Spausdinti

BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

     Savo laiku Adrijos ir Tirėnų jūros pakraščiuose Benito Mussolinis buvo pastatęs daug gražių vasaros stovyklų, kuriose darbininkų vaikai praleisdavo atostogas. Tos stovyklos buvo tikrai gražios: gražūs pastatai, gražios apylinkės, rinktinis personalas ir moderniškas stovyklų įrengimas.

     Pasibaigus karui, daugelyje tų stovyklų apsigyveno karo pabėgėliai. Tačiau stovyklų idėja pasiliko gyva ir mūsų komisijos pirmininkas, rodos, 1946 m. ryžosi jas atgaivinti. Sušaukęs artimus bendradarbius, jis išdėstė savo mintį ir klausė mūsų patarimo.

     Daugiausia kalbėjo vienas buvęs fašistas karininkas, ilgus metus dirbęs Musolinio įsteigtose stovyklose. Jis turėjo patyrimą ir žinojo, kaip stovyklos organizuojamos. Bet dabar stovykloms pastatų nebebuvo ir stovyklų mintį reikėjo įgyvendinti kitose aplinkybėse.

DVIEJŲ RŪŠIŲ STOVYKLOS

     Vedant ilgas diskusijas, išryškėjo galimybė steigti dviejų rūšių stovyklas: taip vadinamas pastovias stovyklas, kuriose vaikai gyventų dieną ir naktį, ir dienos stovyklas, kuriose vaikai praleistų tik dieną. Jei kur nors atsirastų koks tinkamas pastatas, pavyzdžiui, mokykla, ten būtų galima steigti pastovią stovyklą; kur pastato nėra, ten užtenka įrengti virtuvę ir valgyklą. Prasidėjus darbui, patyrimas parodys tolimesnį kelią.

     Man, turėjusiam iki šiol daugybę virtuvių ir neblogą personalą, nebuvo sunku organizuoti dienos stovyklas. Vietos kunigai, atsakingi už stovyklų gyvenimą, mokytojų ir katalikų akcijos narių tarpe galėjo susirasti gerų bendradarbių. Kiekvienam mieste ir miestelyje buvo gydytojų, kurie mielai sutiktų rūpintis stovyklautojų sanitarine priežiūra. Reikėjo surasti tik šiokią tokią pastogę nuo lietaus, tinkamą žaidimų aikštę ir porą futbolų. O tai padaryti buvo nesunku. Sunkiau buvo organizuoti pastovias stovyklas. Jas reikėjo priglausti prie mažiau nuo "karo nukentėjusių našlaitynų ir seselių mokyklų. Tokių buvo nedaug ir mano darbo srityje pirmaisiais metais pastovių stovyklų skaičius buvo labai ribotas.

     Įgijęs šiek tiek patyrimo, antraisiais ir trečiaisiais metais beveik kiekviename mieste ir miestelyje įsteigiau daugybę dienos ir keliolika pastovių stovyklų. Vaikų jose buvo jau virš 20,000 ir malonu būdavo jas aplankyti.

KUNIGAIKŠČIO VILOJE

     Kartą į vieną pastovią stovyklą nuvežiau du aukštus švietimo ministerijos valdininkus, parodžiau jiems stovyklos patalpas ir pristačiau personalą. Stovykla buvo pavyzdinga, ir aš mačiau, kad valdininkams ji patiko. Kai vaikai susėdo prie stalo, mes nuėjome į valgyklą. Priėjęs atsitiktinai prie vieno stalo, paklausiau pirmo berniuko, kuo užsiima jo tėvas. Jis man atsakė, kad jo tėvas yra gatvės šlavėjas. Kai paklausiau antro, sužinojau, kad jo tėvas bedarbis. Bedarbis buvo ir trečio berniuko tėvas. Sekančio tėvas vertėsi skudurų, gelžgalių ir kitokių daiktų prekyba ir turėjo nemažą šeimą. Iš berniukų apetito matėme, kad jie namuose turėjo badauti. Dabar jie gyveno kokio tai kunigaikščio viloje, nupirktoje mūsų komisijos popiežiaus pinigais, valgė sočiai ir dėvėjo komisijos padovanotus drabužius. Valdininkai suprato mano klausimų prasmę ir žadėjo pasakyti ministeriui, kokia publika vieši kunigaikščio rūmuose.

