tikslams. Cituoju iš knygos “Liaudies Švietimas Tarybų Lietuvoje” (1960, Kaunas, 27 psl.): “Mūsų mokyklos jaunoji karta ne tik apginkluojama mokslo pagrindų žiniomis, bet ir auklėjama komunistine dvasia, formuojami jos komunistiniai įsitikinimai ir pažiūros... mes tiesiai ir atvirai sakome, kad tarybinės mokyklos darbas grindžiamas komunistų partijos politika”.

     O “Tarybiniame Mokytojuje”, Švietimo Ministerijos dvisavaitiniame organe, štai kaip yra nusakomas mokytojo idealas: “Tarybinis pedagogas — tai visų pirma, partijos idėjų propagandistas, komunistinis ideologas, subtiliais pedagoginiais metodais diegiąs jaunimo, o drauge ir nejaunimo sielose naujo, komunistinio žmogaus bruožus. Pastaraisiais metais (rašo 1963. X. 31) mūsų respublikos mokyklose žymiai sustiprintas mokomojo - auklėjamo darbo politinis - idėjinis kryptingumas... ne paslaptis, jog vykstant aštriai dviejų ideologijų kovai, buržuazinio nacionalizmo ar šovinizmo bacilos vis dar kartais prasiskverbia ir į mokyklą. Visuomenei žinomi faktai, kaip būtent nacionalistinėmis pažiūromis iš pašalies apkrėsti jaunuoliai nueidavo netgi žiaurių nusikaltimų prieš liaudį keliu. Taip, nacionalistinės įtakos į mokyklą dažniausiai patenka iš šalies, iš tų voratinkliais aptrauktų užkampių, kuriuose dar ir šiandien bando išsilaikyti nacionalistinės atplaišos. Gyvas šis prietaras kai kuriose šeimose, tėvų tarpe. Dar pasitaiko tėvų, kurie mėgina įsiterpti į mokyklos formuojamą jaunuolio, jaunuolės idėjinį pasauli, sudarkyti jį, prisidengdami melagingo “lietuviškumo” skraiste, mėgina iškreipti mokyklos pateiktas istorijos, literatūros žinias ir faktus”.

     Kad vaikai, komunistų posakių, neužsikrėstų “nacionalistinėmis bacilomis”, o būtų išauklėti gerais komunistais, jau nuo vaikų darželio jie yra auklėjami atitinkamoje aplinkoje. Cituoju ikimokyklinės vaikų įstaigos lopšelio - darželio nuostatus, patvirtintus Lietuvos TSR Ministerių Tarybos nutarimu Nr. 66 1961 m. vasario 16 d.:

KOMUNIZMO DAIGYNAI

     “1. Ikimokyklinės vaikų įstaigos, lopšeliai - darželiai, steigiamos, siekiant įgyvendinti vieningą, nuoseklią komunistinio vaikų auklėjimo sistema, atitinkančią tolimesnio jų mokymo mokykloje uždaviniams. Lopšeliuose - darželiuose vaikai auklėjami nuo dviejų mėnesių iki 7 metų. 2. Lopšelis -darželis siekia, kad vaikai visapusiškai vystytųsi, numato ir taiko visas reikiamas priemones teisingam vaikų fiziniam, protiniam auklėjimui bei jų komunistinės moralės ugdymui”.

     Šitie lopšeliai-darželiai yra trijų rūšių: vienuose vaikas yra globojamas 9 val. į dieną; kituose — 12 valandų ir trečiuose — ištisą dieną. Tad darželius lankantieji vaikai praktiškai nemato savo tėvų 5 ar 6 dienas per savaitę, t. y. jie yra auklėjami beveik išimtinai komunistinės vaikų darželio aplinkos. Be žaidimų ir kitų auklėjamųjų pratimų vaikai darželiuose, anot tarybinės literatūros, yra supažindinami su Lenino gyvenimu, jiems ugdoma meilė ir pagarba komunistų partijai; aiškinant gamtos reiškinius, iš mažens skiepijami materialistinės pasaulėžiūros pagrindai. Šiuo metu Lietuvoje šiuose, anot Lenino, “komunizmo daigynuose” yra auklėjama apie 34,500 vaikų. Iš tarybinės spaudos pasisakymų matyti, kad komunistinis režimas yra linkęs šias vaikų įstaigas plėsti, nes jose galima skiepinti komunizmą, kai tuo tarpu vaikų motinas galima įjungti į krašto pramonę. Už vaikų globojimą darželiuose pagal įstatymą yra “imamas vyriausybės nustatyto dydžio mokestis”, taigi net ir komunistai susigundo kapitalistiniu pelnu (neturtingieji nuo mokesčio atleidžiami).

