Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1965m. 5 gegužis


1965. Vol. XVI NR. 5 — MAY GEGUŽIS

* * * GYVENIMUI TEKANT    146

P. Razminas SANTYKIAI TARP TĖVŲ IR BRĘSTANČIO JAUNIMO    148

A. Gylytė TĖVŲ SANTYKIAI SU VAIKAIS    157

V. Cukuras POKALBIS KELYJE Į TIESĄ    160

I. Regienė KUNIGAS IR LIETUVYBĖ    164

P. Pakalnis “ŽEMĖS DREBĖJIMAS” ČILĖJ    166

Studentai PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI NAŠLAITYNĄ APLANKIUS    168

G. Ivaškienė GEGUŽIS, ŠEŠTINĖS IR SEKMINĖS ŠEIMOJE    170

B. Krištanavičius, S. J. BADO ŠMĖKLA    173

SKAITYTOJO ŽODIS    177

K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY    178

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevičius

Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — 3 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30 c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

TĖVŲ IR JAUNUOLIŲ

 

TĖVŲ IR JAUNUOLIŲ pasisakymai apie tarpusavius santykius tik retai rodo giedrų, dažniau permainos įtampą, o kai kada stačiai grūmojančią audrą. Visi mes guodžiamės pasakymu, kad po audros ateis giedra ir po brendimo—-suaugusio gyvenimas. Tiesa, tačiau tai nė kiek nemažina jaunuolių blaškymosi dabar, gal tik truputį paguodžia ateities viltim tėvus, o įtampa lieka ta pati, kaip buvus. Visgi nenuostabu, kad taip yra. 13-19 metai yra perėjimo tiltas iš vaikystės į suaugusio dienas; tai kryžkelė, apsprendžianti kur vėliau pasukti. Kritiškas tai laikas ne vien bręstančiam jaunuoliui, bet ir jo tėvams. Nuo to, kaip tėvai reaguoja, nemažai priklauso, kas iš jaunuolio bus. Brendimo metu ne tik jaunuolis parodo, ar jis vertai subręs, bet ir tėvai, ar jie verti tėvą pašaukimo.

 

 

 

GYVENIMUI TEKANT

■ “L. L.” KONKURSAS

     “L. L." straipsnio konkursą "Santykiai tarp tėvų ir bręstančio jaunimo" laimėjo sekantys asmenys: suaugusiųjų grupės I premiją — P. Razminas iš Čikagos, II — J. Jaškauskas iš Daytono, Ohio (JAV), III — V. Genytė - Šmaižienė iš Winnipego Kanadoje; jaunimo grupės I premiją — A. M. Gylytė iš Čikagos, II — A. Hermanas iš Vasario 16 gimnazijos Vokietijoje. Premijos bus įteiktos "L. L." šventėje birželio 5 d.

■    JAUNIMO KONGRESAS

     Sekančiais metais Čikagoje Dainų Šventės savaitėje ruošiamas viso Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas. Tikimasi 1966 metus paskelbti Jaunimo Metais ir jųjų vasarą surengti studijų dienas visam jaunimui.

     Jaunimo Kongreso Komitetas savo pirmuoju atsišaukimu kreipėsi "į laisvojo pasaulio lietuvių jaunimą, kviesdamas jį savo jaunatvės idealizmu bei entuziazmu tiesti kelius tarpusavio bendravimui bei bendradarbiavimui plėsti, išeivijos tautinei gyvybei ugdyti ir Lietuvos laisvės kovai laimėti". Komitetas prašo jaunimui visų lietuvių dėmesio bei paramos.

     Kaip kongresas pasiseks? Ar jo nenustelbs tuo pačiu metu ruošiama Dainų Šventė? Kokio pobūdžio jis turi būti? Tai rengėjų rūpesčiai. Galutinai šiems klausimams atsakymus duos pats jaunimas savo darbu, kuris šiuo metu dar nėra tiksliai pramatomas. Gal ir gerai, kad į šį kongreso darbą yra kviečiami visi, kurie "jaučiasi esą jauni".

■    SESERYS DEMONSTRACIJOSE

     Kovo mėnesį visos Amerikos akys sekė įvykius Selmoj. Šiame Alabamos miestelyje 25,000 gyventojų didesnė pusė yra negrai, bet iš jų balsuoti galinčiųjų tik saujelė. Pradžioje demonstracijos už negrų balsavimo teises buvo užgniaužtos dideliu žiaurumu. Tada, Martynui Liuteriui King kviečiant, suvažiavo demonstruoti įvairių tikėjimų dvasiškiai, jų tarpe nemaža kunigų ir seserų vienuolių. Kai kurie tuo piktinosi, teigdami, kad kunigai ir seserys vienuolės neturi kištis į politiką. Tų dalyvių motyvus teisingiau interpretavo jų vyresnieji: Baltimores kardinolas tvirtino, kad šis dalyvavimas yra katalikų sąžinės reikalas, o Sesuo Mary Luke Tobin, Loretto seserų generole, aiškino, kad "tai parodo seserų gilų rūpestį žmonių problemoms, jų vertei bei teisėms".

