Vidurinis, pakėlęs ranką:
Vyrai, moterys, vaikai... Pirmyn!... Aukštyn!.. Aušra jau aušta. Saulė teka... Pabuskit... Į padanges...
Vidurinis, nuleidęs ranką:
Cit, argi žemė ne ašarų pakalnė? Argi ne ašaros apsėmė mus visus? Gimus mirt vėl lemta. Beprasmiška... Verkt, raudot telieka mums visiems.
Pirmasis iš kairės:
Kai kylu į padanges, gaunu guzą... Kai leidžiuos pažemiais, prisisiuva barzda... Pusiau pritūpus belieka kazačkį tešokti — abiejų... ir niekeno taktan.
Antrasis iš kairės:
O visgi jis žavingai kalba... Klausais, klausais tik — ir atsiklausyti negali...
Antrasis iš dešinės:
Kvailiai, nešūkaukit, bet dirbkit!...
Pirmasis iš dešinės:
Kuo daugiau prisižiūri ir prisiklausai tų žmonių, tuo linksmiau ir įdomiau gyventi. Iš juoko ima kartais noras šokt nuo liepto. Komedijos..., komedijos...
Ne, ne komedijos... ir ne tragedijos, nors pasitaiko tragiškų ir komiškų dalykų — slenkant pažemiais ar padangėm’s lekiant. Kiekvienas turi — bet tik po truputį... O trupiniai — ne viskas. Juk norisi, taip norisi — visi kad būtų vienas — kas tai per vidurį — per aukso vidurį — žodžiui įsikūnijant čionai ant liepto!...