Spausdinti

Tėvams vaikus reikia prižiūrėtine leisti jiems daryti, kas tik jiems patinka, bet juos vesti, pamokant, paaiškinant, pataisant, perspėjant ir, jiems nusikaltus, nubaudžiant. Tik kartais patys tėvai pasijunta, kad iš jų globos dingo rūpestingos meilės šiluma, be kurios priežiūra tampa tik komandavimu. Laimingi jie ir jų vaikai, jei jie tada atranda laiko susimąstyti

Klausyk, Sūnau:

     Aš sakau tai dabar tau, kai jau esi užmigęs, — mažas kumštelis pabruktas po skruosteliu, geltonos garbanėlės išsidraikiusios ant drėgnos kaktelės.

     Aš tik dabar vogčiomis įslinkau į tavo kambarėli vienas. Vos keletą minučių prieš tai, kai aš sėdėjau skaitydamas laikrašti, karšta gelianti mintis nusmelkė mane. Aš negaliu pasipriešinti jai. Kaip nusikaltėlis aš atėjau prie tavo lovelės.

     Apie šiuos dalykus aš mąstau dabar, sūnau: Aš esu kryžius. Niūktelėjau tave šį rytą, kai rengeisi į mokyklą, nes tu tik brūkštelėjai rankšluosčiu per savo veidą.

     Aš tau prikaišiojau, kad nenusivalei savo batų. Piktai pasišaukiau tave, radęs keletą tavo daiktelių mėtantis ant grindų.

     Valgant pusryčius aš ir vėl suradau tavo nusikaltimų. Tu išpylei arbatą. Pasirėmei alkūnėmis stalą. Per storai tepei sviestu duoną.

     Kai tu lauke žaidei, o aš ėjau prie automobilio važiuoti, tu atsisukai, pamojavai savo maža rankute ir šūktelėjai: “Sudieu, Tėti!” O aš dėbtelėjau į tave ir atsakiau: “Nesusikūprink, stovėk tiesiai!” Vėlai po pietų ir vėl viskas prasidėjo iš naujo. Grįždamas namo, pamačiau tave, atsiklaupusį ant žemės, bežaidžiantį sviedinukais. Pastebėjau skylėtas tavo kojines. Aš pažeminau tave prieš visus tavo draugus, įsakydamas tau tuoj pat žingsniuoti prieš mane į kambarį.

     “Kojinės yra brangios — jei tu pats turėtum jas pirktis, būtum atsargesnis”. Įsivaizduok, sūnau, tai sako tėvas. Kokia paika logika!

     Ar tu prisimeni vėliau, kai aš skaičiau savo darbo kambaryje, tu įėjai nedrąsiai, nusikaltusio žvilgsniu akyse? Kai pažvelgiau į tave pro laikraštį, nekantrus, kad mane trukdai, tu nedrįsai pasitraukti nuo durų. “Ko dabar reikia?” suniurnėjau.

     Tu nieko neatsakei, tik, greit pribėgęs prie manęs, apsikabinai mano kaklą ir pabučiavai mane vieną, ir antrą, ir trečią kartą, o tavo mažų rankyčių švelnus spustelėjimas priminė man, kokią nuostabią gėlę Dievas pasodino tavo širdyje, kuri ir apleista nenuvysta. Po to tu išėjai ir nuskubėjai laiptais žemyn.

     Taip, Sūnau, netrukus po to laikraštis išslinko man iš rankų ir baisiai nemaloni baimė apėmė mane. Staiga aš pamačiau savo begalinę savimeilę, ir man net negera pasidarė.

     Ką įprotis padarė iš manęs? įpratau išmėtinėti, ieškoti priekabių, amžinai bartis, — ir visa tai yra atpildas tau, mano mažajam berniukui.

     Tai ne dėl to, kad tavęs nemylėčiau, tik aš per daug iš tavęs mažo reikalauju. Aš matuoju tave savo amžiaus matu. Sūnau, atsiprašau... Aš bandysiu suvaldyti savo nekantrumą, nervingumą, blogą nuotaiką ir atgaivinsiu savo meilę tau.

Sulietuvino Valerija Kundrotienė