     Selmos saugumo viršininko Baker tvirtinimu, dėka dvasiškių ir seserų buvo išvengta didesnių žiaurumų. Nežiūrint to, nuo baltųjų rankų už negrų teises žuvo du: baptistų kunigas lames Reeb ir katalikė pasaulietė Mary Luizzo; abu — baltieji.

Skaityti daugiau:

SANTYKIAI TARP TĖVŲ IR BRĘSTANČIO JAUNIMO

PRANAS RAZMINAS

1965 m. "L. L." konkurso suaugusiųjų I-ąją premiją laimėjęs straipsnis

RŪPESČIO KELIANTI PROBLEMA

     Problema taip svarbi ir plati, kad jos neįmanoma pagrindžiau šiuose rėmuose aprėpti. Ji apima visus laikus, visas generacijas ir visas tautas. Tačiau mums labiau rūpi lietuviškosios tremtinio ar emigranto šeimos kiemas. Tad čia bus bandoma paryškinti tik keli šios svarbios problemos bruožai, ypač charakteringi mūsų gyvenamajam laikui. Problema dar dramatiškiau iškyla šiame žemyne, kur taip aštriai pasigendama apskritai bet kokio auklėjimo. Nenuostabu, kad tėvai dažnai negali rasti atsakymo į savo rūpimiausią klausimą: Kaip man su tuo savo atžalynu pasielgti?

     Einant gilyn į problemos nagrinėjimą, labai sunku atsiriboti nuo įprastinės kaltinamosios medžiagos, kuri ir šiaip jau grasinančiu būdu dominuoja mūsų spaudos puslapiuose. Jokiu būdu čia nesiekiama kaltintojo vaidmens. Mat, kiekvienam lengva tašyti baslį ant svetimos galvos. Argi sunku būtų pasiteisinti? Aš neturiu šeimos, tad nusiplaunu rankas ir stoviu nuošaliai nuo visų jos problemų. Mano atžalynas jau gyvena savarankiškai, ir šeimos vargai jau užmiršti. Jei man būtų leista kalbėti apie šeimą, tai aš ją tik kaltinti galėčiau. Be to, aš ir teisės turėčiau kaltinti, nes esu skaitęs gerų pedagogų veikalų apie auklėjimą... O iš tam tikro taško esu ir įpareigotas tiesos žodį pasakyti... Rodos, kaip ir aišku, kurioje pusėje aš atsistočiau, jei man būtų leista kalbėti apie santykius tarp tėvų ir bręstančio jaunimo... Tokie ir panašūs žodžiai gali nuskambėti iš kai kurių lūpų.

PRANAS RAZMINAS, gim. 1908 m. Kurtuvėnų parapijoje, Padubysio valsčiuje, yra išlaikęs prancūzų k. diplominius egzaminus Vytauto Didžiojo Universitete Kaune 1940 m. Buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Lazdijų (1937-1944), Wiesbadeno ir Kasei Mattembergo gimnazijose. Mokytojo pašaukimui liko ištikimas ir persikėlęs i Čikagą: po metų Marquette Parko lituanistinėje mokykloje jau 8 metus moko Cicero aukštesnėje lituanistinėje mokykloje. Dar Lietuvoj pradėjęs rašyti į spaudą — į “Ateitį”, “Naująją Vaidilutę”, “Pavasarį”, teberašo išeivijoje, ypač bendradarbiaudamas “Drauge”. “Laiškų Lietuviams” konkurse pirmąją premiją laimėjo 1961, 1964 m. ir šiemet.


     Tačiau reikia pripažinti, kad daug tėvų yra nusivylę savo bręstančiu jaunimu, kaip ir jaunimas savo tėvais. Jų tarpusavio santykiai gana šalti, o šiuo atveju šaltumas kaip tik ir iškyla iš neigiamų apraiškų, nuo kurių ir kai kurios lietuviškos šeimos nėra laisvos. Tad noromis nenoromis gana sunku visai atsipalaiduoti ir nuo kaltinamosios medžiagos.

     Šeiminės problemos jau yra vieno kito pajudintos, bet jos sprendžiamos ryšium su lietuvybės išlaikymo problema. Suprantama, kad į tėvų ir bręstančio jaunimo santykius įeina ir lietuviškoji pusė, bet tai yra tik viso rūpesčio dalis. Lietuviškoji šeima, kuri namuose bei savo tarpe vartoja lietuvių kalbą, kuri meldžiasi lietuviškai, kuri skaito lietuvišką spaudą ir dalyvauja lietuviškuose sambūriuose, lengviau spręs ir kitus kartais ir sunkius nesklandumus, negu tos šeimos, kurių tėvai ir jaunimas eina atskirais savo polinkių keliais, vieni čia neįžvelgdami nieko gero, kiti nieko nenorėdami žinoti apie savo tėvų žemę.

Pirmą kūdikio šypsnį
Atidaviau pasauliui

Naują pavasario žiedą
Supa vėjas pietų.

Julija Švabaitė

 

Skaityti daugiau:

TĖVŲ SANTYKIAI SU VAIKAIS

AUŠRA MARIJA GYLYTĖ

1965 m. "L.L." konkurso jaunimo 1-ąją premiją laimėjęs rašinys

NAMAI — AR PASTOGĖ?

