ADVENTAS— didžiojo laukimo laikas. Dvasiniai ruošiamės trejopom Dievo Sūnaus atėjimui: tam, kuris įvyko prieš 2000 m., kasdieniniam atėjimui Šv. Mišių Aukos metu ir paskutiniajam — kai ir laikas bus sustojęs.
Labiausiai šį laukimą išsako kasdieninis dalyvavimas Šv. Mišiose. Gera yra ir savo namuose Kristaus atėjimui ruoštis. Nupinkime advento vainiką. Nors tiesioginių ryšių su Bažnyčios liturgija jis ir neturi, tačiau šis paprotys, prasidėjęs Vokietijoje, sparčiai plinta ir kituose kraštuose. Jo prasmė— priminti laikus, kai Senojo Testamento žmonės klaidžiojo beprasmybėje, kai vėliau Dievo įkvėpti pranašai pradėjo skelbti Atpirkėją ateisiant ir kai žmonių širdys, ištroškusios Atėjimo, suliepsnojo lūkesčio ugnimi. Visa tai simbolizuoja žalias vainikas ir jame lygiais tarpais įstatytos keturios žvakės: trys violetinės ir viena ružava. Trys atgailos sekmadieniai ir paskutinysis — atšviečiąs artėjantį džiaugsmą. Vainikas padedamas pagarbioje vietoje. Pirmąjį advento sekmadienį (ir kitomis tos savaitės dienomis) vakare uždegama pirmoji violetinė žvakė. Antrąjį sekmadienį dega jau dvi ir taip toliau, kol įžiebiamos visos keturios.
Vakare, kai visa šeima gali sueiti, užgesinamos kitos šviesos ir prie advento vainiko kalbamos maldos ar apmąstoma praėjusio sekmadienio liturgija. Vaikams— tai nepaprastas įspūdis, nukreipiąs dėmesį nuo įkyraus prieškalėdinio komercializmo. Ką daryti, kad šventojo Kalėdų džiaugsmo neišeikvotume jau advento metu? — Nuo Padėkos dienos nebeveskime vaikų į krautuves ir negrokime prieš laiką kalėdinių plokštelių. Pradėjus visą mėnesį per anksti, visai nublunka pačių šv. Kalėdų šventimas.
Patiems mažiesiems gal prasmingiausias būdas pavaizduoti advento laukimo dvasią, yra pirmąjį to laikotarpio sekmadienį jiems prieinamoje vietoje pastatyti prakartėlę su tuščiomis ėdžiomis. Jau beveik viskas yra, tik Šventoji Šeima vėliau, palaipsniui, atsiras. Kas vakarą kiekvienas šeimos vaikas į ėdžias įdeda po šiaudą ar vilnonį siūlą— už kiekvieną gerą darbelį. Taip jie Užgimimui ruoš savo širdeles ir vis minkštins Kūdikėliui guolį.
Tas simpatingas, ilgabarzdis Kalėdų senelis— tai šv. Mykalojus, vyskupas, keliautojas ir neturtingų vaikų draugas. Jo šventė — gruodžio 6 d., bet mažai kas pagalvoja, kad jis yra originalusis Kalėdų senelis. Taigi pasakykime vaikams, kad tie raudoni seniokai — tai nuoširdi, bet labai menka imitacija gerojo vyskupo, kuris prieš keletą šimtų metų dalindavo vargšams vaikams gėrybes. O tai darė tam, kad primintų jiems pačią dosniausią būtybę — Dievą Tėvą, kuris Kūčių naktį padovanojo mums savo Vienintelį Sūnų.
Gintarė Ivaškienė
