Spausdinti

BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

     1943 m. rudenį sąjungininkai, užėmę visą Pietų Italiją, pasistūmė iki taip vadinamos “Gustavo linijos”, apėmusios apie 30 Littorijos ir Frosinonės provincijų valsčių. Dauguma tų miestų gyventojų pasitraukė i kalnus, o kiti buvo vokiečių išvežti į karo pabėgėlių stovyklas. Kai 1944 metų pavasari sąjungininkai pralaužė “Gustavo liniją” ties Cassino miestu, laukai karo veiksmų buvo nuterioti arba nusėti minomis. Kai kur trūko žmonių nuimti derlių. Todėl tų metų derlius nuėjo niekais.

     Menkas derlius buvo ir 1945 metais. Mat, karo pabėgėliai, dalimi sugrįžę iš stovyklų, neturėjo ko sėti, o kur laukai patys apsisėjo, ten vis dar tebebuvo minos. Todėl nenuostabu, kad Alcide de Gasperi, sudaręs pirmąjį ministerių kabinetą, tuojau telefonavo Fiorello La Guardia, UNRRA valdytojui, prašydamas Italijai duonos.

     Anais laikais pagal maisto korteles italai turėjo teisę gauti kasdien 150 gramų duonos. Tačiau, važinėdamas po “Gustavo liniją” skersai ir išilgai, niekur nesu matęs, kad būtų dalinama duona ar miltai. Išskyrus juodąją rinką, duonos niekur nebuvo galima gauti. O juodos rinkos kainos beturčiams ir grįžusiems namo karo pabėgėliams buvo neprieinamos. Todėl nemaža žmonių dalis mito sriuba, dalinama popiežiaus virtuvių, ir karčiomis pienėmis, augančiomis laukuose.

     Popiežiaus komisijos pirmininkas 1945 m. pradžioje man buvo sakęs, kad vasarą virtuves arba uždaryčiau, arba gerokai sumažinčiau šelpiamųjų skaičių. Tačiau, matydamas gresiančią bado šmėklą, jis liepė nemažinti šelpimo programos ir stengėsi kai ką dar pridėti.

     Deja, tų virtuvių, maitinančių mano darbo srityje apie 80,000 žmonių, neužteko. Ne vienas klebonas, neapsigindamas naujų prašymų, duodavo šiltos sriubos lėkštę tik kas antrą dieną. Kiti, norėdami padidinti šelpiamųjų skaičių, atskiesdavo sriubą vandeniu. Dar kiti bombarduodavo mane arba komisijos pirmininką prašymais, manydami, kad pasiseks ką nors daugiau laimėti. Bet mano atsakymas i visus prašymus buvo neigiamas.

     Liūdną “Gustavo linijos” padėtį nekartą išdėsčiau komisijos pirmininkui, prašydamas ką nors daryti. Tačiau, kaip aš klebonams, taip prel. Baldelli vis man atsakydavo, kad bado šmėkla gresia ne tik “Gustavo linijai”, bet ir visai Italijai. Duonos Italijai niekuomet neužtekdavo, o iš užsienio tuo tarpu nieko nebuvo galima gauti.

SPECIALUS ŠELPIMO PLANAS

     Tačiau 1946 metų pradžioje komisijos pirmininkas man davė suprasti, kad ką nors ypatingo “Gustavo linijos” gyventojams bus galima padaryti. Vasario ar kovo mėnesi jis pakvietė mane važiuoti i Cassino miestą kartu su dviem valdžios atstovais ir aptarti ypatingą šelpimo planą.

     Sutartą dieną į Cassino miestą vykome keturiese: mūsų komisijos pirmininkas prel. Baldelli, Italijos maitinimo vicekomisaras bei jo padėjėjas ir aš. Deja, pakeliui į “Gustavo linijos” centrą apie šelpimo planą neužsiminėme nei vienu žodžiu. Maitinimo vicekomisaras visą laiką keikė anglus, prel. Baldelli nuobodžiaudamas klausėsi jo kalbos, o mudu su vicekomisaro padėjėju žiūrėjome į miestų griuvėsius. Palengva tas padėjėjas pasirodė man esąs labai šviesus ir taurus socialistas. Prieš keletą mėnesių krikščionių demokratų partijos vadas Alcide De Gasperi buvo sudaręs pirmąjį koalicinį kabinetą, į kurį įėjo 6 didžiausios Italijos partijos. Bekalbant apie tą koalicinę vyriausybę ir įvairias Italijos atstatymo problemas, mudviejų pažiūros apie viską taip sutapo, kad kelionės pabaigoje jautėmės neišskiriami draugai. Kai pasiekėme Cassino miestą ir lipome iš automobilio, mudviem atrodė, kad ir šelpimo darbui koalicija būtina.