     Namai yra Dievo dvasios mokykla. Namai yra vienintelė vieta, kurioje žmogus gali būti savo tikrasis "aš" ir gali suteikti tokią pat progą kitiems šeimos nariams. Tačiau gaila, kad tie namai dažnai yra tiktai patogi pastogė.

     Patriarchališki namai yra, tur būt, pavojingiausi jaunimui. Tėvai nuolat moko, bara, įtarinėja, įsakinėja. Tuo atžvilgiu namai pasidaro kaip teismas ar kalėjimas, į kuriuos vaikai bijo pareiti ir pradeda jų vengti. Vaikai stengiasi kuo greičiausiai ištrūkti iš tokių namų, ir per anksti, nepasiruošę, išeina į gyvenimą.

     Bet taip pat yra ir kitas kraštutinumas. Dauguma tėvų mano, kad vaikų nereikia barti ar kontroliuoti jų gyvenimą. Tokiu atveju vaikai lyg valdo tėvus, kurie yra paklusnūs jų, vaikų, norams.

AUŠRA MARIJA GYLYTĖ, 17 m. amžiaus, laimėjusi I-ąją premiją jaunimo konkurse, poetės Julijos Švabaitės-Gylienės duktė, baigė Čikagos Aukštesniąją Lituanistikos Mokyklą 1963 m. ir Marijos Aukštesniąją Mokyklą 1964 m.; dabar studijuoja biologiją  Bogan Junior Kolegijoje.

     Yra taip pat tėvų, kurie ypatingai lepina savo jaunimą. Jaunuolis, kuriam yra duodama viskas, ko tik jis nori: pinigai, mašina, brangūs rūbai ir kt. tik dėl to, kad jis būtų patenkintas ir netrukdytų tėvų, laiko juos kaip koki nesibaigiantį pinigų šaltinį, kuris jam suteikia visokias materialines gėrybes. Graži mašina neištaisys blogo charakterio; pinigų perteklius neduos jaunuoliui tikro gyvenimo supratimo...

     Bręstančiam jaunimui yra labai svarbu šiek tiek pamatyti pasaulio. Tėvai, kurie laiko uždarę savo bręstančius vaikus, neišleidžia iš namų, neduoda net mažiausios progos jiems patirti apie socialinį gyvenimą, manydami tuo juos apsaugoti nuo gyvenimo blogybių, vėliau tampa priblokšti, kada jų vaikas staiga išsiveržia. Kai ateina tas amžius, kada tėvai pagaliau jį išleidžia, jaunas žmogus staiga pradeda tuo gyvenimu naudotis be saiko. Arba, jis visą savo gyvenimą pasilieka lyg "priglušęs", psichologiškai atsilikęs.

     Todėl namuose tėvams tenka labai didelis uždavinys. Suprantamu ir įtikinančiu būdu nurodyti jaunuoliui gyvenimo pras-158 mę, laiką, kuriame jis gyvena, išaiškinti moralines vertybes ir jų išsaugojimo vertę ateities gyvenimui. Tėvai turi vaikus nuolat stebėti ir stengtis jų norus suprasti. Tėvai turėtų stengtis kartu su vaikais diskutuoti kiekvieną jų problemą, abejojimus. Atviromis akimis pažiūrėti į jauno žmogaus sielą. Kokia laiminga šeima, kurioje visi pasidalina darbais, paslaptimis, pirmaisiais meilės išgyvenimais, malda ir ateities planais!

Skaityti daugiau:

POKALBIS KELYJE Į TIESA

VALDEMARAS CUKURAS

     Dabarties žmogus yra patekęs į naujai subangavusių nuotaikų ir įvairių minties srovių kryžminę ugnį. Dabar jau nebeįmanoma jam ramiai, nuošaliai stovint, stebėti sparčiai besivystančius įvykius — jis yra pats į juos įtrauktas. Dominuoja dvi pagrindinės tendencijos, kurias pastebėti dabar jau nebereikia filosofinio įžvalgumo. Tai iš vienos pusės toji Teilhard de Chardin žodžiais nusakytoji “konvergencijos” tendencija, nesulaikomai vedanti visus žmones į bendruomeninį ryšį, juos nuostabiai suartinanti ir tuo pačiu visiems atverianti iki šiol dar nežinomus pažinimo horizontus; iš kitos gi pusės žmogus, kaip niekad, šiandien išgyvena tuštumos, sunaikinimo, mirties baimę. Tai iš tikro yra prieštaringos, žmogų pačiuose jo buities pagrinduose sukrečiančios, jį giliai neraminančios srovės, kuriose jis vis dėlto privalo susiorientuoti, apsispręsti.

KUN. VALDEMARAS CUKURAS, filosofijos ir teologijos daktaras, profesoriauja Annhurst Kolegijoje (Conn., JAV).

