Spausdinti

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

RED DESERT

     Pereitais metais Venecijos tarptautiniame filmų festivalyje pelnytai laimėjęs pagrindinę premija., šis filmas laikytinas stipriausiu italų režisoriaus Michelangelo Antonioni kūriniu. Filmas teiks nemaža medžiagos diskusijoms, pristatydamas neįprastą neurozės studiją. Iš kito požvilgio, režisorius pateikia kiek bauginančią dabarties gyvenimo panoramą su slypinčiais pavojais ir krizėmis, išplaukiančiomis iš perdėto skubėjimo, mechaniškumo ir ypač pastovių vertybių bei tradicijų nebeįvertini-mo.

     Antonioni vysto istoriją moters, kuri anksčiau buvo bandžiusi nusižudyti ir po to automobilio katastrofos liko psichiškai sukrėsta. Pripažindama savo neurotinę padėtį, ji desperatiškai ieško oazės nepakeliamoje moderniškoje dykumoje. Nesulaukdama supratimo iš savo vyro, ji ieško pagalbos pas vieną iš jo kolegų, kurs irgi nedaug pajėgesnis. Didelį smūgį suteikia ir jos sūnus, apsimesdamas polio ligoniu. Moteriškės krizė filmo eigoje žymiai svyruoja ir gale suteikiama šiek tiek vilties apie jos sunormalėjimą.

     Režisorius įtaigoja, kad daugelis labai dažnai nenori ar nepajėgia pagelbėti savo artimui dėl bendravimo ir meilės stokos. Pirmą kartą panaudodamas spalvas, Antonioni joms priduoda didelę reikšmę nuotaikų pavaizdavime. Gyvos ir ryškios spalvos pabrėžia normalumą, jų trūkumas — vienatvę ir pan. Net rūkas simboliškai naudojamas kaip judanti pertvara tarp normalaus gyvenimo ir neurotinio stovio.

     Pagrindinės veikėjos rolėje Monica Vitti, dalyvavusi ir Antonioni trilogijos filmuose, šį kartą pasirodo stipriau negu bet kuriame ankstesniame filme. Dar kiek dėmesio patraukia Richard Harris kolegos inžinieriaus rolėje.

     Filmo tema gili, bet pristatymo būdas ir stilius plačioms audiencijoms gali būti nepriimtinas ir net nuobodus. Dėl eilėje atvejų erotinio elemento pernelyg detalaus nagrinėjimo filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams.

BAY OF THE ANGELS

     Rašytojas-režisorius Jacques Demy, ne taip seniai pristatęs įdainuotą filmą “The Umbrellas of Cherbourg”, šį kartą pasiekia didesnio dramatiškumo, iki smulkmenų išnagrinėdamas azartinių lošėjų gyvenimą ir jo nuotaikas. Kaip besisukanti ruletė pagauna lošėjų užsidegimą, taip lygiai ir šis filmas pajėgia palaikyti žiūrovų dėmesį iki pat filmo galo, kurs, deja, neatrodo nei lauktas, nei logiškas.

     Paryžiaus banko tarnautojas svajoja apie garbę ir pasisekimą, bet saikingai, kol jo draugas prisivilioja jį prie ruletės. Po pradinių pasisekimų jaunuolis rimtai susidomi azartiniais lošimais ir pasiryžta pamėginti laimę Rivieros azartinių lošimų namuose. Nicoje jis susitinka su Jackie. Tai visiškai azartinių lošimų aistra persiėmusį moteris; dėl to praradusi vyrą, vaiką, draugus, brangenybes. Jos gyvenimo pulsas kyla ar slūgsta pagal ruletės rezultatus. Netrukus ir jaunuolis tampa jos, o taip pat ir azartinių lošimų vergu.

     Režisorius grakščiu stiliumi sukuria lyg kito pasaulio atmosferą, kurioje veikėjai sukasi kaip nerealios figūros, atsiplėšusios nuo praktiškos kasdienybės rutinos. Nors režisorius švelniai įvelia žiūrovą į pagrindinių veikėjų azartinę aistrą, tačiau gana nedviprasmiškai užakcentuoja, jog šioje žūvančioje poroje atsispindi moderniškos nerimasties simptomai.

     Naujokas filmuose Claude Mann gana pasyviai ir nevisada įtikinančiai įsijungia į jam pavestą rolę, kai tuo tarpu Jeanne Moreau tampa viso filmo centru. Su giliu dramatiniu įsijautimu Moreau perduoda azartiniuose lošimuose paskendusios moters vaizdą, panašiai kaip Jack Lemmon prieš kiek laiko jautriai ir sėkmingai pavaizdavo vergavimą alkoholiui filme “The Days of Wine and Roses”.

     Michel Legrand muzikinis palydėjimas labai darniai jungiasi prie atmosferos apibūdinimo ir nuotaikų išryškinimo. Suaugusiems.

ALL THESE WOMEN

     Tik patys karštieji Ingmar Bergman gerbėjai pajėgs pasidžiaugti paskutiniuoju režisoriaus kūriniu, kuriame jis pirmą kartą pavartoja spalvas. Platesnei publikai tik susidaro įspūdis, kad šis filmas nėra vertas Ingmar Bergman vardo, o gal net ženklina iškilusio režisoriaus nuosmukį. Vedamoje mintyje režisorius, atrodo, norėtų pasišaipyti iš kritikų. Tai jau dvelktų lyg ir nedėkingumu, nes juk daugelis kritikų net perdėtai jį iškelia ir garbina.