     Kol seselės pranciškietės išvirė šiokius tokius pietus, komisijos pirmininkui ir valdžios atstovams smulkiai išdėsčiau “Gustavo linijos” padėtį ir mačiau, kad juos paėmiau į savo rankas. Mano informacijos buvo tokios smulkios, konkrečios ir vaizdžios, kad jie neturėjo beveik jokių klausimų. “Gustavo liniją” pažinau, kaip savo gimtąjį miestelį ir tomis žiniomis pasinaudojau 100%. Vicekomisaro padėjėjas, turėdamas žinių, matyt, iš kitų šaltinių, man visiškai pritarė ir pastebėjo, kad jis “Gustavo linijos” gyventojams galėsiąs šį tą sutaupyti. Jis tik norėjo žinoti, kiek žmonių reikėtų specialiu būdu sušelpti.

     —    Jei norite labai tikslių davinių, — tariau padėjėjui, — duokite man bent pusę valandos laiko pagalvoti ir paskaičiuoti. Sprendžiant iš akies, mano nuomone, reikėtų sušelpti tarp 130,000 ir 150,000 žmonių.

     —    Gerai, — atsakė komisaro padėjėjas, — skaitykitės su 150,000 žmonių ir sudarykite man smulkų planą. Už poros savaičių duosiu jums galutinį atsakymą. Aš manau, kad šį tą galėsime sutaupyti. Žinoma, kitų apskričių viršininkai sukels man tikrą pragarą, bet aš paprašysiu tų ponų atvažiuoti į “Gustavo liniją” ir pasižiūrėti, kaip čia žmonės gyvena.

     Grįždamas į Romą su komisaro padėjėju išsikalbėjau apie maisto produktų atsargas ir jų dalinimą. Jis nieko neslėpė nuo manęs, ir aš pamačiau, kokia bado šmėkla gresia visam kraštui. Badas, žinoma, kiekvieną dieną gali sukelti neramumus ar streikus, o su tais neramumais gali subirėti ir De Gasperi valdžia. Todėl visa širdimi pritariau jo politikai duoti maisto produktų tiems, kurie grasina neramumais. “Gustavo linijos” gyventojai, išvarginti karo veiksmų, drugio ir alkio, nebeturėjo jėgų kelti neramumų ir buvo atsidavę savo likimui. Tas specialus šelpimo planas buvo teisingumo aktas, galįs įkvėpti pasitikėjimą silpnute valdžia ir silpnomis savo pačių jėgomis. Jei komisaro padėjėjas išlaikys savo žodį ir duos maisto produktų 150,000 žmonių, tuokart “Gustavo linijos” gyventojai galės suvesti galą su galu iki kito derliaus. Svarbu tik, kad jis, spaudžiamas kitų reikalų, neatsimestų nuo savo plano. Todėl, grįždamas į Romą, nutariau nepaleisti jo iš akių ir pasiėmiau jo telefono numerį.

     Nieko nedelsdamas ir atidėdamas kitus reikalus į šalį, per porą dienų sudariau smulkų šelpimo planą ir įteikiau jį komisaro padėjėjui. Už keletą dienų gavau jo atsakymą, kad kiekvienam “Gustavo linijos” gyventojui balandžio mėn. pradžioj galėsiu padalinti po 4 svarus makaronų, po svarą cukraus ir po svarą sviesto. Makaronai buvo Italijos valdžios dovana, cukrus ir sviestas, rodos, Airijos katalikų.

     Apie tą šelpimo planą, žinoma, tuojau informavau visus “Gustavo linijoj” gyvenančius kunigus ir paprašiau jų, kad sudarytų visų šeimų sąrašus. Kol maisto produktai dar tebebuvo Romoje, galėjau patikslinti savo įteiktą planą ir išlyginti visus skirtumus. Tačiau negalėjau peržengti 150,-000 ribos ir turėjau pasilikti geroką maisto atsargą užkimšti spragoms, kurių negalėjau iš anksto numatyti.