     Nors ir praeity įžvalgesnieji protai, jautria intuicija apdovanotos asmenybės, pvz. šv. Augustinas (prisiminkim jo jautrų prisipažinimą dvasinės krizės metu “Išpažinimuose”: “aš pasijutau, kad tapau sau didžiuoju klausimu”), Paskalis (kurio akys pastebėjo žmogų — tą “mąstančiąją nendrę” — grasančias dvi bedugnes), tačiau tik dabarties žmogui yra lemta išgyventi tą paradoksišką būklę, kurion jis neatšaukiamai yra patekęs, būtent, tą nesulaikomą artėjimą prie kitų tokių pat kaip jis, bet ir tą šaltą svetimumą, kuris kiekvieną “aš” tuo pat metu izoliuoja nuo kitų tokių kaip jis asmenybių. Todėl tik šiems laikams yra būdingi kvietimai sueiti į pokalbį — dialogą, “aš” ieškoti kelio į “tu”, kurie dabar išmargina ne vien teologinių, filosofinių, meno kūrinių puslapius, bet žymi kiekvieno jautresnio žmogaus ilgesį.

     Šias bendrąsias nuotaikas, kurios ypač išryškėjo pastarame dešimtmetyje, sustiprino ir pastatė aiškion dvasinėn perspektyvon 1962 m. Jono XXIII sušauktasis Vatikano Visuotinis Susirinkimas. Savo betarpiu tikslu turėdamas tik vienos, pasauliniu mastu imant, palyginti mažos tikinčiųjų bendruomenės, katalikų Bažnyčios, vidinio atsinaujinimo svarstymus, šis susirinkimas greitai tapo visos žmonijos susidomėjimo centru. Naujausios komunikacijos priemonės leido milijoninėms masėms sekti posėdžių eigą, komentuoti vykstančias diskusijas, vienaip ar kitaip nusistatyti.

Skaityti daugiau:

KUNIGAS IR LIETUVYBĖ

IRENA REGIENE

     Esame nesuskaitomų už tikėjimą žuvusių kankinių tauta. Iš prigimties būdamas giliai religingas, lietuvis ištisus šimtmečius gynė tikėjimą savo gyvybės kaina, už jį kovojo ir mirė. Tėvynės laukai ir Sibiro taigos nuklotos jų kapais.

     Toje kovoje lemia atsparumas, o atsparumą duoda tamprus ryšys tarp tikėjimo ir tautybės. Senasis lietuvių tikėjimas buvo kilęs iš pačių lietuvių, tad artimai rišosi su tautiškumu. Tuo tarpu krikščionybę atnešė svetimieji: kryžiuočiai ją piktnaudojo užgrobimo, o lenkai nutautinimo kėslams. Lietuvio sąmonėje gimė dvi naujos, tariamai nieko bendro tarpusavyje neturinčios, sąvokos — tikėjimas ir tautybė. Tautybė jam reiškė kilmę, tautinį priklausomumą ir gyvenimo būdą, o tikyba

IRENA REGIENĖ augina tris vaikučius, priklauso Skaučių Seserijos vadijai, o taip pat "Draugo" skautų skyriaus redakciniam kolektyvui.

vien tik Dievo išpažinimo formą. Šis dvasinis dvilypumas išsilaikė ir iki šių dienų, nes naująjį tikėjimą skelbusieji svetimieji buvo pavertę bažnyčią nutautinimo priemone. Nors ilgainiui lietuvių liaudis suteikė ir krikščionybei tautini atspalvį, bet subtilus vieningumas tarp tikėjimo ir tautybės dar liko neatrastas ir lietuvis, blaškydamasis tarp tų dviejų vertybių, krypsta į pavojingus kraštutinumus. Savam krašte gyvenant, tas dvasinis konfliktas nėra ryškus, bet, atsiskyrus nuo tautos kamieno ir pasimetus tarp pareigų ir vertybių, jis vaizdingai iškyla mus žlugdančiu ir naikinančiu ryškumu. Svetimam krašte, dažnai klaidingai suprasto sutarptautinto tikėjimo vardan, slopinamas tautiškumas, kuris pas stipriai tautiškai nusiteikusius sukelia reakciją, ir tada arba religijos sąskaiton paneigiama tautybė, arba tautiškumo vardan nusigrįžtama nuo tikėjimo.

     Lietuvis pasaulietis blaškosi, ieškodamas ir nerasdamas tikro kelio, o lietuvis dvasiškis dažnai stovi nuošaliai, nesiimdamas jokios iniciatyvos tą kelią jam nurodyti.

     Čia nenorom mintis ir pagarba nukrypsta į kai kurių tautų katalikų dvasiškiją (pvz. lenkų ir airių), kuri sugebėjo rasti neatskiriamą ryšį tarp tikėjimo ir priklausomumo tautai. Šis veiksnys suteikė toms tautoms galingą dvasinę jėgą: su viena iš jų skaitosi ir net pataikauja komunizmas, o kita sugeba airiais paversti nuo savų tautų nuklydusius tikinčiuosius, jų tarpe ir nevieną lietuvį.

Skaityti daugiau:

“ŽEMĖS DREBĖJIMAS” ČILĖJE

PETRAS PAKALNIS

     “Nors aš esu marksistas, bet niekuomet nepritariau proletariato diktatūros idėjai, nes toji diktatūra vestų prie intelektualinės ir kultūrinės vergijos. Be to, nors Allende ir Frei programos yra panašios, Allende yra miglotas, prižada viską visiems, o Frei yra aiškus ir žino, ko nori. Jo revoliucija bus spontaniška, nekruvina ir sėkmingesnė už Kubos,” taip pranašavo vienas profesorius prieš Čilės prezidento rinkimus 1964 m.

