GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
"L. L.” 1964m. lapkričio numery viena jauna motina laiške pastebi apie vieną jai (be abejo, ir kitiems tėvams) rūpimą temą— mažo vaiko supažindinimą su Dievu. Tuo klausimu talpinime šį straipsnį. Paskutiniuosius laimėjimus vaiko psichologijoje pritaikysime mažo vaiko religinių idėjų formavimui. Pirmiausiai mesime žvilgsnį į 3-5m. vaiko psichologinę būklę, jos reikalavimus bei jo dvasinį pajėgumą. Iš to spręsime, koks turėtų būti to amžiaus vaiko religinis auklėjimas. Ypač pabrėšime artumą ir panašumą tarp vaiko sielos ir gyvybingų religijos šaltinių Šv. Rašte ir liturgijoje. Šis straipsnis remiasi didele dalimi dviejų tėvų jėzuitų Xavier Lefebvre ir Louis Perin studijomis (prancūzų k.— "L’enfant devant Dieu”; anglų k. vertimas— "Bringing Your Child to God”).
Abstrakčias idėjas 3-4 metų vaikas nesupranta, jis nepajėgia suvokti dvasios, negali pažinti Dievo per aiškinimus ar paprastus pasakojimus. Pavyzdžių pagalba jis pasisavina įspūdžius, kurie pamažu padeda jam sąmoningai jausti Dievo artumą. Vaiko religiniam formavime pagrindinis veiksnys yra gyvas pavyzdys ir laikysena to, kuris meldžiasi su vaiku, ir religinių pasakojimų kokybė. Per juos vaikas jaučia didingo ir gero asmens artumą, kuris jį saugoja. Šio amžiaus vaikui reikia tokio asmens, kuris jį saugoja, prižiūri, juo domisi, jam padeda vystytis, jį myli. Kuo didesnis kito dėmesys juo, tuo didesnis valko džiaugsmas ir ramybė, kadangi jis mylimas.
Pats auklėjimas bei religinis formavimas turi vertinti pagrindinius vaiko reikalavimus šiame jo gyvenimo tarpsnyje. Neužsidaryti savo atbundančios asmenybės egoizme šio amžiaus vaikui, o augti Dievo meilėje: 1) jaunam “nugalėtojui — magikui” reikia realios ir tuo pačiu nuostabios religijos, 2) norinčiam vystytis vaikui reikia religijos, kuri skatina augimą, 3) išsiilgusiam meilės vaikui reikia religijos, kuri pagauna širdį.
I. Vaikui reikia nuostabios ir realios religijos
Jauno vaiko gyvenime dominuoja du reikalavimai: noras judėti ir pergyventi. Jam patinka išbandyti savo raumenis. Jis nori viską matyti, girdėti, liesti. Atbunda jo smalsumas.
Jį veikia aplinka
Pirmoje vietoje jauno vaiko išauklėjimas priklauso nuo auklėtoju charakterio ir savybių. Jų sukurta atmosfera paliks savo neišdildomas žymes vaiko asmenybėje. Ideali gero auklėjimo aplinka: šeimos meilė, asmeniškos meilės pajautimas, pagarba vaikui, vaiko priėmimas tam tikrų reikalavimų, ramumas, tylos pamoka, pagarbos jausmas asmenims ir daiktams, gyvenimas persunktas džiaugsmu.
Tyla ir susikaupimas.Religinė atmosfera paruošia sutikti Dievą. Tyla ir susikaupimas padeda vaikui užmegzti ryšį su Dievu. Tyloje vaikas nurimsta. Jis jaučia paslaptingumą, kažko buvimą virš visko, kažką skirtingo. Pamažu pradeda jausti Dievo nuostabų artumą.
Kiekviena jo malda ir religinis veikimas turi prasidėti su tokiu susikaupimu. Religinė poezija, giesmė, aptamsintas kambarys, žvakutė, bažnyčių tyla gali padėti jam susikaupti.
