Spausdinti

Jaunosios kartos atstovas atsiliepia į A. Skirmuntaitės straipsnį, ryškindamas organizacijos vaidmenį. Red.

     Besvarstant laisvės klausimą (žr. šių minčių autoriaus straipsnį šio nr. 113 psl. — Red.), prisimename A. Skirmuntaitės straipsnį “Jaunoji karta ir lietuviškumas” (“L. L.”, 1964, birželis, 186 psl.). Ten aprašomoms negatyviosioms jaunimo nuotaikoms norėtųsi kaip atsakymą pasiūlyti pačią laisvę ir laisvėjimą. Mums, kaip lietuviams, jis duoda savotišką formą. O mums, kaip studentams, jis suteikia naujų uždavinių.

     Laisvėjimo rūpestis turi būti pagrindinis ir opiausias studentijos rūpestis, t. y. išsilaisvinti ir kitus išlaisvinti iš tamsos ir prievartos. Nematau, kad būtų prasminga stovėti kaip asilui plikoje pievoje ir rinktis tai, kas yra sau palanku ir priimtina. Anot Turgenevo Bazarovo, kodėl aš turiu priklausyti nuo laikų; tegul jie priklauso nuo manęs. Tačiau tada reikia ieškoti, kokie yra mums užduoti reikalavimai ir kokia atsakomybė.

     Atsakyti į dabartinio jaunimo problemas yra sunku jau vien dėl to, kad jos, nors iš tikro yra, yra sunkiai apčiuopiamos. Tad norėčiau ne tiek kelti klausimus ir į juos atsakyti, kiek pažvelgti į savo organizaciją ir pažiūrėti, kokia linkme mes galime efektingiausiai veikti (redaktoriaus pastaba: šio straipsnio autorius, aktyvus Studentų Ateitininkų Sąjungos narys bei jos pirmininkas 1963-1964 m., sekančias mintis pirmiausia taiko savo organizacijai; jos tinka ir kitoms organizacijoms tiek, kiek šios idėjos yra visuotinės).

     Pirmiausia mums reikia žiūrėti į Studentų Ateitininkų Sąjungą ne kaip į Įsitvirtinusią organizaciją, su savo visoms vėliavoms, giesmėms, plakatais ir t. t., bet daugiau kaip į funkcinę organizaciją. Reikia atsiminti, kad subata yra žmogui, bet ne atvirkščiai. Taip pat ir organizacija. Ji yra arena, kurioje nariai reiškiasi. Tai supratus, nėra reikalo apeliuoti į jos narių garbingumą ar girtis, kad mūsų organizacija yra šauniausia, o jos nariai — lietuviškas elitas. Čia jau statoma organizacija virš nariu. Mūsų organizacija turi būti neornamentuota.

     Supratus, kad organizacija atlieka funkcinę rolę, reikėtų dar pažvelgti į jos uždavinius. Be abejo, ji atlieka daug uždavinių, bet norėčiau išvardyti kelis, kurie, mano nuomone, turėtų būti pagrindiniai.

     Pagrindinis klausimas, su kuriuo labai aštriai susiduriame, yra lietuviškumas. Tad viena funkcinė organizacijos užduotis turi būti lietuviškumo ryškinimas. Mums reikia vesti nuolatinį dialogą tarp savęs ir su vyresniaisiais. Kaip man pačiam teko pastebėti, šiuo klausimu yra daug nesusipratimo. Nesusipratimo pačiuose studentuose ir su vyresniaisiais. Klausimą reikia kelti ir ryškinti. Tik taip nutautėjimo problema neteks savo aštrių kampų ir pats tautiškumas pasidarys daug prasmingesnis, nes vien tik šis dialogas jau yra mūsų tautiškumo išraiška.

     Antras punktas — taip pat svarbus ir pagrindinis — tai religiniai klausimai. Aš nesiūlau jums kapeliono pamokslų, bet siūlau, kad mes, kaip organizacija, mestumėm žvilgsnį į pamatinius religijos klausimus. Kartais atrodo, kad žmonės kalba daugiausia apie nereikalingiausius dalykus. Rimtai ir tvirtai pažvelgti į šiuos klausimus yra ne vien tik naudinga, bet ir reikalinga.

     Mes dažnai sutapatiname organizacijos judrumą su jos spaudoje pasirodančia propaganda. Kas daugiausia komitete postų užima, tai tas ir veikliausias. Be abejo, veiklesnis užimti komitetu postus. Bet taip pat, jeigu Mozė būtų buvęs komitetas, tai izraelitai dar dabar tebebūtų Egipte.

     Organizacijos vienintelė ir pagrindinė užduotis yra individo gyvenimo praturtinimas. Man rodos, kad daug stagnacijos ir apatijos kyla dėl to, kad nesuprantame šio pagrindinio dėsnio. Organizacijos rūpestis turi būti brandinimo rūpestis. Auginimas tų jėgų, kurios yra vertos pačios savyje, ir taip pat tų talentų, kurie yra ir bus naudingi mums patiems ir visai lietuviškai visuomenei.

     Galėčiau toliau leistis i analizę ir studentijos kritiką. Bet į klausimą norėčiau žiūrėti visai kitaip. Vieton pakartojus duotus A. Skirmuntaitės argumentus, norėčiau laikyti šiuos svarstymus dialogo vedimu. Juk dialogas nevyksta vien tik klausinėjant ir atsakant, bet taip pat mintis vystant bei ryškinant.

Jonas Boguta