     “Mano socialinė sąžinė verčia mane balsuoti už Allende. Jei jūs išvažiuojate už sostinės, jūs matote tūkstančius “campesinos” (smulkūs ūkininkai), kuriems revoliucija yra vienintelė viltis. Aš jaučiuos kalta, kai matau tuos išbadėjusius žmones, pragyvenančius už kelis centus į dieną. Tik Allende nori jiems padėti ir niekas kitas,” taip kalbėjo viena pasiturinti Santiago moteris prieš tuos pačius rinkimus.

     Kas yra Allende ir Frei ir kokios jų idėjos?

     Allende yra pasiturįs gydytojas, ateistas, masonas, socialistas, demagogas ir didelis Castro gerbėjas. Kad jis būtų “skanus” ir katalikams, prieš 1964 m. rinkimus jo partijos draugai išleido socialinio turinio brošiūrą, pilną Šv. Rašto citatų, panašią į popiežių enciklikas. Bet kokios iš tiesų to keisto žmogaus idėjos, gal tik jis vienas težino.

     Eduardo Frei yra šveicaro imigranto sūnus, juristas, krikščionių demokratų partijos steigėjas. Jo idėjos yra paimtos iš socialinio Bažnyčios mokslo ir pritaikytos Čilės sąlygoms. Frei siekia šių tikslų: 1. Jis nori įsteigti valstybės banką, teikiantį smulkiems ūkininkams ir pramonininkams paskolas žemais procentais, kad privačių bankų lupikavimas nenugramzdintų smulkių ūkininkų ir amatininkų į dar didesnį skurdą. Savo laiku masonai ir liberalai atėmė visas Bažnyčios žemes, o dabar jų palikuonys per bankus ir aukštus procentus baigia praryti smulkių ūkininkų sklypelius. Mūsų laikais 77% visos dirbamos žemės jau atsidūrė dvarponių rankose, kurie sudaro tik 4% visų Čilės gyventojų. Eduardo Frei nori pravesti plačią žemės reformą ir suteikti žemės 100,000 bežemių ir mažažemių. 2. Frei nori pakelti mokesčius dvarponiams, stambiems pramonininkams ir vidurio klasės gyventojams. Tuo būdu jis siekia išlyginti didelį socialinį nelygumą ir sutelkti lėšų būsimoms reformoms. 3. Jis nori pataisyti konstituciją, kad visi Čilės darbininkai galėtų laisvai jungtis į unijas ir kad tokiu būdu jie galėtų atsverti esamą kapitalistų persvarą. 4. Frei nori nupirkti nuo 25% iki 51% vario kasyklų akcijų, kurių dauguma yra JAV piliečių rankose. Čilės ir užsienio kapitalo pagalba jis nori padvigubinti kasyklų produkciją, įsteigti naujų fabrikų ir naujų pramonės šakų, kad Čilė būtų mažiau priklausoma nuo užsienio produktų. 5. Frei nori pastatyti kasmet 60,000 naujų namų, įvairių amatu mokyklų ir pradžios mokyklų 200,000 vaikų. Tuo būdu atsivers daugeliui durys į civilizaciją.

Skaityti daugiau:

PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI NAŠLAITYNĄ APLANKIUS

Laima Bačinskaitė
Ramūnas Motekaitis
Edmundas Radavičius
Irena Šimonytė
Veronika Tijūnėlytė


     Žmonių kasdienis gyvenimas teka vienodai ir monotoniškai: darbas, valgis, poilsis, ... darbas, valgis, poilsis ... Beveik nieku nesiskiria ir studento rutina, tik darbo vietą užima paskaitos ir studijos, o laisvalaikis leidžiamas kiek jaunatviškiau... Tokio gyvenimo vėžėse beveik nėra nė kiek laiko pagalvoti, kad yra žmonių, praleidžiančių dienas ligoninėse, senelių prieglaudose ar našlaitynuose. Su tokiais nėra progos susitikti, nebent kas specialiai juos aplanko. Aplankius atsiveria nauja patirtis ir supratimas.

     Čia savo pirmaisiais įspūdžiais dalinasi su mumis keli studentai, aplankę šv. Juozapo namus Čikagoje (St. Joseph's Home lor the Friendless), kurie laikinai priglaudžia apie 90 3-15 m. amžiaus vaikų, daugiausia iš išardytų šeimų ar ligonių tėvų.

PRIEŠ TAI

Žiūrint i tą didelį pilką namą, nejaukus jausmas perėjo per širdį. Nežinojom, ką viduj rasim, kaip mus priims, kaip turėsim elgtis.

Irena

Maniau, į našlaityną nuėjus, rasti kitonišką vaiką... Lyg jis būtų ne žmogus! Tikrai nežinau, kaip tas mano protavimas išsisvajojo tokį durnumą! Nuėjau kaip kokia filmų artistė, vaidindama turtingos geradarės rolę...