     — Matote, — tariau valdininkams, — kokią revoliuciją padarė popiežiaus komisija. Aš tikiuos, kad jūsų apsilankymas stovykloje bus naudingas jums ir mums.

     Valdžia pagalbos tikrai negailėjo, nes matė, kad kiekviena lyra buvo išleidžiama beturčiams. Stovyklų personalas susidėjo iš savanorių, kurių dauguma negavo jokio atlyginimo. Neimdavo atlyginimo nei seselės, nei gydytojai.

     Daugiausia pagalbos stovykloms gaudavome iš Amerikos katalikų. Jie siųsdavo maisto produktų, vaistų ir drabužių. Vatikanas maisto produktus papildydavo savais ir užmokėdavo transportus.

STOVYKLŲ ORGANIZACIJA

     Vaikus stovykloms atrinkdavo vietos kunigai. Pirmoj vietoj būdavo imami bedarbių vaikai, antroje — smulkių amatininkų arba laikiną darbą tedirbančių samdinių, trečioje — gausių šeimų vaikai. Jei vaikų prisirinkdavo daugiau, negu galėdavom numatyti, reikėdavo nubraukti pusryčius arba sumažinti dienų skaičių. Tačiau vėliau pramokau užpildyti trūkumus atsargomis.

     Išdalinęs maisto produktus, keliom dienom pasiimdavau lengvą automobilį ir važiuodavau pasižiūrėti, kaip stovyklos veikia. Tai būdavo sunkios bei varginančios dienos, bet kartu ir naudingos. Komunistai, nepajėgdami patys steigti stovyklų, kritikuodavo mūsų darbą ir kabindavosi prie mažiausių smulkmenų. Reikėdavo tad pačiam apžiūrėti maistą, patalpų švarą, dienotvarkę ir jos pravedimą.

     Vasaros stovyklos išvargindavo ne tik mane, bet ir stovyklų personalą. Niekur nemačiau tokių gyvų vaikų kaip Italijoje ir iki šiol nesuprantu, kaip kunigai, seselės ir mokytojai juos suvaldydavo. Kai išvykdavau iš stovyklos, man ūždavo ausys ir pats nejučiomis pakeldavau balsą. Ypatingai triukšmingos stovyklos būdavo prie jūros, kur klegėdavo vaikai, vanduo, uolos ir vėjas. Ten, stovėdamas vaikų būryje, negirdėdavau savo paties balso.

     Italijos gydytojai žino, kuriems vaikams naudinga vasaroti prie jūros, kuriems maždaug 500 metrų aukštumoje ir kuriems kalnuose. Vesdami registraciją stovykloms, visus vaikus perleisdavom per gydytojų rankas, kad būtumėm saugūs nuo užkrečiamų ligų ir kad žinotumėm, kur koki vaiką siųsti. Nepaisant visų atsargumo priemonių, kiekvienais metais mano darbo srityje vis mirdavo po vieną vaiką. Paskutiniais metais savo žinioje turėjau 272 stovyklas su 38,000 vaikų ir laukiau įprastos, tarsi neišvengiamos nelaimės. Ir tikrai nelaimė įvyko: pastovioje Gaetos stovykloje mirė, rodos, 10 metų mergaitė. Ji buvo našlaitė, priglausta giminių. Nepaisant, kad ji sirgo apendicitu, giminės ją išsiuntė į stovyklą. Vos išlipusi iš autobuso, ji sukniubo ant žemės ir, arkivyskupui savo automobiliu ją vežant į ligoninę, mirė pakeliui.

     Važinėdamas iš stovyklos į stovyklą, beveik kiekviename miestelyje rasdavau ką nors ypatingo ir sektino. Italai yra kūrybingi žmonės ir bendriems stovyklų bruožams moka duoti vietos koloritą. Vienur rasdavau kokį nors ypatingą žaidimą, kitur kokią negirdėtą dainą, dar kitur gabų komiką, chorą, muziką ar sportininką. Labiausiai man patiko vieno kunigo sumanymas vežti stovyklų vaikus į kitą stovyklą ir ten suorganizuoti bendrą šventę. Tą mintį žaibo greitumu išplatinau visoje darbo srityje ir dar tą pačią vasarą, baigiantis stovykloms, turėjau kuo pasidžiaugti.

