Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     “Duok man gerti!” — Šiais ištroškusio Išganytojo, sėdinčio prie Jokūbo šulinio, žodžiais, kuriais jis prašė iš samarietės vandens, norima duoti įtaigos nuojautą, kad gamtiniai dalykai yra tik uždanga, už kurios slepiasi antgamtiniai, kad laikinybė gali ir turi būti antgamtės persunkta, pašventinta ir kad viskas, kas įvyksta kasdienybėje, turi vertės amžinybėje. Šitokiam išganytojo žodžių aiškinimui duoda pagrindo jo pasikalbėjimas su samariete, kurs, prasidėjęs paprasto vandens prašymu, perėjo į gyvojo vandens pasiūlymą. Tokiam aiškinimui duoda pagrindo ir kitom progom sakyti Viešpaties žodžiai.

     Tokią įtaigą jau pradedame nujausti, kai svarstome antrąjį gailestingumo darbą artimo kūnui, būtent, trokštantį pagirdyti, kurį pats Išganytojas pagyrė ir jį daryti paragino. Čia prisiminkime tik, kad du evangelistai (Mat. 10, 42 ir Mork. 9, 40) liudija, kad už padavimą trokštančiam artimui vien tik šalto vandens stiklo Išganytojas pažada atlyginimą.

     Sustojant prie ką tik minėto Išganytojo pažado, reikia įsidėmėti du dalyku: pirma, patį vandenį; tą daugelyje kraštų nieko nekainuojantį ir lengvai gaunamą dalyką ir, antra, tą, regis, taip mažo artimui patarnavimo skelbiamą didelį vertingumą.

VANDUO

     Dažnai mes kasdien naudojamus dalykus nevertiname. Tik jų nustoję, pradedame juos branginti. Įsigilinimas i dalykus ugdo jų vertinimą. Tad įsimąstykime į tai, kas yra vanduo pasauliui ir jo gyvybei.

     Mūsų planetoje vandens yra daug daugiau negu sausumos. Žemynai yra tartum salos, plūduriuojančios vandeny. Tas faktas nurodo vandens vyraujantį vaidmenį žemėje.

     Motina - gamta lietumi ir net dalinai rasa girdo visą augalinę gyvybę. Taip liūdnai atrodo gamta ilgos sausros iškankinta ir kaip viskas atsigauna palijus. “Medžiai pagaliau sulaukė lietaus ir dabar linksmai piiuškenosi jo srovėse. Ant kiekvieno lapelio buvo šventė: stambūs lašai, mušdami dažnu taktu, šoko” (R. Tagore). Neveltui vandens čiurlenimas įkvėpė italų kompozitorių O. Respighi kūrybai. Tik prisiminkime jo simfoninę poemą “Fontane di Roma”.

     Pagaliau vanduo yra reikalingas ir pačiai žmogaus gyvybei. Šalia oro, kuriuo kvėpuojame ir kuris yra pati didžioji dovana žmogaus gyvybei išlaikyti (nes be jo negalėtume nė kelių minučių išgyventi), gyvybei reikia duonos ir vandens, ar, teisingiau sakant, vandens ir duonos. Vandeniui teikiama pirmenybė, nes be vandens žmogus daug greičiau miršta negu be maisto.

     Apmąstydami tą vandens svarbą, geriau suprantame, kodėl Dievas, siūlydamas savo malonę žmogui, simboliškai ją pavaizduoja vandens atvaizdu. Žinodamas, kad Dievas skundėsi tauta, jį — gyvojo vandens šaltinį — apleidusia ir išsikasusia sau “šulinius, kurie negali vandens palaikyti” (Jer. 2, 13), Kristus samarietei pasisakė turįs nuostabaus gyvo vandens, kuris nuramina troškulį visam laikui (Jon. 4).

VANDENS BRANGINIMAS

     Suminėsime du vandens branginimo pavyzdžius. Saint-Exupery taip giria vandenį: “Vanduo! Tu neturi nei skonio, nei spalvos, nei kvapo. Tavęs negalima aptarti. Tu ragaujamas, nepažįstant tavęs. Negalima sakyti, kad tavęs reikia gyvybei: tu pats esi gyvybė. Tu mus persunki atsigaivinimu, kurio žavingumo jokiu pojūčiu neišreikši. Per tave sugrįžta prarastos jėgos. Tavo palaiminimo dėka vėl pradeda tekėti jau išsekę mūsų sielos šaltiniai. Tu esi vertingiausis žemės turtas!”