Veronika

Bevažiuodami į našlaityną, mes galvojom ir net praktikavom kaip tuos našlaičius palinksminti...

Edmundas

ATSILANKYMO ISPŪDŽIAI

Vienos šv. Juozapo seselės maloniai priimti, pamatėm, kad tame name gyvena tik paprasti vaikai — berniukai ir mergaitės nuo trijų iki 168 trylikos metų. Tokie pat, kaip tie, kurie laksto mokyklų aikštėse; tokie pat, kaip kaimynų vaikai, kurie kartais yra tokie geri ir gražūs, o kartais tokie išdykę. Kambariai jaukiai papuošti, žaislų pilna... Tik čia kažko trūko. Ir nei turtingiausias žmogus pasaulyje negalėtų nupirkti to, ko tiems vaikams trūko — šeimos meilės ir šilumos.

Irena

Skaityti daugiau:

GEGUŽIS, ŠEŠTINĖS, SEKMINĖS ŠEIMOJE

GRAŽUSIS GEGUŽIO mėnuo skirtas Marijai. Supažindinkime savo mažus vaikus su Dievo Motina. Nuostabu bus ir kartu truputį juokinga, a galop — labai jauku sužinojus, kad Marija yra Dievo, ir mano, ir mamytės, ir tėtuko, ir net močiutės motina! Juk argi ant kryžiaus mirdamas Kristus nepasakė Marijai "Štai tavo sūnus'', o šv. Jonui — "Štai tavo motina"? Ir taip mes visi — ir dėdė, ir teta, ir senelis, ir policininkas, ir gatvės šlavėjas, ir mokytojas — esame broliai, Marijos vaikai!

Visą šį mėnesį verta skirti ypatingą dėmesį Marijos paveikslui ar statulėlei. Pastatant prie jos kojų žibučių ar konvalijų indelį, o vakare, visai šeimai susirinkus, pagerbiant Dievo Motiną savo maldomis. Deja, Mergelės Marijos litanija nesuprantama mažiems vaikams. Jie net nukikena, išgirdę kai kuriuos archaiškus palyginimus. Geriau su jais sukalbėti "Sveika Marija", kurią kitą tinkamą maldą ar rožinio dalį. Visai tai priklauso nuo vaikų amžiaus, nes šia proga reikia taikytis prie jų, kad vėliau nereikėtų piktuoju varyti prie bendrų maldų.

Gegužio 27Šeštinės. Dangun Žengimas bus vaikams labai įspūdingas įvykis. Juk, kuris iš jų nėra kada nors klausęs: "Kaip galima užlipti į dangų?" Ši paskutinė Kristaus kelionė, be lėktuvo, be raketos, žmonių akivaizdoje, taps vaiko akyse stipri Dievo visagalybės manifestacija.

Birželio 6 d.Sekminės, džiugi šventė, nes Kristus parodė savo mokiniams ir kartu visiems mums, kad neapleis žemėje likusiųjų. Ugnies liežuvėliai mažiesiems gali būti baugūs. Tad priešmokyklinio amžiaus vaikams Šv. Dvasios įkvėpimą bus geriau pavaizduoti apaštalams suteikta galia kalbėti ir suprasti visas kalbas.

Gintarė Ivaškienė

Tarp žemės ir dangaus. .

Skaityti daugiau:

BADO ŠMĖKLA

BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

     1943 m. rudenį sąjungininkai, užėmę visą Pietų Italiją, pasistūmė iki taip vadinamos “Gustavo linijos”, apėmusios apie 30 Littorijos ir Frosinonės provincijų valsčių. Dauguma tų miestų gyventojų pasitraukė i kalnus, o kiti buvo vokiečių išvežti į karo pabėgėlių stovyklas. Kai 1944 metų pavasari sąjungininkai pralaužė “Gustavo liniją” ties Cassino miestu, laukai karo veiksmų buvo nuterioti arba nusėti minomis. Kai kur trūko žmonių nuimti derlių. Todėl tų metų derlius nuėjo niekais.

     Menkas derlius buvo ir 1945 metais. Mat, karo pabėgėliai, dalimi sugrįžę iš stovyklų, neturėjo ko sėti, o kur laukai patys apsisėjo, ten vis dar tebebuvo minos. Todėl nenuostabu, kad Alcide de Gasperi, sudaręs pirmąjį ministerių kabinetą, tuojau telefonavo Fiorello La Guardia, UNRRA valdytojui, prašydamas Italijai duonos.

     Anais laikais pagal maisto korteles italai turėjo teisę gauti kasdien 150 gramų duonos. Tačiau, važinėdamas po “Gustavo liniją” skersai ir išilgai, niekur nesu matęs, kad būtų dalinama duona ar miltai. Išskyrus juodąją rinką, duonos niekur nebuvo galima gauti. O juodos rinkos kainos beturčiams ir grįžusiems namo karo pabėgėliams buvo neprieinamos. Todėl nemaža žmonių dalis mito sriuba, dalinama popiežiaus virtuvių, ir karčiomis pienėmis, augančiomis laukuose.

