Spausdinti

VALDEMARAS CUKURAS

     Dabarties žmogus yra patekęs į naujai subangavusių nuotaikų ir įvairių minties srovių kryžminę ugnį. Dabar jau nebeįmanoma jam ramiai, nuošaliai stovint, stebėti sparčiai besivystančius įvykius — jis yra pats į juos įtrauktas. Dominuoja dvi pagrindinės tendencijos, kurias pastebėti dabar jau nebereikia filosofinio įžvalgumo. Tai iš vienos pusės toji Teilhard de Chardin žodžiais nusakytoji “konvergencijos” tendencija, nesulaikomai vedanti visus žmones į bendruomeninį ryšį, juos nuostabiai suartinanti ir tuo pačiu visiems atverianti iki šiol dar nežinomus pažinimo horizontus; iš kitos gi pusės žmogus, kaip niekad, šiandien išgyvena tuštumos, sunaikinimo, mirties baimę. Tai iš tikro yra prieštaringos, žmogų pačiuose jo buities pagrinduose sukrečiančios, jį giliai neraminančios srovės, kuriose jis vis dėlto privalo susiorientuoti, apsispręsti.

KUN. VALDEMARAS CUKURAS, filosofijos ir teologijos daktaras, profesoriauja Annhurst Kolegijoje (Conn., JAV).

     Nors ir praeity įžvalgesnieji protai, jautria intuicija apdovanotos asmenybės, pvz. šv. Augustinas (prisiminkim jo jautrų prisipažinimą dvasinės krizės metu “Išpažinimuose”: “aš pasijutau, kad tapau sau didžiuoju klausimu”), Paskalis (kurio akys pastebėjo žmogų — tą “mąstančiąją nendrę” — grasančias dvi bedugnes), tačiau tik dabarties žmogui yra lemta išgyventi tą paradoksišką būklę, kurion jis neatšaukiamai yra patekęs, būtent, tą nesulaikomą artėjimą prie kitų tokių pat kaip jis, bet ir tą šaltą svetimumą, kuris kiekvieną “aš” tuo pat metu izoliuoja nuo kitų tokių kaip jis asmenybių. Todėl tik šiems laikams yra būdingi kvietimai sueiti į pokalbį — dialogą, “aš” ieškoti kelio į “tu”, kurie dabar išmargina ne vien teologinių, filosofinių, meno kūrinių puslapius, bet žymi kiekvieno jautresnio žmogaus ilgesį.

     Šias bendrąsias nuotaikas, kurios ypač išryškėjo pastarame dešimtmetyje, sustiprino ir pastatė aiškion dvasinėn perspektyvon 1962 m. Jono XXIII sušauktasis Vatikano Visuotinis Susirinkimas. Savo betarpiu tikslu turėdamas tik vienos, pasauliniu mastu imant, palyginti mažos tikinčiųjų bendruomenės, katalikų Bažnyčios, vidinio atsinaujinimo svarstymus, šis susirinkimas greitai tapo visos žmonijos susidomėjimo centru. Naujausios komunikacijos priemonės leido milijoninėms masėms sekti posėdžių eigą, komentuoti vykstančias diskusijas, vienaip ar kitaip nusistatyti.

     Neliko abejinga minėtiems reiškiniams ir lietuvių bendruomenė. Ne tik akademiniuose, intelektualų, knygą mėgstančių lietuvių susibūrimuose, bet ir plačiau kasdieniškuose pasikalbėjimuose kažkaip savaime nukrypstama nuo dienos politinių, ekonominių apžvalgų prie gilesnio susimąstymo ne tik lietuvių tautos likimo, bet ir apskritai žmogaus egzistencijos klausimais.

Tiesos meilė neatsiejama nuo žmogaus meilės

     Į šitaip išjudintą lietuvių knygos mylėtojų šeimą prieš kelis mėnesius atėjo dr. Juozas Girnius su savo ilgus metus brandintu didžiuliu veikalu “Žmogus be Dievo”, kuriame autorius kaip tik ir išeina iš to paties bendro susirūpinimo žmogumi, bet tuoj nedviprasmiškai nurodydamas, kad visa dabarties susiraizgiusi žmogiškojo gyvenimo situacija esmiškai yra surišta su Dievo buvimo problema.