BENDRABUČIAI

     Kažkada tarp 1957-60 metų Lietuvoje buvo įvestos naujo tipo mokyklos — internantai, žinoma, modeliuoti pagal Sovietų Rusijoje veikiančias tokio tipo mokyklas. Internantai yra bendrabutinio stiliaus mokyklos, kuriose vaikai savo tėvus mato tik per atostogas. Tokioje sistemoje auklėjami vaikai išauga beveik be tėvų įtakos, kuria komunistinis režimas vis dar nepasitiki.

     Štai kaip Švietimo ministerijos mėnesinis organas “Tarybinė Mokykla” (1961, spalis) apsako šias mokyklas: Mokyklos — internantai, tai visuomeninės auklėjimo įstaigos, keliančios valstybės vaidmenį vaikų auklėjime ir teikiančios valstybinę paramą šeimai. Mokyklų — internantų pedagogų kolektyvai, pasinaudodami sudarytomis palankiomis sąlygomis, sprendžia mokymo ir komunistinio auklėjimo klausimus žymiai geriau, negu tai gali padaryti masinė mokykla (tai yra paprasta kasdieninė mokykla). Ypač daug nuveikta, sukuriant mokinių kolektyvą, formuojant jų komunistinę pažiūrą į darbą, mokymąsi, skiepijant pagarbą socialistinei mokyklai”.

     Iš tų pačių šaltinių matyti, kad šiuo metu Lietuvoje internantuose yra auklėjama virš 14,000 mokinių, o ateityje tas skaičius kils, nes iš jų režimas nori padaryti pagrindinę mokymo formą liaudies švietimo sistemoje. Vienok gan drąsiai galima sakyti, kad dar ilgą laiką komunistinis režimas to plano nepajėgs įvykdyti jau vien dėl to, kad reiktų pastatyti labai daug bendrabučių ir kitokių patalpų maždaug 400,000 mokinių patalpinti.

LAISVALAIKIS

     Komunistinis režimas, negalėdamas šitokiuose bendrabučiuose vaikus atskirti nuo tėvų įtakos, bando savo tikslus atsiekti kitais būdais; būtent, įvairiausiomis priemonėmis paveikti pačių tėvų pasaulėžiūrą, t. y. kad jie patys taptų komunistais arba bent nesikištų ir neprieštarautų mokyklos vedamam komunistiniam auklėjimui. Kitas būdas — taip suorganizuoti yaikų laisvalaikį, kad, net ir gyvenant pas tėvus, komunistinė auklėjimo įtaka būtų pakankamai didelė išauginti juos gerais komunistais, nežiūrint net priešingo tėvų nusistatymo. Tam tikslui Lietuvos TSR Švietimo Ministerijos žinioje veikia užmokyklinės įstaigos, kaip pionierių namai, jaunųjų technikų ir gamtininkų stotys, vaikų ekskursinės įstaigos, sporto mokyklos, stadijonai ir parkai. Pagal 1954 m. patvirtintus įstatus, jų “uždavinys yra teikti visapusišką pagalbą mokyklai, komjaunimo ir pionierių organizacijoms, auklėjant vaikus aktyviais komunistinės visuomenės statytojais”.

ORGANIZACIJOS

     Šalia mokyklų ir užmokyklinių įstaigų, kurių pirmasis ir pats svarbiausis tikslas yra komunistinis auklėjimas, o tik paskiau akademinis mokymas, yra grandis komunistinio jaunimo organizacijų — spaliukai, pionieriai ir komjaunimas. Visos trys palaipsniui veda į komunistų partiją; visos tampriai surištos savo ideologija ir atsakingumu. Partija globoja komjaunimą, komjaunimas — pionierius, pionieriai — spaliukus.