     Popiežiaus komisijos pirmininkas 1945 m. pradžioje man buvo sakęs, kad vasarą virtuves arba uždaryčiau, arba gerokai sumažinčiau šelpiamųjų skaičių. Tačiau, matydamas gresiančią bado šmėklą, jis liepė nemažinti šelpimo programos ir stengėsi kai ką dar pridėti.

     Deja, tų virtuvių, maitinančių mano darbo srityje apie 80,000 žmonių, neužteko. Ne vienas klebonas, neapsigindamas naujų prašymų, duodavo šiltos sriubos lėkštę tik kas antrą dieną. Kiti, norėdami padidinti šelpiamųjų skaičių, atskiesdavo sriubą vandeniu. Dar kiti bombarduodavo mane arba komisijos pirmininką prašymais, manydami, kad pasiseks ką nors daugiau laimėti. Bet mano atsakymas i visus prašymus buvo neigiamas.

     Liūdną “Gustavo linijos” padėtį nekartą išdėsčiau komisijos pirmininkui, prašydamas ką nors daryti. Tačiau, kaip aš klebonams, taip prel. Baldelli vis man atsakydavo, kad bado šmėkla gresia ne tik “Gustavo linijai”, bet ir visai Italijai. Duonos Italijai niekuomet neužtekdavo, o iš užsienio tuo tarpu nieko nebuvo galima gauti.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

REDAKTORIUS LINKI

     Sveikinu “Laiškų Lietuviams” penkiolikos metų sukakties proga ir linkiu, kad “L. L.” visuomet laikytųsi progresyvios linijos, nes užsi-konservavimas reiškia mirti.

J. Vaišnys, S. J., Montreal "L.L." redaktorius, 1950-1963

DRĄSUS TVIRTINIMAS

     Galima drąsiai tvirtinti, jog šis žurnalas yra geriausiai atrodantis periodinis leidinys visoje mūsų išeivijos spaudoje. Ypatingai jo iliustracinė pusė gali lygintis su geriausiais amerikiečių žurnalais, kurių ištekliai gerokai praneša lietuvius. Taip pat ir šio žurnalo turinys stengiasi dominti įvairaus amžiaus bei išsilavinimo tautiečius.

Tėviškės Žiburiai, III 25

NAUJOS PAVARDĖS

     Džiaugiuosi naujomis pavardėmis, kurios įrodo augančią skaitytojų šeimą. Žaviuosi atrasta kalba tarp rašančiojo ir skaitančiojo. Gėriuosi A. Grauslio straipsniais, sukeliančias minčių bangas. Jo ir šių dienų mąstytojų pasisakymai praturtina daugelio vidų. “L. L.” verti į katalikiškos šeimos knygų lobyną.

G. Valiulienė, Čikaga

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

RED DESERT

     Pereitais metais Venecijos tarptautiniame filmų festivalyje pelnytai laimėjęs pagrindinę premija., šis filmas laikytinas stipriausiu italų režisoriaus Michelangelo Antonioni kūriniu. Filmas teiks nemaža medžiagos diskusijoms, pristatydamas neįprastą neurozės studiją. Iš kito požvilgio, režisorius pateikia kiek bauginančią dabarties gyvenimo panoramą su slypinčiais pavojais ir krizėmis, išplaukiančiomis iš perdėto skubėjimo, mechaniškumo ir ypač pastovių vertybių bei tradicijų nebeįvertini-mo.

     Antonioni vysto istoriją moters, kuri anksčiau buvo bandžiusi nusižudyti ir po to automobilio katastrofos liko psichiškai sukrėsta. Pripažindama savo neurotinę padėtį, ji desperatiškai ieško oazės nepakeliamoje moderniškoje dykumoje. Nesulaukdama supratimo iš savo vyro, ji ieško pagalbos pas vieną iš jo kolegų, kurs irgi nedaug pajėgesnis. Didelį smūgį suteikia ir jos sūnus, apsimesdamas polio ligoniu. Moteriškės krizė filmo eigoje žymiai svyruoja ir gale suteikiama šiek tiek vilties apie jos sunormalėjimą.

     Režisorius įtaigoja, kad daugelis labai dažnai nenori ar nepajėgia pagelbėti savo artimui dėl bendravimo ir meilės stokos. Pirmą kartą panaudodamas spalvas, Antonioni joms priduoda didelę reikšmę nuotaikų pavaizdavime. Gyvos ir ryškios spalvos pabrėžia normalumą, jų trūkumas — vienatvę ir pan. Net rūkas simboliškai naudojamas kaip judanti pertvara tarp normalaus gyvenimo ir neurotinio stovio.

     Pagrindinės veikėjos rolėje Monica Vitti, dalyvavusi ir Antonioni trilogijos filmuose, šį kartą pasirodo stipriau negu bet kuriame ankstesniame filme. Dar kiek dėmesio patraukia Richard Harris kolegos inžinieriaus rolėje.

     Filmo tema gili, bet pristatymo būdas ir stilius plačioms audiencijoms gali būti nepriimtinas ir net nuobodus. Dėl eilėje atvejų erotinio elemento pernelyg detalaus nagrinėjimo filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams.