STOVYKLŲ ŠVENTĖ

     Mano planas susidėjo iš dviejų dalių. Visų pirma, baigiantis pirmam stovyklos mėnesiui (vaikai viešėdavo stovyklose tik vieną mėnesį), siūliau nuvežti vienos stovyklos vaikus į kitą stovyklą arba padaryti su jais vienos dienos ekskursiją į kokią nors žymesnę vietą. Stovyklavę kalnuose galėjo važiuoti prie jūros, o pajūrio stovyklautojai — į kalnus. Vyskupijų pirmininkai turėjo susirasti ir vieną dieną nuvežti visus vaikus į numatytą vietą. Kadangi stovyklos tęsdavosi dviejom pakaitom liepos ir rugpiūčio mėnesį, reikėdavo organizuoti dvi tokias ekskursijas. Paskui, rugpiūčio mėnesio pabaigoj arba rugsėjo mėnesio pradžioj pirmos ir antros pakaitos vaikai turėjo suvažiuoti į vyskupijos centrą. Vyskupai turėjo jiems atlaikyti pamaldas, o vaikai per vyskupą padėkoti Šv. Tėvui. Po pamaldų, žinoma, turėjo būti bendros vaišės, sporto rungtynės ar meninė dalis. Važiuojant į vyskupijos centrą arba darant ekskursiją, reikėjo būtinai aplankyti kokį nors komunistų valdomą ar rausvą miestelį ir jame stabtelėti. Autobusai ar sunkvežimiai, žinoma, turėjo būti papuošti popiežiaus vėliavomis. Tegul komunistai pyksta ar niršta, bet vaikų jie nedrįs liesti.

     Mano planas patiko visiems vyskupijų pirmininkams ir jie tučtuojau pradėjo organizuoti ekskursijas. Patiko ir vaikams, nes jie galėjo praplėsti savo akiratį. Vienas kunigas man pasakojo, kad jo stovyklos vaikai, pamatę pirmą kartą savo gyvenime jūrą, negalėjo ja atsižavėti ir puolė apsirengę į vandenį. Išlipę iš vandens, jie tol zirzė ir maldavo, kol jis prižadėjo jiems kitą tokią ekskursiją. Parvažiavę namo, vaikai pasakojo būtų ir nebūtų dalykų apie jūrą ir taip išgarsino stovyklą, kad jis negalėjo atsiginti prašymų priimti naujus vaikus. Kitais metais, susikalėdojęs pinigų, jis veždavo vaikus į pajūrį kiekvieną savaitę. Tų ekskursijų garsas pasklidęs ir kitose apylinkės stovyklose, ir nevienas jo kolega buvo priverstas sekti jo pavyzdį.

     Ekskursijų ir stovyklų užbaigimo švenčių mintis patiko ir mūsų komisijos pirmininkui. Kadangi visos Romos stovyklos priklausė tiesiog nuo jo žinios, jis nusprendė sukoncentruoti vaikus į šv. Petro baziliką ir padaryti joje didelę šventę. Paprastai jis pats atlaikydavo vaikams šv. Mišias ir pasakydavo pamokslą. Gavęs Šv. Tėvo telegramą, jis čia pat ją perskaitydavo ir sukeldavo popiežiui ovacijas. Kai vaikai išeidavo į šv. Petro aikštę, popiežius pasirodydavo lange ir palaimindavo vaikus.

     Kai popiežius važiuodavo į Castel Gandolfo vilą, esančią mano darbo srityje, paprašydavau kunigų, kad visus vaikus išrykiuotų pakeliui ir pasveikintų Šv. Tėvą. Vienais metais stovyklų vaikai sudarė poros kilometrų eilę ir pripildė visą Castel Gandolfo miesto aikštę.

     Provincijoje stovyklų užbaigimų šventės būdavo kuklesnės apimtimi ir skaičiais, bet nemažiau jaukios ir įspūdingos. Vyskupijų pirmininkai, lenktyniuodami savo tarpe, vis išrasdavo ką nors naujo ir turėdavo progos viešai pasirodyti. Be to, tos šventės sutraukdavo tokias dideles žmonių — tėvų, giminių ir pažįs-mų minias, kad jos virsdavo viso miesto ar miestelio šventėmis.