Ne guosti, nuraminti, laikinio pagerėjimo receptų jis mums neša šituo giliu filosofiniu kūriniu, bet, kaip jisai pakartotinai pabrėžia, suneraminti, pakviesti susimąstyti ir tikintįjį, ir Dievą atmetusi žmogų. Ir jis savo įvedamajame žodyje pripažįsta: “Kiek mūsų amžius yra dvasiškai suskilęs, tiek giliai ilgisi vienybės ir todėl ieško ‘dialogo’ tarp visų priešybių” (8 psl.). Pripažindamas, kad grynai doktrininis susipratimas tarp tikinčiojo ir bedievio nėra galimas, jis siūlo bandyti sueiti i pokalbį su pačiu žmogumi be Dievo, jį gerai pažinti, suprasti. Autoriaus įžangos žodis baigiamas labai reikšmingu sakiniu, kuris gali būti laikomas ir viso veikalo pagrindiniu motto: “Laikau šio veikalo siela savo pagrindinį įsitikinimą, kad tiesos meilė yra neatsiejama nuo žmogaus meilės” (9 psl.).

Pakartotinai įsiskaičius į šį dr. Girniaus veikalą, susidaro įspūdis, kad jis šiuo brandžiu minties vaisiumi yra sukūręs didingą himną laisvei. Laisvė mūsų filosofui yra tas kelias, kuriame mes visi galime susitikti ir pradėti pokalbį, tai erdvė, kurioj ir vieni ir kiti tampa lygiai pagauti to švento vidinio nerimo, apie kurį jau prieš pusantro tūkstančio metų taip iškalbingai bylojo šv. Augustinas.

Tiesos rūpestis ir nemirtingumo ilgesys

Tuo vidiniu nerimu, kuris žymi lygiai tikintįjį ir žmogų be Dievo, mūsų filosofas laiko  t i e s o s   r ū p e s t į : “Tikima Dievą ar netikima, abiem atvejais tai remiama tiesa. Tiesos rūpestis jungia draugėn tikinčiuosius ir netikinčiuosius, apeliuodamas kovą dėl Dievo suvokti idėjine kova, kurioj bendrai visų rungiamasi už tiesą, o ne vienų prieš kitus” (16 psl.). Kad šitokioj psichinėj nuotaikoj neišvengiamai įsibrauna asmeninės, poleminės aistros ir kiti elementai, yra faktas, kurį tuoj pripažįsta ir autorius, bet nurodo, kad to priežastis yra nusisukimas nuo tiesos ir laisvės išdavimas: “Kur tikima pačia tiesa, ten tikima ir laisve” (17 psl.). Tačiau tokia nukrypimo grėsmė neturi mumyse užslopinti to pagrindinio, būties gelmėse rusinčio, nerimo, dinamiškai traukiančio pilnutinės tiesos link. Reikia r y ž t i s, sako autorius, ir ieškoti kelių komunikacijai, nes izoliacija ir užsidarymas tik “savųjų” tarpe nė vienų, nė kitų prie tiesos nepriartina. “Todėl, nors ir kaip būtų sunku kalbėti per prarąją, kuri skiria teizmą ir ateizmą, privalu ryžtis komunikacijai. Ne poleminė teizmo aistra ir ne šalta užsidarymo panieka, o komunikacijos ryžtis yra tas principas, kuris tiesos meilę sulydo su žmogaus meile” (19 psl.).