Skaityti daugiau:

BALETO, MUZIKOS IR DAILIOJO ŽODŽIO VAKARAS

Baletininkai Violeta Karosaitė ir Jaunutis Puodžiūnas

“Laišku Lietuviams” penkiolikos metu sukakčiai paminėti nukelta šventė įvyksta birželio mėn. 5 d., šeštadienį, 7 val. 30 min. vakaro, Čikagoje, Jaunimo centro didžioje salėje. Meninę programą išpildys iškilūs lietuviu baletininkai VIOLETA KAROSAITĖ ir JAUNUTIS PUODŽIŪNAS. Programa bus paįvairinta akt. LEONO BARAUSKO deklamuojamu dailiuoju žodžiu bei muz. ANTANO NAKO specialiai šiai šventei sukurtais muzikiniais interliudais.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

PADĖKA

Po 2 dol. aukojo J. Ostrogors-ky, S. Palubinskienė (Idaho); M. Kuncienė (Iowa), J. Luinys (Montana); E. Mažeikienė (Washington), P. Minkū-nas, O. Kaunienė, kun. L. Klimas, A. Gylys, J. Lipnickas, V. Solomonas, A. Stonienė, O. Lukoševičienė, O. Danisevičiūtė, V. Rajeckas, B. Bernotas, (New York); J. Karklys, R. Kirvis, J. Pupinskas, B. Apanavičius, (Rochester); V. Sniolis, B. Mikoliūnas, V. Andriušis, dr. E. Lenkauskas, A. Varekojis, B. Bernotas (Cleveland); V. Maciejauskas, H. Pakalnis, V. Kamantas, H. Pakalnis (Ohio); P. Baltakis, P. Raulinaitis, I. Turn, P. Graužinis, S. Gorodeckas (California); kun. Z. Smilga, A. Varneckas, E. Arlauskas, A. Brazauskas, Z. Rajeckas, V. Le-vanas, J. Leiberis, B. Kūkalis (Conn.); S. Smalinskienė, S. Aukštikalnis, P. Rozinskas, J. Balnionis, J. Rumšą (Detroit); B. Kripkauskas, K. Seniūnas, A. Milmantienė (Michigan); kun. V. Karalevičius, O. Dargis, A. Juškys (N. J.); V. Manelis, J. Palekas, J. Deltuva, dr. V. Plioplys, K. Balčiūnas, A. Vitkūnas (Illinois); R. Viskanta, B. Daukantas, M. Steikūnienė, D. Bartkus, A. Motiejūnienė (Indiana); V. Pro-cuta (Wise.); E. Taylor (Okla.); B. Galvanauskas, J. Kizlauskas, T. Karaliūtė, D. Sabalis, V. Ališauskas, V. Sodeika, D. Remys, A. Skribulis (Cicero); V. Mažeika, J. Kaknevičius, O. Krasauskas, J. Žiūraitis, S. Paketuras, J. Kalantis, J. Skilandžius, A. Martišius, A. Stankus, K. Daunys, M. Bumbulienė, G, Kazemėkas, J. Karaliūnas, S. Kęsgaila, P. Kalvaitis, L. Muraškienė, V. Kežinaitis, J. Telšinskas (Florida); V. Tamulis, M. Kapočius, O. Vilėniškis, V. Grybauskas, J. Krikščiukaitis, L. Senutienė, A. Dulskis, (Mass.); E. Dambriūnienė, O. Kukarskienė, M. Šimkus (Md.); P. Mikalauskas (Omaha).

Visiems nuoširdžiai dėkojame.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Jonas Minelga. LABAS RYTAS, VOVERE. Didelio formato dviejų spalvų K. Veselkos piešiniais iliustruota eilėraščių knyga vaikams. Kaina 2.50. Knyga gaunama: JAV LB Kultūros Fondas, % J. Bertašius, 5348 S. Talman Avė. Chicago, 111. 60632; taip pat pas knygų platintojus.

Alė Rūta. GYVENIMO LAŠAI. Eilėraščiai. Turinyje: Skausmo dovanos, Mirga saulėje lapai, Gyvenimo lašai. Išleido Nidos leidykla Londone 1964 m.

Albinas Baranauskas. KARKLUPĖNUOSE. “Draugo” premijuotas romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. 224 psl. Kaina 2.50 dol.

NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI. Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje leidinys paminėti dvi sukaktis: 45 m. nuo Lietuvos Šaulių Sąjungos įsikūrimo ir 10 m. nuo jos atsikūrimo tremtyje. Red. P. Petrušaitis. Red. komisijos nariai: A. Gintneris ir A. Valatkaitis. Kaip įvadiniame žodyje rašoma, “ši knyga nėra Šaulių Sąjungos istorija. Istorikai, tačiau, ras joje apsčiai istorinės medžiagos”. Gausiai iliustruota fotografijomis. Iliustravo V. Vijeikis. Spausdino ViVi Printing. 496 psl. Kaina 5 dol. Gaunama pas knygos administratorių: Mr. K. Žilėnas, 1920 So. 51st Avė., Cicero 50, III.

AKĖČIOS. Nr. 1(2). Leidžia Romuva ir Vaga. Humoristinis laikraštėlis.

2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636