Pagarbatam, kas surišta su religija, yra kitas būdas paruošti vaiką sutikti Dievą. Tėvų rodoma pagarba tikėjimo išreiškime labiausiai veikia vaiką. Jo didžiausias džiaugsmas sekti juos. Tylą jau minėjome. Kiti ženklai yra tinkama laikysena, poza; balso tonas, parinkti žodžiai, tikrai estetiški, religiniai paveikslai, kai kurių liturginių gestų orus išreiškimas. Kalbant apie Dievą, visa laikysena byloja mūsų tikėjimą Viešpaties artumu bei majestotu.
Gyvas t i k ė j i m a s. Pilnas ir tikras religinis gyvenimas įsišaknys bei bręs pas vaiką tik ryšyj su gyvu tikėjimu bei veikiant dvasiniam gyvenimui tų asmenų, kurie yra arti jo. Tušti žodžiai jam nedaug reiškia. Aišku, pavyzdys nesuteiks vaikui tikėjimo. Antgamtinis gyvenimas yra Dievo malonės vaisius. Šv. Dvasios veikimas tačiau sąlygojamas kitų veikimo: “Jūs būsite man liudytojai,” kalbėjo Kristus apaštalams. Žodžiai taikomi ir tėvams bei mokytojams. Tik susijungę su Dieviškąja Realybe gyvu tikėjimu ir meile, mes liudysime vaikui apie Dievo buvimą.
Vidinis džiaugsmas.Dvasinis džiaugsmas, kuris persunkia mūsų tikėjimą bei pagarbą religijai, atvers vaikui Dievo artumą ir meilę. To pasėkoj jis galvos apie Dievą kaip mylintį Tėvą, kaip draugą savo gyvenime, džiaugsmo ir ramybės šaltinį. Jo garbinimą seks meilė, sūnaus pasitikėjimas ir padėka. Jo tikėjimas pasireikš pasiaukojimu Dievui, noru būti su Viešpačiu ir jį patenkinti.
Ištarus Dievo žodį, mus turėtų gaivinti džiaugsmas. Antgamtinis džiaugsmas teiks aiškumo mūsų vizijai, šilumos mūsų balsui, neišreiškiamos giedros mūsų veiksmams. Visa tai vaiką palies, jis mielai eis prie mūsų dalintis tuo džiaugsmu, priims tokį Dievą, su kokiu supažindiname.
Jis mažasis tyrinėtojas
Vaikas nori dominuoti. Tyrinėjimas jam naudingas ir reikalingas. Leisti jam laisvai reikštis, duoti žaislų, kurie padeda organizuoti jo veiksmus. Kalbant su juo, rodyti gyvumą ir entuziazmą.
Religiją pristatyti gyvai ir konkrečiai, Dievas yra gyvybė, Dievo malonė — trykštąs gyvas šaltinis. Religiją rišti su sodu, kuriame galima atrasti viską. Vaiko religija taip pat rišasi su kasdieniniu gyvenimu: jo džiaugsmais, malonumu, gerais siekimais, atradimais, jo klausimais, paslaptingais troškimais, jo šeimos ar mokyklos gyvenimu. Vaiko susidomėjimas gamta duoda kitą progą jį supažindinti su Dievu. Kai jis džiaugiasi atradęs gėlę, paukštį, saulės spindulėlį, jį galime vesti nuo džiaugsmo tais daiktais dėkoti Dievui. Užtenka paprastų žodžių: “Ačiū tau, Viešpatie”, “Garbiname tave, Viešpatie, dėl šių gražių gėlių”, “Viešpatie, tu esi didis ir gražus”, “Viešpatie, tu esi geras”.
Religinis gyvenimas pagauna vaiką savo įdomumu ir veiklumu. Šiam amžiui pritaikyta religinė veikla: šalia tylos prieš Dievą, pagarbi laikysena prieš Dievą maldų metu, bažnyčios aplankymas, maža procesija mokykloje ar namuose, daina ar giesmė su judesiais, kokios nors tikėjimo paslapties inscenizavimas, piešinio nudažymas ar laisvas piešimas religine tema, rinkimas gėlių maldos vietoje, atlikimas kokio darbelio dėl Dievo, artimo meilės veiksmas draugui, uolus klusnumas tėvui ir motinai, mokytojui, artimo meilės veiksmas vargšui.
