Spausdinti

    Pirma talpiname iškarpą iš okupuotoj Lietuvoj pionieriams leidžiamo laikraščio, paskui komentuojame.

    “Šiaulių miesto ateistų tarybos pirmininkas A. Šidlauskas, atvykęs į Plungės rajono jaunųjų ateistų tretįjį sąskrydį, pasakoja sekantį nutikimą.

    Atvykę į Plungę, aplankėme bažnyčią. Pasienyje pamatėme beklūpantį jūsų bendrametį (maždaug 11-13 metų — A.V.) V-VII klasės mokinuką. Kažkuris mūsų neiškentęs garsiai nusistebėjo:

    —    Žiūrėk, koks pavyzdingas maldininkas!

    Matyt, buvo pasakyta per garsiai. Mokinukas atsisuko ir, mūsų nuostabai, pasigyrė:

    —    Manęs niekas nevaro. Aš pats lankau bažnyčią.

    Vaikinukas, pasirodo, ne iš tyliųjų. Paaiškino mums, kiek klasėje pionierių, kaip mokosi, ką veikė per pavasario atostogas. Ir baigdamas, lyg tarp kitko, pridūrė:

    —    Aš taip pat pionierius. Matote, ir tarp jūsų, jaunieji draugai, pasitaiko dviveidžių. Sėdi toks pionierius sueigose, antireliginiuose klasės susirinkimuose, o po jų užbėga į bažnyčią dievuliui pasimelsti. Kartais kalti dėl tokio savo draugų elgesio buvote ir jūs, ateistai. Atsiminkite, kad ateistas visada ir visur yra geriausias ir nuoširdžiausias tikinčiojo draugas, o ne priešas, kuris kiekviena pasitaikiusia proga juokiasi iš draugo įsitikinimų”. (“Lietuvos Pionierius”, 1965 m. gegužės 5 d.).

    Sovietinėj spaudoj pirmą kartą užtikome tokį apibūdinimą, kad “ateistas... yra geriausias ir nuoširdžiausias tikinčiojo draugas, o ne priešas, kuris kiekviena pasitaikiusia proga juokiasi iš draugo įsitikinimų”. Tačiau tam įrodyti reikia ne žodžių, bet darbų. Pakol kas nei pats žodžių autorius neparemia darbais, ką sako žodžiais: 1) jis aplankė bažnyčią ne kitais sumetimais, bet pašnipinėti, kas matyti iš jo paties raporto laikraščiui, ir 2) neteisingai tikintį berniuką pravardžiavo “dviveidžiu”. O tas, kuris rašo viena, bet pats daro visai priešingai, yra tikras dviveidis.

    Šis ateistų tarybos pirmininkas rašo pionieriams, kad “kartais kalti dėl tokio savo draugų elgesio (kad pionierius kartais pasėdi antireliginiuose klasės susirinkimuos, o paskui bėga į bažnyčią pasimelsti) būnate ir jūs, ateistai”, t. y. pajuokdami jų įsitikinimus. Taip, žinoma, kad dėl to yra kalti tikėjimą pajuokiantys pionieriai. Pajuokimas yra tapęs visuotiniu ginklu prieš religiją ir tikinčiuosius (su pasigėrėjimu mokytojas rašo tame pačiame “Lietuvos Pionieriuje” 1963 m. kovo 20 d.: “dabar mokyklos ateistai ruošia stendą “Sutaną nuplėšus”. Piešiniai ir laikraščių bei žurnalų iškarpos išjuokia religiją”.) Negana to, kad buvo išjuokiami tikintieji. Tie jaunieji “ateistai”, kurie nedrįso tikinčiuosius išjuokti, patys buvo “drąsesniųjų” išjuokiami; vėl cituoju iš “Lietuvos Pionieriaus”, 1963 m. spalio 19 d.: “savo plakatuose, karikatūruose jie išjuokia silpnadvasius, bijančius užgauti prietaringuosius”. Tikinčiųjų pajuokimas tapo jaunųjų ateistų pagrindiniu darbu (žr. “L. L.” rugsėjo nr. “Klaiki jaunųjų ateistų veikla, 280-281 psl.). Ateistinės pedagogikos autoriteto B. Bitino tvirtinimu, “tikėti — gėda”, — ši mintis ateistlškai nusiteikusiame paauglių kolektyve yra dominuojanti, ir jai pasiduoda religingi mokiniai” (“Tarybiniame Mokytojuje”, 1964 m. liepos 23 d.). Ir ši “dominuojanti” mintis sukeliama aukščiau minėtais metodais, kurių didesnę kaltę, žinoma, prisiima ne mažieji ateistai, bet jų vadai, jų tarpe ir minėtasis Šiaulių miesto ateistų tarybos pirmininkas, apibūdinęs ateistą kaipo “nuoširdžiausią tikinčiojo draugą, o ne priešą, kuris kiekviena pasitaikiusia proga juokiasi iš draugo įsitikinimų”. Tokią dviveidiškumo dėmę galima nuplauti tik darbais.

    Betgi iki šiol ne tik vyresniųjų nuolat skatinami jaunieji ateistai naudoja pajuoką prieš tikinčiuosius, bet ir sovietinė ateistinė spauda, paskaitininkai ir kiti propagandistai. Tad tas pats Šiaulių ateistų tarybos pirmininko kaltinimas tenka ne tik jauniems ateistams, bet ir tą visą paniekinimo propagandą varantiesiems.

    Pagaliau tas kaltinimas kliūna ir pačiai sovietinei valdžiai. Juk ji turi būti konstitucija garantuojamų žmonių teisių saugotoja. O TSRS konstitucija (124 str.) garantuoja tikintiesiems sąžinės laisvę. Taigi sovietinė valdžia tas tikinčiųjų teises turi saugoti. O tačiau kodėl valdžia ne tik nenubaudžia pajuokiančiuosius propagandistus, bet ir pati juos remia, uždarinėja bažnyčias ir apdeda jas nepakeliamais mokesčiais? O konstitucijoj garantuoti viena, bet garantuojamas teises praktikoj laužyti — tai tikras dviveidiškumas.

    Ano ateistų tarybos pirmininko pripažinimu, kalti yra jaunieji ateistai, pa juokią tikinčiuosius. Kalti yra visi pajuokėjai - propagandistai. Kalta yra ir sovietinė valdžia, laužanti konstituciją. Toj kaltėj atsiveria tikrasis dviveidiškumas. Gi anas bažnyčioj besimeldęs berniukas yra to dviveidiško spaudimo auka. Dėl tikėjimo jis pats pasakė: “Manęs niekas nevaro. Aš pats lankau bažnyčią”. Bet ar toj visoj komunistinėj sistemoj, kurioj “kolektyvinis spaudimas” vaidina svarbiausią vaidmenį, jis galėtų laisvai pasirinkti neiti į antireliginių klasių susirinkimus?

    Tegul to kolektyvinio spaudimo sistemos palaikytojai nustoja kaltinti tikinčiuosius veidmainiavimu ir tegul nustoja patys veidmainiauti.

A. V.