     Filmas pradedamas garsaus violončelisto Felikso laidotuvėmis. Eilė jo “našlių” atsisveikina su karste gulinčiu genijumi. Persimetant į spalvas, pavaizduojama keturios paskutinės dienos genijaus gyvenime. Nemažiau garsus kritikas ir kompozitorius Kornelijus atvyksta į ištaigingą Felikso vilą, norėdamas susitikti su violončelistu ir gauti kiek asmeniškų žinių rašomai genijaus biografijai. Genijaus išgarbinimas biografijoje užtikrinamas tik su sąlyga, jei Feliksas artimiausiame koncerte išpildys kritiko kūrinį. Kritikas violončelisto niekad nesutinka ir rankioja žinias vien iš jo žmonos, namų užvaizdo bei gausaus haremo atstovių. Nepaisydamas žmonos bei savo agento prieštaravimų, Feliksas koncertą pradeda su Kornelijaus kūriniu ir tuoj sukrenta negyvas.

     Perdėtai negyvenimiškoje aplinkoje modernaus laikotarpio dvasia maišosi su čarleston periodu. Nors pasitaiko keletas trumpų nuoširdžiai komiškų momentų, bendra filmo eiga tempiama su nuoboduliu iki visiško tuštumo. Vos 80 filmo minučių prailgsta daugiau negu trys valandos.

     Dirbtinų charakterių maišaty kiek stipriau pasirodo Jarl Kulle, Blbl ir Harriet Andersson bei Eva Dahlbeck. Šiame filme tikrai pasigendama Bergman kūriniams taip būdingo gilesnio charakterių išryškinimo.

     Dėl paties pristatymo būdo ir keletos scenų filmas sudaro moralinių priekaištų bet kuriai žiūrovų kategorijai.

THE YELLOW ROLLS-ROYCE

     Filmo centre stovi ištaigingas Rolls-Royce automobilis, kaip jungtis tarp trijų skirtingų ir nieko daugiau bendro neturinčių epizodų. Režisorius Anthony Asquith, finansuotojas Anatole De Grunwald ir teksto paruošėjas Terence Rattigan, anksčiau bendromis pastangomis sukūrę “Millionairess” bei “V. I. P.’s”, ir šį kartą pasilieka panašiame žanre.

     Užsienio reikalų ministerijos aukštas valdininkas kaip pavėluotą sukaktuvių dovaną žmonai nuperka Rolls-Royce automobilį. Pastebėjęs, kad tai tapo žmonos neištikimybių slėptuve, grąžina automobilį pardavėjui.

     Italų kilmės gangsteris tą patį automobilį nuperka savo draugei. Jam skubiais reikalais išvykus Amerikon, mergina šią progą ir automobilį panaudoja draugystei su jaunu fotografu.

     Trečiu kartu automobilį atperka amerikietė našlė, kuri įsivelia į jugoslavų partizanų veiklą. Ir šiuo atveju automobilis tarnauja ne tik ginklų transportui.

     Rusijoj gimęs, bet Anglijoj gyvenąs filmo statytojas į veikėjų sąstatą sutraukė eilę tarptautinių garsenybių. Angliją atstovauja Rex Harrison, prancūzė Jeanne Moreau pastebima anglės didikės rolėje, prancūzas Alain Delon — kaip italas fotografas, švedė Ingrid Bergman — kaip amerikietė našlė, egiptietis Omar Sharif — kaip jugoslavas partizanas, amerikietis George C. Scott — kaip italas gangsteris. Šiame mišinyje dar pastebime ir Shirley MacLaine, Isa Miranda, Carlo Croccolo ir kt.

     Moraliniu požvilgiu vertinant, filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams, nes ypač paskutiniuose epizoduose nemoralumai pristatomi tokioje formoje, lyg tai būtų visai priimtinas dalykas.

BANANA PEEL

     Du iš gabiausių dabarties prancūzų artistų — Jeanne Moreau ir Jean-Paul Belmondo įtraukiami į suveltą nusikaltimų ir seklių maišatį, paįvairintą ryškiu komedijos atspalviu. Tarptautinio garso pasiekusio ir neseniai mirusio režisoriaus Max Ophuls sūnus Marcei, prisidėjęs ir prie filmo teksto paruošimo, šiuo filmu debiutuoja kaip pradedantis režisorius. Anksčiau yra surežisavęs tik neilgą epizodą tarptautinės gamybos filme “Love at Twenty”.

     Išnaudoto pramonininko duktė sumano suvesti sąskaitas su tėvo apgavikais. Jai padeda jos vyras, nuo kurio buvo atsiskyrusi. Bendri uždaviniai vėl sušildo prigesusią meilę. Būtina filmą sekti nuo pradžios, bet ir šiuo atveju iš žiūrovo pareikalaujama nemaža atidumo, kad būtų galima sėkmingai sekti, kas ką apgaudinėja.

     Netikėtumų ir šalutinių intrygų prikaišyme režisorius tikrai perdeda, ypač kai sparčioje tėkmėje nebespėja išryškinti šalutinių veikėjų charakterių ir pateisinti nepastovios jų laikysenos. Šalia minėtų pagrindinių artistų pagaunančios vaidybos prie filmo teigiamumų priskaitytini autentiški Paryžiaus, Anglijos ir Rivieros vaizdai. Filmas sudomins tik nuolatinę įtampą mėgstančius suaugusius.