Religiniai pasakojimai padeda vaikui pažinti Dievo nuostabumą, atidengia neišsemiamus antgamtinius turtus, džiaugsmą. Veda prie veikimo.
Per paveikslus vaikas iš naujo pergyvena ir sutinka tuos asmenis, daiktus, apie kuriuos girdėjo pasakojime: prakartėlė, kryžius. Liturginiai metai, apšviestas paveikslas, nuleistas kryžius, Velykų žvakė.
Veiksmai, pasakojimai, paveikslai turi vaikui religinės vertės, kai vaikas per juos jaučia naudojančio asmens tikėjimą bei išgyvena religinę atmosferą. Didesnės šventės ypač tinka nukreipti vaiko galvojimą link Dievo ir antgamtinio pasaulio. Kalėdų šventė su prakartėle; Velykos, palmių procesija, kryžiaus pagarbinimas, — atšvęstos su džiaugsmu ir šviesa tarp giesmių ir pavasario gėlių, žvakių diena vasario 2 su šviesų procesija pagerbti “Jėzų, pasaulio šviesą”. Kiekviena iš šių švenčių bus dvasinis įvykis, kruopščiai paruošta dvelks rimtimi ir džiaugsmu. Vaikas taip pajunta Dievą savo gyvenime.
Jam reikia žodžių apvaldyti daiktus
Apie 3-4 metus vaiko smalsumas krypsta į naują pasaulį, kalbą. Jam reikia žodžių, kad savo atradimus padarytų savais. Religiniai žodžiai jį supažindina su dvasiniu pasauliu. Jis girdi apie Dievą, dvasinius daiktus. Pats kalba. Toks yra ir Dievo kelias: Jis apsireiškia žmogui kalbėdamas ir veikdamas.
Ir vaikui, kalbant apie Dievą, netinka vaikiška kalba, kuri žemina religijos kilnumą. Patariama kiek galima artėti prie Dievo kalbos Šventraštyje ir Bažnyčios liturgijoje. Tik taip vaikas pažins šventą ir nuostabu antgamtiškumo charakterį, Dievo majestotą. Vaiką traukia tai, kas didinga. Jį imponuoja Dievo kalba Šv. Rašte. Vadinkime Dievą “Dievu” arba “Viešpačiu” ir ne vien tik “geruoju Dievuliu”. Maldoje kalbėkime “Viešpatie Dieve” vietoj “mano Dieve”. Sakykime “Jėzus Kristus” arba “Viešpats Jėzus” ir ne vien tik “brangusis Jėzus” ar “saldusis Jėzus”. Nepadarykime iš Dievo vien tik “Kūdikėlį Jėzų”.
Bažnyčią galime vadinti “Dievo namais”, “Viešpaties namais”; altorių “Viešpaties Jėzaus stalu”; Sceną iš Biblijos — pasakojimu iš “Dievo žodžio knygos”. Visur tebūnie tikrai religinė kalba.
Leiskite mažutėliams eiti pas mane, nes tokių Dievo karalystė.
—Jėzus Kristus
Vaiko malda. Medžiagos vaiko maldai semkimės iš Šventraščio, liturgijos, psalmių. Iš tiesų, tik per suaugusiojo pakeliančią ir pagarbią laikyseną vaikas susiriša su Dievu. Tokioje atmosferoje vaikas galės kartoti žodžius kartu su veiksmu. “Viešpatie, mano Dieve, tu esi didis ir gražus” (rato gestas); “Viešpatie, žemė ir visa, kas ant jos, yra tavo” (platus gestas); “Giedokime Viešpačiui, nes jis geras” (rankos ant krūtinės); “nes jis myli mus amžinai” (išskėsti rankas); “Į tave, Viešpatie, keliu savo širdį” (pamažu kelti rankas); “Dievas yra Viešpats” (sudėti rankas); “Viešpatie, tu esi šventas, šventas, šventas” (lenktis žemyn ir žemyn); “dangus ir žemė yra pilni tavo garbės” (rato gestas); “Osana aukštybėse” (iškelti rankas).