SU VAIKAIS IR SVEČIAIS

     Gražiausią stovyklų užbaigimo šventę esu matęs Albano ir Gaetos vyskupijose. Albano vyskupijos vaikai po pamaldų ir pamokslo atvyko su savo vyskupu prie jūros i kokio tai kunigaikščio pušyną ir laukė svečių iš Romos. Mat, pats komisijos pirmininkas žadėjo juos aplankyti ir prašė manęs, kad jį palydėčiau. Nors nesu švenčių mėgėjas, bet šį kartą sutikau, tikėdamas galėsiąs ką nors pasimokyti. Ir nesigailėjau nuvažiavęs.

     Stovyklų buvo, rodos, apie 12 ir kiekvieną reikėjo pasveikinti atskirai, kiekvienos stovyklos vadovybei pasakyti ypatingą komplimentą ir, jei galima, vaikams papasakoti kokį nors stovyklinį juoką. Bet oras buvo toks gražus, pušynas toks kvapus, o jūra tokia žavi, kad aš labiau susidomėjau gamta, negu stovyklomis. Vis atsilikdamas nuo vyskupo ir komisijos pirmininko po kokį žingsnį, pagaliau, progai pasitaikius, pasislėpiau už krūmų ir, niekeno nepastebėtas, leidaus į jūrą. Kol vyskupas ir komisijos pirmininkas pasveikins visas stovyklas, aš galėjau pasimaudyti jūroje bent pusvalandi. Niekas manęs tuo tarpu neieškos, o jei ieškos — atras.

     Kai išlipau iš jūros, pamačiau, kad manęs pasigedo. Bet už poros minučių vėl buvau vaikų tarpe ir jiems pasakiau, kad šį kartą norėjau apžiūrėti ne virtuvę ar maistą, bet jūrą. Jūra tikrai žavi ir nė kiek nesistebiu, kad ji jiems patinka.

     Žavi buvo ir meninė šventės dalis. Albano stovyklos turėjo rinktinį personalą, paruoštą Romoj. Tai buvo jaunos mokytojos ir katalikų akcijos mergaitės, gerai susipažinusios su vaikų vaidinimais, dainomis ir žaidimais. Nors meninė programa užsitęsė porą valandų, bet aš pats nejaučiau jokio nuovargio. Atvirkščiai, jaučiau norą kitais metais dar kiečiau pasidarbuoti, kad vaikai, vyskupas ir komisijos pirmininkas galėtų pergyventi dar tokią žavią ir neužmirštamą reto grožio valandą.

     Gaetoje susirinko virš 2,000 vaikų iš 15 ar 20 miestų. Ta proga norėjau pagerbti dr. Malandruccą, nebeatsimenu kokios įstaigos vedėją, bet nuoširdų mūsų komisijos draugą ir sąžiningą Littorijos apskrities valdininką. Nieko jam nesakydamas, gavau popiežiaus ordiną ir šventės proga norėjau jam įteikti. Kadangi tą dieną tarnybos reikalais jis važinėjo netoli Gaetos, tai, iš namų paėmęs jo žmoną ir dukterį, išvažiavau jo ieškoti. Žmoną, dukterį ir ordiną palikau Gaetos vyskupo globoj, o jį patį radau Minturno našlaityne.

     Kai nuvykau į Gaetą antrą kartą, radau vaikus žaidžiančius prie jūros. Nuotaika buvo nepaprastai gera, vyskupas buvo visiškai užkimęs, seselės ir stovyklų personalas vos bepavilko kojas, o svečiai baigė valgyti pastą asciutą, atlikusią nuo vaikų pietų. Tos pastos, jau atšalusios ir sustingusios, užkandome ir mes. Paskui išrykiavom vaikus ir nuvedėm į miesto aikštę, kur aukštiems svečiams buvo paruošta tribūna.

     Kai vaikai apspito tribūną su vėliavom ir plakatais ir kai provincijos autoritetai pabaigė savo kalbas, tribūnoj atsistojo vyskupas ir sausu, užkimusiu balsu pasakė, kad popiežius nori pagerbti dr. Malandruccą, suteikdamas jam šv. Silvestro ordiną. Tie sausi žodžiai sukėlė tokias ovacijas popiežiui ir valdininkui, kokių aš nesitikėjau. Nuo tos dienos pasikeitė provincijos valdininkų nuotaikos ir man plačiai atsivėrė visų įstaigų durys. 1951 m. pavasarį aukštesnieji provincijos valdininkai su prefektu priešakyje prašė popiežiaus audiencijos, kurią jiems mielai parūpinau. Po savivaldybės rinkimų pasikeitė ir politinis provincijos veidas.