     Į spaliukus vaikai priimami maždaug nuo 7 m. amžiaus, kada jie pradeda mokyklą, sulaukę 9-10 m., jie pereina i pionierius, kurių šūkis yra; “Kovai už komunistų partijos reikalą būk pasiryžęs”. Įstodami į pionierius, vaikai duoda sekantį pasižadėjimą: “Aš Tarybų Sąjungos jaunasis pionierius, savo draugų akivaizdoje pasižadu būti ištikimas Lenino įstatymams, tvirtai kovoti už komunistų partijos reikalus ir komunizmo pergalę. Aš pasižadu gyventi ir mokytis taip, kad tapčiau garbingu savo Tarybinės Tėvynės piliečiu”.

     Pastebėkite, kad šitame įžodyje pirmiausiai eina politinis momentas, o tik paskui akademinis ir visuomeninis. Šitoks politiškas pirmiškumas eina nuo pradžios mokyklos iki universiteto. Nekomjaunuoliui patekti į universitetą ar kitas aukštesniąsias mokyklas yra beveik neįmanoma. Komjaunuoliai sudaro 80 — 90% aukštesnių mokyklų ir universitetų studentų skaičių. Lietuvoje maždaug kas ketvirtas 15 - 28 m. jaunuolis priklauso komjaunimui. Beveik visi atitinkamo amžiaus vaikai priklauso pionieriams. Įstojimas į pionierius ar komjaunimą dar nereiškia įsitikinimą komunizmu; bet, jei nori patekti į universitetą, tai reikia stoti į komjaunimą, nes kitaip galimybių labai maža.

MOKYMAS

     Čia taip pat norėčiau pažymėti, kad iš dvylikos Lietuvoje veikiančių aukštųjų mokyklų Vilniaus universitetas, Žemės Ūkio Akademija, Veterinarijos Akademija ir Politechnikos Institutas priklauso Sovietų Sąjungos Aukštojo Mokslo Ministerijai, o ne Lietuvos Švietimo Ministerijai. Be abejo, čia daug lemia sovietizacijos ir rusifikacijos aspektas.

     Visiems Sovietų Sąjungos (taigi — ir okupuotos Lietuvos) studentams yra privalomas marksizmo - leninizmo kursas, be kurio sėkmingo užbaigimo nei vienas studentas negauna jokio mokslo laipsnio, nežiūrint jo kitų sugebėjimų. Žinoma, pati didžiausia sovietizacija yra atliekama pačiame mokyklos tinkle, pamokų metu, mokant jaunimą kad ir tokius nepolitiškus dalykus, kaip matematiką ar muziką. Mokytojai, kurie savo dalyką dėsto objektyviai, yra nuolat barami komunistų partijos ir Švietimo Ministerijos asmeniškai ir viešai per spaudą. Tie mokytojai, kurie neprisitaiko, gauna perspėjimą. Nepaklausę atleidžiami be vilties gauti kitur mokytojo darbą. Gyventi reikia visiems; tai galite suprasti, kokią išeitį pasirenka mokytojas, gavęs tokį perspėjimą...

     Mokytojams periodiškai yra rengiami politiniai - ideologiniai kursai, paskaitos ar seminarai. Žymi mokytojų dalis priklauso komunistų partijai. Neklauskite manęs, ar toks jų priklausymas yra iš įsitikinimo, ar iš reikalo. Kas ketvirtas mokytojas Lietuvoje priklauso komjaunimui, tai reiškia, kad bent vienas ketvirtadalis visų mokytojų yra gan jauni: aš sakyčiau, jų vidurkis būtų 21-24 metai.

     Be politinio kryptingumo visuose dėstomuose dalykuose 1961-62 metais į paskutines dvi klases yra įvestas komunistų partijos istorijos, ekonominės politikos ir marksizmo-leninizmo pagrindų dėstymas. Jaunesniųjų klasių mokiniai politikos, kaipo dėstomojo dalyko, neturi, bet ne rečiau kaip du kartus per mėnesį jiems yra pravedama taip vadinama polit-informacija, kur mokiniai, t. y. pipirai nuo 7 m. amžiaus, yra supažindinami su vidaus ir užsienio politikos įvykiais pagal komunistišką žvilgsnį. Šalia to vidurinėje mokykloje, t. y. nuo 12 m., veikia politinio švietimo mokykla. Tokiu politiniu švietimu vaikams ne tik iškraipomi politiniai įvykiai, bet drauge skiepijama neapykanta taip vadinamai buržuazinei ideologijai.

Sekančiame numeryje — apie ateistinę propagandą, prievartą tėvams ir kt.