Vaikui kalbės ne tiek žodžiai, kiek mūsų tikėjimas, įsitikinimas, Dievo meilė. Šie suartins vaiką su Dievu.
Jis— mažasis karalius savo vaizduotės sukurtame pasaulyje
Vaizduotė pristato daiktus vaikui labai gyvai. Perduoti paveikslai atrodo kaip realus pasaulis. Vaikas tokiu būdu susikuria asmeninį pasaulį, save su juo sutapatina.
Per vaizduotę jis keičia realybę, daiktams duoda savo gyvybę, dvasią ir žmogiškas jusles; daiktams gamtoje ir gyvuliams, su kuriais jis kalba. Jei aplinka, jo praeitis ir temperamentas jį nuteikia džiaugsmui ir pasitikėjimui, viskas atrodo saulėta ir jo akys pilnos laimės. Jei jis jaučiasi blogai ir gyvena baimėje, pasaulis jam debesiuotas ir grasina.
Į daiktus jis perkelia savo troškimus. Tvarko daiktus pagal savo norus: lazdelė jam tampa arkliuku, nes jis nori užaugti didelis, nori patirti tą džiaugsmą, kada jis apvaldo arklį. Mergaitei užtenka kelių skudurėlių įsitikinti, jog ji puikiai apsirengusi, nes ji nori būti taip graži kaip matyta ponia, kuri jai patiko. Lėlė ją patraukia, nes ji jaučiasi kaip motina.
Vaikas susikuria vidinį pasaulį, kur sapnai tikri, realybė persunkta sapnais. Nors vaikas būtų šalia mūsų, jis — kito pasaulio dalis, kur nė vienas daiktas ir nė vienas asmuo jam nėra tokie patys kaip mums.
Sutapatindamas save su kitais pasakoje ar žaidimuose, vaikas atranda save ir išbando savo asmenybę. Dalinai toks įsivaizduotas pasaulis vaikui reikalingas: 1) kaip apsauga jo asmenybei, nes skaudi gyvenimo ir suaugusiųjų realybė jį kankintų; tam jis priaugs tik pamažu; 2) dalinai kaip išraiška jo gyvumo, nes jis turi nuostabių potencialų šaltinį; kai kurie išsivystys vėliau, bet nuo dabar pasirodo susimaišę su daugybe kitų nesibaigiančioje vaizduotės tekmėje; 3) kaip tam tikrų dvasinių reikalavimų patenkinimas, nes jis negali pasitenkinti vien materialiniu pasauliu, bet jo dvasia neša jį į pasaulį, kuris tobulesnis, kur materija ištikimai klauso dvasios, link idealaus pasaulio, kur laimės ir tobulybės troškimas gali išsipildyti, absoliuto pasaulio, kuris vienintelis gali ji patenkinti.
Nėra tai silpnumo ar patyrimo stokos ženklas. Vaizduotės gyvenimas byloja vaiko dvasinę prigimti, jo žmoniškumo ženklą. Gyvuliai to neturi. Tai didelis turtas. Bet čia glūdi ir ribotumas. Reikia saugotis nuo pavoju. Šiuo metu vaikas supras idėją, jei pristatysime ją vaizdžiai. Džiaugsmo ir entuziazmo jausmą jam perduosime gestais ir veido išraiškomis. Mes galime būti jam gyvi pavyzdžiai. Tačiau negalime leisti vaikui visiškai užsidaryti savo privačiame pasaulyje ar vien fantazijos pasaulyje. Pamažu jame budinkime realybės pajutimą.
Padėti vaikui įsigyti teisingą religijos supratimą: Vaikui nereikia abstrakčių minčių. Aiškinimai neįves jį į antgamtinę realybę. Pavyzdžiai su išraiškomis jam sakys daugiau. Tokius pavyzdžius kruopščiai išrinkime. Vaikas turi juos suprasti, jie turi prilygti jo patyrimui, turi jam patikti. Svarbiausia jie turi iššaukti jame antgamtinį pasaulį.