ŽIEMOS DARBAS

     Rudeniop prisikraudavau sunkvežimį maisto produktų ir dar kartą aplankydavau visas buvusias stovyklas. Kad vaikai palaikytų ir toliau ryšius su kunigu ir bažnyčia, kiekviename mieste palikdavau miltų, pieno miltelių ir cukraus tiek, kiek reikėdavo vaikų pusryčiams dešimčiai sekmadienių. Buvusieji stovyklų vedėjai kiekvieną sekmadienį turėdavo sukviesti vaikus į bažnyčią pamaldoms, o po pamaldų duoti jiems šiltus pusryčius, pamokyti katekizmo ir išvesti juos į žaidimų aikštę. Tokiu būdu auklėjimo darbas, pradėtas stovyklose, užsitęsdavo iki Kalėdų.

     Italijoje yra paprotys duoti Kalėdų dovanas ne Kalėdų dieną, bet per Tris Karalius. Kaip Trys Karaliai įteikė dovanas Kristui, taip italai duoda dovanas saviesiems Trijų Karalių dieną. Stovyklų vaikai, žinoma, laukdavo dovanų ne tik iš tėvų, bet ir iš kunigų, o šie, kaip paprastai, iš popiežiaus komisijos. Bet aš visiems prašantiems atsakydavau neigiamai. Mano manymu, jei popiežius rūpindavosi vaikais vasarą ir rudenį, kodėl vietos vyskupai ir kunigai negalėtų padaryti vaikams džiaugsmo bent Trijų Karalių dieną? Juk ir jų miestuose ir miesteliuose yra dosnių katalikų, yra krautuvių ir biznierių, yra pasiturinčių ūkininkų ir pramoninkų. Reikia jų paprašyti, reikia juos aplankyti, reikia jiems pasakyti, kad beturčių šelpimas yra kiekvieno kataliko pareiga. Ar negalima padaryti rinkliavos bažnyčioje, miesto aikštėje ar lankant kiekvieną pasiturinčio namą?

    Taip, tai buvo galima. Noromis, nenoromis kunigai ir stovyklos personalas buvo priverstas kalėdoti, prašyti, rinkti ir dalinti vaikams Kalėdų dovanas. Vienas nerangus kunigas, tingėdamas rinkti aukų, paprašė kino savininko, kad Trijų Karalių dieną parodytų vaikams filmą veltui. Savininkas sutiko įsileisti vaikus porą valandų anksčiau, ir visi buvo laimingi. O kai aš pats paprašiau vienos stovyklos vaikų parinkti valgomų kaštanų našlaičiams, jie man pririnko net 12 centnerių (2.400 svarų).

    Paskutiniais mano darbo metais komisijos vadovybė paskelbė spaudoje, kad mūsų komisijos stovyklas lanko iš viso 1 milijonas vaikų. Paskui, išgirdusi nepalankių atsiliepimų, tą žinią atšaukė. Anais laikais Italijoje tikrai buvo daug bedarbių, daug beturčių ir nemažai skurdo. Tačiau niekas nematė reikalo šelpti 1 milijoną vaikų. Juk beturčių yra visur. Ypatingai daug jų yra Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje. Deja, komisijos vadovybės žvilgsnis baigėsi Italijos rubežiumi, ir svetimo dar didesnio skurdo ir neturto ji nematė.

    Dabar, atrodo, Romoje pučia kitas vėjas ir Bažnyčios žvilgsnis plečiasi. Jis apima visą pasaulį ir tikrus skurdo židinius. Su Bažnyčios Susirinkimu ir šelpimo darbas gaus kitas proporcijas. Popiežiaus komisijos stovyklos atliko savo uždavinį ir padarė daug gero. Dabar atėjo laikas pasirūpinti ir kitais, nes ir jie, nors nepakrikštyti ir ne italai, yra Dievo vaikai.    

Sekančiame numeryje: NAŠLAIČIAI IR NAŠLAITYNAI