Spausdinti

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

ZORBA THE GREEK

     Vienas iš žymiausiu graikų teatro ir filmu režisorių Michael Cacoyannis vis labiau pažįstamas ir šiapus Atlanto. Jis ne vien tik filmu statytojas ir režisorius, bet dažniausiai pats paruošia ir savo filmu tekstus. Cacoyannis dažnai įkvėpimo semiasi iš Euripides ir Kazantzakio, pabrėždamas jų kūrinių visuotinumą labiau negu tautini aspektą, nors niekad neišleidžia iš akių ir charakteringų kilmės bruožų.

     Iki šiol Amerikoje labiausiai įvertintas jo filmas “Electra” seną Euripides dramą atgaivino ekrane: nuostabiai prisiderinta ir prie veikalo originalios dvasios, ir prie modernių filmų žiūrovų emocingumo.

     Tarp Cacoyannio pasisekimu scenoje paminėtinas bent jo surežisuotas Euripides veikalas “The Trojan Women”, po

     1963 m. gruodžio 23 d. premjeros išsilaikęs Niujorko teatre virš metus laiko, pateikiant daugiau negu 400 spektakliu. Tai buvo absoliutus rekordas bet kokiai klasikinei graikų tragedijai. Savo artistinėje veikloje mėgdamas įvairumą, režisorius ir vėl pateikia stambų ir didingą filmą.

     Michael Cacoyannis, ruošdamas tekstą filmui “Zorba the Greek”, artimai laikėsi Nikos Kazantzakio to paties vardo romano, vienos iš labiausiai 1944 m. perkamu knygų. Visi filmavimo darbai atlikti Kretos saloje, daugiausiai atviroje gamtoje, pasinaudojant vietos pastatais ir apylinkių vaizdais. Speciali šiam filmui pastatyta tik nedidelė lūšna ir lynas rąstų transportui.

     Kaip knygos, taip ir filmo siužeto esmę sudaro dviejų labai skirtingų charakterių draugystė. Basil, Graikijoje gimęs ir Anglijoje užaugęs tylus ir užsidaręs jaunas rašytojas, atvyksta i Kretą perimti paveldėtų kasyklų, tikėdamasis jų atgaivinimu padėti ir skurstantiems apylinkės kaimiečiams. Vos atvykęs jis susitinka su Zorba, neapskaičiuojamo amžiaus, energija trykštančiu graiku, kurs pasisiūlo jį globoti ir visame padėti. Per visą, arti pustrečios valandos besitęsiantį, filmą pakartotinai ir papildomai žiūrovams nušviečiami Zorba asmenybės bruožai. Kai kurie filmo epizodai atrodo tik tam ir tetarnauja. Ar tai Zorba ir Basil romantiniai nuotykiai, ar kasyklų atstatymo darbai, ar konfliktai su apylinkės gyventojais — visa duoda progos pasireikšti Zorba gaivalingumui, jo troškimui gyventi. Po eilės nepasisekimų draugams išsiskiriant, Zorba net ir tada nepraranda gero ūpo bei energijos ir kviečia abejingą Basil prisidėti prie jo energingo šokio.

     Filmo žiūrovui, neskaičiusiam Kazantzakio romano, lieka nemaža nesuprantamų spragų tarp atskirų filmo momentų. Kai kurie epizodai, nors pavieniui ir pagrįsti dramatiškai, bet labai nerangiai jungiasi į organišką visumą.

     Centrinį Zorba charakterį Anthony Quinn atlieka be priekaišto. Tai ar tik nebus pats geriausias jo pasirodymas gana gausioje jo filmų karjeroje. Jo perteikiamas Zorba iš gyvenimo priima visa, ką tik gali nugriebti. Net skausmo valandose ar mirties akivaiz-doje jis nepalūžta, bet persimeta į savo energingą šokį, kuriuo atžymi taip pat ir džiaugsmo valandas.

     Šalia Quinn stipriausiai pasirodo Lila Kedrova, kaipo Zorba draugė, gyvenanti nuošaliame viešbutyje su savo praeities prisiminimais. Kontrastinėje draugystėje Alan Bates šalia Anthony Quinn tampa tarsi pagelbinė figūrėlė, lyg kad Basil menkumas dar labiau pabrėžtu Zorba didybę. Trumpai, bet tikrai įspūdingai pasirodo Irene Papas jaunos našlės vaidmeny.

     Be priekaištų Walter Lassally fotografija.

     Moraliniu požvilgiu vertinant, tenka pastebėti, kad filme nagrinėjamas ir iškeliamas pagrindinis charakteris daugiau priartėja prie pagoniško gyvenimo supratimo, visai nutolstant nuo krikščioniškų pažiūrų. Tiek dėl pačios idėjos, tiek dėl pasitaikančių šiurkštumų filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems.