     Šv. Pranciškus Asyžietis, tas gamtos mylėtojas, savo “Saulės Giesmėje” vandenį vadina “broliu, kuris yra naudingas, nusižeminęs, skanus ir skaistus”. Šiam šventajam vanduo reiškė krikštą ir atgailą, nes tie sakramentai apvalo sielą, kaip vanduo kūną. Jis drausdavo spiaudyti į vandenį, nes tai vandens ir žmogaus, kuris juo naudosis, išniekinimas. Toks šventojo elgesys, mūsų laikų žmogui, nebranginančiam net žmogaus gyvybės, atrodytų tartum legenda.

TROŠKULYS

     Tikrą vandens brangumą pajuntame tik tada, kai jo ištrokštame. Tada, anot vokiečių patarlės, “Durst macht aus Wasser Wein” — troškulys paverčia vandenį vynu.

     Negaudamas vandens, žmogus pajunta troškulį. Tasai troškulys gali būti toks kankinantis, kad kur nors tyruose jis gali virsti haliucinacijomis. Jis pradeda “matyti” neesamas oazes ir vandenis. Tokį troškulį tyruose įspūdingai vaizduoja lakūnas, žuvęs paskutiniam Pasauliniam kare, prancūzų rašytojas A. de Saint-Exupery savo Prancūzų Akademijos premijuotoje knygoje “Terre des hommes” (1939).

Antrasis gailestingumo darbas kūnuiištroškusį pagirdyti.

     Troškulio kančią vaizduoja taip pat ir buvusių Rytprūsių vokiečių rašytojas E. Wiechert. Nacių koncentracijos lageryje didelių karščių metu kasdien po keliolika valandų dirbdamas ir nei lašo vandens negaudamas, jis vėliau savo raštuose reiškia begalinį vandens branginimą. Jam dienomis ir sapne naktimis prieš akis stovėjo šuliniai ir girdėjosi tekančio vandens čiurlenimas. Ta kančia vėliau jau laisvame gyvenime virto tyro, šalto vandens šventumo supratimu. Jis sau priekaištavo, kad praeityje taip dažnai praeidavo pro toki vandenį be jokio dėmesio.

     Negalime pamiršti 1940 m. birželio mėn. prekiniuose vagonuose užrakintų ir išvežamų lietuvių troškulio ir prašymo paduoti vandens atsigerti. Kiekvienas tautietis būtų jiems atnešęs vandens, bet sargybiniai neleido.

     Nenuostabu, kad ir Šv. Rašte troškulys yra didžiausios kančios išraiška ir todėl Evangelijose pavaizduotas turtuolis pragare šaukiasi patriarcho Abraomo maldaudamas: “Pasigailėk manęs ir siųsk Lozorių savo piršto galu pamirkyti vandenyje, kad atgaivintų mano liežuvį, nes kenčiu kančias šioje liepsnoje” (Luk. 16, 24).

DUOK MAN GERTI

     Tapęs žmogumi, Kristus priklausė nuo žemės elementų. Jis patyrė ir troškulį. Apie savo troškulį Išganytojas yra išsitaręs du kartus: kartą, kaip jau minėjome, — samarietei, prašydamas: “Duok man gerti” (Jon. 4, 7); kitą kartą — ant kryžiaus, vienu žodžiu: “Trokštu” (Jon. 19, 28). Patį troškulį patirdamas, jis jį pašventino. Šiandien bet kur pasaulyje trokštąs žmogus — tai Kristus, kurs trokšta artimuosiuose. Kiekvienam jų vandens padavimas — tai vandens padavimas Kristui. Tokį aiškinimą pagrindžia jo paties žodžiai, kuriuos Paskutinio Teismo dieną, jis pats ištars palaimintiesiems: “Buvau ištroškęs ir jūs mane pagirdėte” (Mat. 25, 35); ir atstumtiesiems: “Buvau ištroškęs ir jūs manęs nepagirdėte” (Mat. 25, 42).

*  *  *

     Atkreipdamas žmonių dėmesį į tokį, regis, nereikšmingą patarnavimą, kaip vandens padavimą ištroškusiam artimui, Kristus tuo būdu pabrėžė, kad viskas, kas iš meilės dėl Dievo artimui daroma, nors ir menkiausias patarnavimas ar kitam gyvenimo palengvinimas, yra reikšmingas ir religiniai įprasmintas darbas. Tad kiekvienam, susirūpinusiam savo gyvenimą labiau įprasminti ir sukrikščioninti, tenka dažniau savo sąžinės atsiklausti ir pagalvoti, kuriais mažmožiais jo savimeilė artimųjų gyvenimą sunkina ir kuriais būdais, save apvaržydamas ir patarnavimo dvasią ugdydamas, jis gali jų gyvenimą palengvinti ar net pradžiuginti.