     Nemažą problemą sudarė maisto produktų transportas, sandėliai ir jų saugumas. Nugabenti trumpu laiku tokį didelį kiekį maisto produktų vien tik Vatikano sunkvežimiais buvo neįmanoma, todėl paprašiau komisijos valdininkų parūpinti man apie 40 vagonų. Vieną dalį tų maisto produktų nusiunčiau į Frosinonę, kitą į Cassino, trečią į Formiją, o ketvirtą į Cisterną. Padedamas vietos kunigų, suradau sandėlius ir pranešiau bendradarbiams, kada atvažiuosiu. Saugumo sumetimais pasakiau vietos policijai, kur yra maisto sandėliai ir paprašiau jų mesti ant sandėlių bent vieną akį. Į Cassino miestą maisto produktus atlydėjo du policininkai ir pasiliko sandėlyje tol, kol pabaigiau darbą. Kadangi jiems atrodė, kad jų jėgų per maža, vienas mano bičiulis parūpino dar tris šautuvus, kuriais apginklavau savo šoferius.

     Mano laimei vagonai atvyko visur gana punktualiai ir maisto produktų dalinimas ėjo gana sklandžiai. Turėdamas nuolatos du Vatikano sunkvežimiu ir gerus vietinius pagelbininkus, maisto produktus išvežiojau į atskirus valsčius per 3 savaites.

     Praėjus porai mėnesių į “Gustavo liniją” turėjau vežti ir patį maitinimo komisarą. Nešdamas nemažą politinę ir ekonominę atsakomybę, jis norėjo pats susidaryti “Gustavo linijos” vaizdą ir pageidavo, kad aš jį palydėčiau. Komisaras buvo tylus ir ramiai galvojantis žmogus, mėgstąs konkrečius davinius ir skaičius. Sausais skaičiais ir daviniais aš jį maitinau gal kokias 8 valandas, o kai grįžome namo, jis man prisipažino gerai padaręs, pavesdamas spesialų šelpimo planą vykdyti popiežiaus komisijai. Kažin kas būtų išėję iš to plano, jei jį būtų pavedęs valdininkams.

     Jei neklystu, nuoširdus ir glaudus bendradarbiavimas tarp popiežiaus komisijos ir maitinimo komisariato pasiekė savo viršūnę dar tais pačiais ar sekančiais metais, kai Vatikanas — nežinau kieno pinigais — galėjo nupirkti Italijai kelis laivus javų Argentinoje. Tie javai, paleisti į apyvartą visoje Italijoje, galutinai atitolino bado šmėklą ir įkvėpė pasitikėjimą De Gasperio valdžia. Pats Alcide De Gasperi, prisiminęs anuos laikus vienoje savo kalboje, kalbėjo apie “gyvenimo stebuklą”, įvykusį jo valdžios pradžioje. Tikrai, bado pavojų ir tikrą ekonomini chaosą pasisekė išvengti 1946 metais tik per plauką.

     Mano nuomone, popiežiaus virtuvės ir tas ypatingas šelpimo planas išgelbėjo “Gustavo linijos” gyventojus nuo katastrofos. Šelpiant vienu kartu apie 230,000 žmonių (80,000 popiežiaus virtuvėse ir 150,000 specialiu planu) atslūgo įtempimas ir žmonės įsitikino, kad Italijos valdžia ir popiežius jų neužmiršo. Paskui ne vienas man yra sakęs, kad be tos ypatingos pagalbos žmonės nebūtų turėję jėgų dirbti laukuose arba atstatymo darbą, nes jų jėgos drugio liga ir nuolatiniu pasninku buvo išsisėmusios. Paleidus 40 vagonų maisto produktų į apyvartą, šiek tiek nusistovėjo ir juodos rinkos kainos.

JUODOS RINKOS SPEKULIANTAI

     Su juodos rinkos spekuliantais teko ir man nekartą susitikti. Dalinant maisto produktus Formijos apylinkėje, prisistatė kažkoks nepažįstamas žmogus ir įžūliai pasiūlė, kad jam parduočiau bent keletą centnerių makaronų, cukraus ir sviesto. Kai aš griežtai atmečiau jo prašymą, jis nusišypsojo iš mano “naivumo” ir suktai pridėjo, kad jam vienu ar kitu būdu atiteksianti bent dalis tų gėrybių. Jis, matyt, gerai pažino žmonių silpnumą ir tuo pilnai pasinaudojo. Tikrai, nepaisant mano įspėjimo, kad niekas neparduotų tų produktų, cukraus ir sviesto dalis pateko į atsikuriančias valgyklas ir kavines.

     Kitą kartą, važiuodamas iš Pontecorvo į S. Giorgio a Liri miestelį, pakeliui radau sustojusį sunkvežimį, kuriame buvo keli miltų maišai. Sunkvežimis buvo sugedęs ir du apsukrūs vyrukai paprašė mane, kad jų sunkvežimį nutempčiau iki vieškelio.