THE UMBRELLAS OF CHERBOURG

     Šis filmas pasižymi visai nauja forma — visi dialogai yra išdainuojami. Vos 33 m. amžiaus prancūzų režisorius Jacques Demy sugebėjo iš banaliai atrodančio turinio sukurti gana patrauklų filmą, pats paruošdamas tekstą ir eiliuotus dialogus.

     Filmas sudaro vaizdą, kad Cherbourg uoste visad lyja, nors veikėjai randa galimybę dainuoti ir gatvėse. Skėčių krautuvės savininkės duktė Genevieve ir benzino parduotuvės patarnautojas pusiau slapta mylisi, bet dėl abiejų jauno amžiaus jos motina nepritaria vestuvėms. Jis pašaukiamas į kariuomenę ir išvyksta į Alžyrą, ji gi lieka nėščia. Nesulaukdama žinių iš

     Alžyro ir motinos įtikinta, Genevieve išteka už deimantu pirklio. Iš fronto grįžęs jaunuolis neberanda jaunų dienų draugės, paveldi iš krikštamotės pinigų, veda jos slaugę ir įsigyja savo benzino parduotuvę. Po keletos metų Kalėdų išvakarėse abu trumpam susitinka ir vėl išsiskiria skirtingais gyvenimo keliais.

     Tai nėra nei opera, nei operetė, pagaliau nei muzikalinė komedija. Nepasitaiko net ir ilgesnių arijų. Nors naujumas iš pradžios žavi, po kiek laiko Michel Legrand sukurta originali muzika nebesudaro įspūdžio, nes monotoniškai sugrįžtama prie tų pačių negausių pagrindinių motyvų. Be abejo, nėra lengva sukurti pagaunančią muziką tokiems dialogams, kai diskutuojama skėčių ar deimantų kainos, ar kai, pardavimo stotelėje pripylus benzino, teiraujamasi ar patikrinti ir aliejų...

     Pagrindiniuose jaunuolių vaidmenyse Nino Castelnuovo ir Catherine Deneuve pasirodo tikrai pagaunančiai, nors retkarčiais jų vaidyboje pasirodo lyg ir dirbtinumo, kai vietoj gilesnio išgyvenimo, lyg stengtųsi prisiminti ne tik žodžius, bet ir su jais surištą melodiją.

     Ypatingo įvertinimo nusipelno gabiai vartojamos spalvos, kurių įtakoje net ir paprastučiams vaizdams suteikiama poetiška nuotaika.

     Šis filmas patraukė Europoje ne tik žiūrovų, bet taip pat ir kritikų dėmesį. 1964 m. Cannes tarptautiniame festivalyje šiam filmui buvo suteikta pagrindinė premija; o Filmų Tarptautinis Katalikų Komitetas, savo premiją padalindamas su brazilų filmu “Vidas Secas”, dėl Demy kūrinio pastebi: “Pasinaudojant originalia ir patrauklia filmine išraiška, šis kūrinys, nebojant praeinančios krizės, sėkmingai apibūdina kasdieninio gyvenimo nuotaikas ir vertybes, o taip pat ir drąsą jas sutikti”.

WOMAN IN THE DUNES

     1964 m. pavasarį Cannes, gi rudeniop Niujorko tarptautiniuose filmų festivaliuose Japoniją tarp kitų kūrinių atstovavo ir Hiroshi Teshigahara surežisuotas filmas “Woman in the Dunes”. Nors šis režisorius ir nepasiekia japonu genijaus Akira Kurosawa lygio, šis filmas išsiskiria iš eilės japoniškų filmų savo stipriomis alegorijomis ir pagrindinių charakterių išryškinimu.

     Jaunuolis mokytojas laisvu laiku nuošalioje provincijoje rankioja retus vabzdžius ir jo didžiausias troškimas surasti dar visai nežinomą vabzdį, kuriam jis galėtų duoti savo vardą, ir tuo būdu likti įamžintas vadovėlių puslapiuose. Jis net nepastebi, kad paskutinis autobusas miesto link jau išvyko ir naktį teks praleisti smėlėtoje dykumoje. Neva draugiški apylinkės kaimiečiai pasiūlo jam nakvynę ir nuleidžia į gilią ir plačią duobę, kurios gilumoje jaunuolis atranda vienišame namelyje apsigyvenusią moterį. Jaunuolis meiliai priimamas ir tik ant rytojaus pastebi, kad virvinės kopėčios pakeltos ir nėra jokios galimybės iš šios duobės išsilaisvinti. Tenka tad susitaikyti su padėtimi ir padėti moteriškei smėlio kasimo darbuose, kad tuo užsitikrinus vandens ir maisto davinį iš žiaurių kaimiečių. Bandymas pabėgti nepavyksta ir, vėl sugrąžintas į duobę, galutinai pasiduoda likimui. Net kai vėliau moteris, artėjant gimdymo metui, staigiai išgabenama ir beskubančių kaimiečių kopėčios neapdairiai paliekamos, mokytojas net nebando pabėgti, o tik džiaugiasi gilumoje suradęs vandens šaltinį.