Gyvi pavyzdžiai. Vaikas pažįsta nematomą, dvasinį Dievo buvimą, stebėdamas tėvų laikyseną maldoje; jų gestus, kurie atspindi Dievo visur esančios didybės ir gerumo sąmoningumą; jų pagarbą balse, kai jie taria Dievo vardą. Vaikas turėtų jausti Viešpaties artumą, kai jis klausosi pasakojimo apie Mozę ant kalno, kai iš degančio krūmo Dievas šaukia Mozę, arba kai Samuelis girdi kelis kartus Dievo balsą nakties metu. Jis turėtų jausti Kūdikio didingumą prakartėj, matydamas suaugusius kartu su juo ir Trim Karaliais garbinant jį.
Dievo apreikšti pavyzdžiai. Kalbėti vaikui ta pačia kalba, kuria Dievas mums prabilo. Parodyti vaikui kaip didingi žmonės Šv. Rašte atsakė Dievo pasirodymams. Mozė nusiima savo batus ir uždengia veidą apsiaustu iš pagarbos prieš Dievą, Samuelis greitai atsako Dievo šaukimui: “Viešpatie, aš esu čia”. Abraomo tikėjimas Dievo žodžiu, Dovydo pasitikėjimas, kai jis kovojo prieš Galijotą, Saliamonas paaukojo Dievui nuostabią šventyklą, šv. Pranciškus Asyžietis džiaugsmingai dėkojo už kūriniją, o labiausiai — paties Kristaus laikysena.
Tikrai religingų gestų pavyzdžiai sukurs didingumo ir gerumo atmosferą vaiko religiniam gyvenimui. Pasakojimai padės vaikui jausti kartu ir pergyventi. Jis jausis tampąs kitu Moze ar Dovydu, prisijungs prie piemenų šalia prakartės, norės save sutapatinti su Mergele Marija, šventaisiais ir pačiu Viešpačiu Jėzumi.
Pats žodis “Dievas” turėtų sukelti vaiko galvosenoj dvasinio buvimo vaizdą, tokį, kuris yra nuostabus ir vertas garbinimo, bet tuo pačiu mylimas ir labai artimas. Vaikui svarbu nauda, kurią jis gauna iš asmens artumo; jausmas, jog jis yra mylimas, vertinamas; didesnis, labiau užtikrintas ir galįs daugiau padaryti, kadangi mylimasis čia pat.
Jis priima viską kaip absoliučią tiesą
Vaikas turi besąlyginį palinkimą tikėti visu tuo, kas jam pasakoma. Toks tikėjimas — ženklas sielos, kuri sutverta tiesai ir absoliutui. Gerbti šį tikėjimą. Jo iliuzijas neišlupti brutaliai, o su jo pasitikėjimo pagalba vesti taktiškai į tokią realybę, kokia ji yra.
Tiesa maitinti jo tikėjimą. Šalia savo natūralaus palinkimo tikėti, vaikas jaučia antgamtinį traukimą visam, kas suriša su Dievu. Krikštas įdiegė jame “dievišką tikėjimo instinktą”. Jau nuo dabar jis laukia autentiško Dievo žodžio, jog užaugus jam nieko nereikėtų išmesti iš savo tikėjimo. Perduoti jam pagrindines religijos tiesas: Dievas yra didis; Dievas yra galingas; Dievas yra gražus, labiau negu bet kuri būtybė; Dievas yra geras; Dievas mus myli; Dievas yra su mumis; Dievas yra mūsų Tėvas danguje; Dievas visa mato; Dievas visa žino; Dievas myli tai, kas yra gera, ir nemyli to, kas bloga; Dievas davė mums visa, ką turime, jis mums davė Viešpatį Jėzų; Jėzus yra Dievo Sūnus; jis yra mūsų didelis Draugas, visų žmonių Draugas; jis atėjo ant žemės mums padėti; jis mirė už mus ir trečią dieną kėlėsi; jis gyvena danguje, bet jis yra taip pat su mumis, savo draugais ant žemės, mums padeda.
Tęsinys sekančiame numeryje:
II. Vaikui reikia religijos, kuri padės jam vystytis
III. Vaikui reikia religijos, kuri ugdo meilę