     — Gerai, — tariau jiems šypsodamas, — mielu noru nuvešiu jus iki pirmos policijos stoties.

     Spekuliantai suprato mano aliuziją, nesigynė esą juodos rinkos atstovai ir pradėjo teisintis, kad ir jiems reikia kaip nors verstis. Jų nuomone, be juodos rinkos niekas negalįs šiandien išsiversti. Juoda rinka esanti vienintelis dalykas, kuris tobulai veikiąs.

     Bevežant spekuliantus, jų senas sunkvežimis dar labiau sugedo ir aš buvau priverstas palikti juos tolokai nuo vieškelio, ant kurio patruliuodavo policija.

     Kai atvykau į S. Giorgio miestelį, klebonas suruošė man pietus, į kuriuos pakvietė miesto galvą ir nuovados viršininką. Pietų metu atėjo viena pasiturinti moteris ir paprašė manęs, kad vienam seselių vienuolynui Romoje nuvežčiau porą maišų miltų. Nežinau, dėl kokios priežasties karo metu ji slapstėsi tame vienuolyne ir dabar, siųsdama porą maišų miltų, norėjo atsidėkoti gerosioms seselėms.

     Išvežti maisto produktus iš bet kokio valsčiaus buvo griežtai draudžiama ir aš, išgirdęs moteriškės prašymą, mečiau linksmą žvilgsnį į burmistrą ir nuovados viršininką. Burmistras sumišo ir pasakė nieko nežinąs ir nieko negirdėjęs.

     —    Bet viską žino ir viską girdėjo policijos viršininkas, — tariau burmistrui ir, atsisukęs į policininką, laukiau, ką jis pasakys.

     Nuovados viršininkas sugirgždėjo kėdėje, pasikasė pakaušį ir ieškojo kokios nors išeities. Paskui, ilgokai pagalvojęs, ir jis prisipažino nieko apie tuos maišus nežinąs. O kad aš galėčiau juos saugiai išvežti iš S. Giorgio miestelio, jis prižadėjo budinčius policininkus pasiųsti į kitą miesto dalį, kuria man nereikės važiuoti.

     —    Tik dėl Dievo meilės nesiųsk juos prie tilto, — tariau nuovados viršininkui, — kur prieš porą valandų pavežiau du spekuliantus. Kuo jie blogesni už mane? Jei išleidžiat tuos du maišu, išleiskite ir kitus, nebent patys spekuliantai patektų jums į nagus. Aš juos įspėjau, kad nevažiuotu per tiltą, kur nekarta mačiau jūsų policininkus.

     Nuovados viršininkas išvertė akis, nusišypsojo ir apleido kleboniją. Geroj nuotaikoj atsisveikino ir burmistras.

VOKIETIS, OŽIUKAI IR MOKYTOJA

     Su S. Giorgio a Liri gyventojais pergyvenau savotišką nuotykį. Kartą Cassino mieste sutikau vieną vokietį karo belaisvį, dirbantį lenkų kapinėse prie Montecassino vienuolyno. Vokiečių belaisvių ten buvo apie 100 ir, pagal kareivio pasakojimą, lenkai su visais elgėsi labai žmoniškai. Tą komplimentą norėjau perduoti lenkui kapitonui, kurį pažinau asmeniškai. Deja, belaisvių maistas toks buvo prastas, kad jie vargais negalais vos galėjo atlikti sunkius darbus.

     —    Gerai, — tariau vokiečiui kareiviui, — aš esu Vatikano kunigas ir pasistengsiu jums ką nors atvežti. Bet kaip galėčiau jums įteikti maisto produktus, kad lenkai nepastebėtų? Nors mes su kapitonu esame geri pažįstami, tačiau nenorėčiau, kad jis matytų jums skirtus maisto produktus. Mat, jis galėtų pamanyti, kad jūs man nusiskundėte arba kad Vatikanas kišasi ne į savo dalykus. Nors daryti gera niekas nedraudžia, bet lenkai yra jautrūs žmonės ir galėtų užsigauti.

     Belaisvis man atsakė, kad jis keletą kartų į savaitę atvažiuojąs į Cassino miestą pasiimti vandens ir ta proga galėtų pasiimti ir maisto produktus. Bet kur aš juos paliksiu?

     —    Paliksiu pas seseles pranciškietes, — tariau kareiviui ir parodžiau pranciškiečių našlaityną. — Ateinantį šeštadienį aš pats būsiu tenai apie 10 valandą ir pats galėsiu įteikti maisto produktus. Ar bus gerai, jei atvešiu makaronų ir žirnių sriubos?