     Išskiriant labai trumpus atvejus, truputį virš dviejų valandų besitęsiančiame filme stebime tik du pagrindinius veikėjus — Eiji Okada (pažįstamą Iš “Hiroshima, Mon Amour”) vabzdžių ieškotojo rolėje ir Kyoko Kishida vienišos moteriškės vaidmenyje. Vaizduojamų septynių metų laikotarpyje veikėjų santykiuose įvairuoja pyktis, liūdesys, užuojauta, dėkingumas, nusiminimas, meilė. Grubiuose ir pastoviuose scenarijuose, viską palydint liūdnai šiurpia muzika, visa drama išsivysto į nusiminimu ir sunaikinimu perveriantį siautulį.

     Tiek režisorius, tiek teksto paruošėjas simboliškai bando pavaizduoti atskiro asmens palenkimą ir jo dvasios pajungimą aplinkos ir visuomenės reikalavimams bei atsakomybei. Tačiau šis pasidavimas ar pasiaukojimas visuomenei išplaukia ne iš laisvos ir nesuinteresuotos artimo meilės, bet vien iš nepajėgumo pakeisti esamą padėtį. Čia kaip tik ir glūdi esminis skirtumas. Kokiu nenuoširdžiu dirbtinumu dvelkia neva civilizuota visuomenė, pasitenkinančiai teigdama, kad didelis ir garbingas dalykas pasiaukoti dėl kitų gerovės per septynis metus smėlio duobėje, kai tuo tarpu nei vienas tos visuomenės narių neapsiimtų pats to atlikti. Režisorius šiuo filmu įtaigoja labai trapų ir abejotinos vertės teigimą, jog žmogus atranda save, kai atmeta kovą dėl laisvės ir besąlyginai pasiduoda aplinkybių tironijai.

     Dalinai dėl pesimistiškai nihilistiškos alegorijos vystymo, bet ypač dėl keletos scenų, priartėjančių prie grubios pornografijos, šis filmas nepatartinas jokiai žiūrovų kategorijai.

THREE PENNY OPERA

    Iš kūrinio, pavadinto opera, tenka laukti stipriau užakcentuotos muzikalinės dalies, tačiau šiuo atveju tenka nusivilti. Atskirus filmo epizodus sujungdamas “Mack the Knife” dainos strofomis, Sammy Davis Jr. gatvės dainininko vaidmenyje pastebi, kad Čia pristatoma tik vargšo žmogaus opera.

    Režisorius Wolfgang Staudte su atkaklia drąsa bando sumoderninti austrų genijaus Pabst 1931 m. pastatytą ir klasikiniu tapusį kūrinį.

    Pasinaudojant 18 šimtmečio anglų legendomis, sukurtas scenos veikalas, sulaukęs pasisekimo vokiečių scenose. Pabst savo filme išpopuliarino pritaikytas B. Brecht strofas ir puikią Kurt Weil muziką. Lengvame turinyje buvo vaizduojamas 1900 m. Londono gyvenimas, kiek pabrėžiant apgavikų gaujos ir policijos draugystę. Ironiškai sugretinamas karūnacijos paradas su demonstruojančių bedarbių eisena. Pabst iš karto pastatė dvi filmo laidas — vokišką (“Die Dreigroschenoper”) ir prancūzišką (“L’Opera de Quat ’ Sous”).

    Sumodernintoje Wolfgang Staudte laidoje esmėje laikomasi B. Brecht — Kurt Weil originalaus veikalo, bet pristatymo būde perdėtai ir beprasmiškai blaškomasi naujų formų beieškant. Tiek bendras filminis apipavidalinimas, tiek blankios spalvos nepakyla virš mėgėjiško lygio. Kiek nuostabu, kad tokie vokiečių artistai, kaip Curt Jurgens, Hildegarde Neff ar Hilde Hildebrand apsiėmė vaidinti tokiame menkame pastatyme.

    Šiaurinėje Amerikoje rodoma filmo laida toleruotina nebent suaugusiems.