     Kai išgirdo žirnių sriubą, vokietis nusišypsojo visu veidu ir prisipažino, kad jos nevalgęs gal kokius metus. Taip, žirnių sriuba patiksianti ir jo draugams.

     Sutartą dieną punktualiai atvykau į Cassino miestą ir, skverbdamasis pro žmonių minias, važiavau prie seselių namo. Tą dieną buvo nemažas turgus ir visos prekės buvo išstatytos abiejose kelio pusėse. Prie paties seselių namo man krito i akis keli nematyti gyvuliukai, sudėti į atvirą pintinę. Gyvuliukai pasirodė esą jauni ožkiukai ir tokie gražūs, kad aš sustojau jų pasižiūrėti.

     Turėjau gerą ar blogą įprotį klausinėti visų parduodamų daiktų kainų. Kai paklausiau jaunos mergaitės, kiek kaštuoja tie ožkiukai, ji klyktelėjo keistu balsu, puolė prie manęs, užsikabino man ant kaklo ir pradėjo verkti ir juoktis. Spausdama mane prie savęs, ji kartojo keletą žodžių, kuriuos esu girdėjęs ir iš sesers Karmėlos lūpų: “padre mio, o Signore” ir panašiai. Iš tų žodžių supratau, kad būsiu jai pažįstamas, bet, nematydamas jos veido, negalėjau jos atpažinti. Tuo tarpu į mus sužiuro visi aplink stovėjusieji žmonės ir šypsojosi. Jų tarpe buvo ir anas vokietis.

     Kai mergaitė palengva atsipalaidavo nuo mano kaklo, ji paklausė mane, ar aš ją pažįstu. Matydama, kad mano atmintis veikia palengva, ji prisipažino esanti viena iš Cesano stovyklos mokytojų, kurią aš išgelbėjau iš vokiečių. Ji gyvenanti S. Giorgio a Liri miestelyje.

     — Ne, — tariau mergaitei, — tu nebuvai mokytoja, bet mokytojos pusseserė. Aš tave išgelbėjau iš vokiečių todėl, kadangi prižadėjai būti mokytoja. Aš manau, kad jokia jėga nebūtų galėjusi atplėšti tave nuo pusseserės, todėl pasiėmiau jus abi. Sakyk, kaip sekasi tavo pusseserei?

     Mergaitė man atsakė “gerai” ir, matydama besišypsančią minią, pradėjo aiškinti žmonėms, kaip aš ją išgelbėjau iš vokiečių. Minioje stovėjo vokietis karo belaisvis, kuris, ačiū Dievui, nesuprato itališkai.

     —    Gerai, — tariau mergaitei, — pasveikink savo pusseserę ir S. Giorgio a Liri kleboną. Labų dienų burmistrui ir policijos viršininkui. Jie yra šaunūs vyrai. Dabar aš norėčiau pasikalbėti su šiuo vokiečiu, kuris stovi minioje. Atvažiuok su pusseserim į Cassino miestą ateinantį šeštadienį ir aš atvešiu jums kokią nors šv. Tėvo dovaną.

     Kai priėjau prie vokiečio, radau jį gerokai sumišusį. Jis sakėsi ilgai gyvenęs Italijoje, bet tokios scenos dar nematęs. Jis norėjo žinoti, kokia yra mano giminystė su ta mergaite.

     —    Ne, — aiškinau vokiečiui, — mes nesam giminės, bet neblogi pažįstami. Savo laiku aš buvau vienos karo pabėgėlių stovyklos kapelionu ir išgelbėjau tą mergaitę nuo jūsų draugų, kurie ją ir jos pusseserę norėjo išvežti į Vokietiją darbams. Kai vedžiau 5 nacių atrinktas mergaites pro jūsų sargybą, vienas kareivis mane įtarė ir norėjo sustabdyti. Tuokart aš priėjau prie jo, paprašiau cigaretės ir jo dėmesį nukreipiau į kitą dalyką. Atsimenu, kad ta proga suimtas mergaites pavadinau ožkomis. Viena iš anų “ožkų” dabar pardavinėja ožkiukus.

     —    Pone klebone (Herr Pfarrer), — tarė man atsidusdamas vokietis, — visas pasaulis išėjo iš proto.

     —    Beveik taip ir yra, — pritariau belaisviui, atidaviau jam kelis maišus makaronų ir žirnių sriubos, įspėdamas, kad saugotųsl lenkų. Atsisveikindamas prižadėjau kada nors juos aplankyti.