     Dr. Juozas Girnius, pats būdamas tikintysis, pirmoje eilėje visu šiuo savo veikalu — kuris ir yra jo nuoširdaus susirūpinimo ir ryžto kolosalinis liudytojas — kreipiasi į tikintįjį, kviesdamas, drąsindamas jį ieškoti kelio į žmogų be Dievo. Jis tuoj ir nurodo, kad nebūtina šitą ryžtą laikyti herojišku aktu, pralaužiančiu visas iki šiol statytas užtvaras, kurios iki šiol skyrė tikinčiojo pasaulį nuo netikinčiojo. Ne. Jis skaitytojui pristato nuo Dievo nusigręžusi, kaip realų, gyvą, tikrą žmogų, kurį, kaip ir kiekvieną kitą, kankina visą jo būtį sukrečiantieji rūpesčiai ir kuris taip pat gyvena žmogiškosios prasmės ilgesiu. Tai  n e m i r t i n g u m o   i r   t y r u m o   i l g e s y s.  (31 psl.). Šį ilgesį atskleisdamas, išsamiai kedendamas įvairius istorinius ateizmo pavidalus, žmogaus be Dievo minties kelius ir žmogaus be Dievo pavidalus gyvenime, dr. Girnius nori ne tik padrąsinti tikintįjį priartėti prie netikinčiojo, kaip bendruoju ilgesiu gyvenančiojo brolio, bet sykiu ir suneraminti patį netikintįjį, nurodant jam, kad galutinėje sąskaitoje žmogaus prasmės klausimas ir jojo sprendimas negalės išvengti ir Dievo klausimo (19 psl.).

Ne poleminė teisimo aistra ir ne šalta užsidarymo panieka, o komunikacijos ryžtis yra tas principas, kuris tiesos meilę sulydo su žmogaus meile.

Juozas Girnius

Kiekvienas humanizmas ieško žmogaus prasmės ir tuo pačiu siekia nuveikti nihilizmą... Humanizmas yra ta bendroji plotmė, kurioje gali broliškai susitikti tikintieji ir netikintieji.

Juozas Girnius

 

     “Žmogaus prigimtis lieka ta pati, nepriklausomai nuo to, kaip žmogus save suvokia. Ar vienu atveju save suvokiama Dievo kūriniu, ar antru atveju tikima nesant nieko aukščiau už žmogų, abiem atvejais žmogaus širdis dega tuo pačiu ilgesiu” (31 psl.). Šitame tad ilgesyje, jeigu būsime pakankamai atviri ir laisvi, atsiras galimybė visiems susitikti ir pradėti pokalbi. Pradžia kartais gali būti gana sunki, nes įvairios psichologinės nuotaikos, pasaulėžiūrinis žvilgsnis ir net pasąmonėje susidariusios užtvaros ne iš karto liks pašalintos. Tačiau tas anksčiau minėtasis visuotinis žmonijos sąmonės pabudimas ir pajudėjimas į dialogą mirties, sunaikinimo išnykimo grėsmės akivaizdoje, turės padrąsinti ryžtui žengti šuolį abipusio susiartinimo kryptimi.

Pokalbio partnerio pažinimas

     Pradėti pokalbį, aišku, įmanoma tik tada, kada bent šiek tiek vienas antrą pažįstama. Todėl dr. Girnius savo veikalo didžiausią dalį ir skiria ateizmo ir ypač paties žmogaus be Dievo, netikinčiojo minties ir konkretaus gyvenimo išsamiai sklaidai, tuo kaip tik ir siekdamas pristatyti tikinčiajam jo busimojo pokalbio partnerį.

     Gili filosofinė erudicija, minties penetracijos galia ypač suspindi trečiojoje šio veikalo dalyje, kur skaitytojui yra galimybė pakeliauti gana komplikuotais, suraizgytais žmogaus be Dievo minties labirintais. Aš nežinau, ar rasime kur geresnį įvadą į Heideggerio, Sartre, Camus, Marleau-Ponty ir kitų ateistinio egzistencializmo minties pasaulį, aiškesnį jo nušvietimą, kaip šitame dr. Girniaus veikale.

     Šį skyrių teks lėtai ir, gal būt, pakartotinai skaityti, kol minties akis pripras žvelgti į tas siaubingas moderniojo žmogaus dvasios bedugnes, kurios atsiveria, jam atsistojant prieš mirties neišvengiamybę, jam klaidžiojant laimės ir laisvės, kaltės ir tyrumo ilgesio kankinamam ir vis dėlto nenuilstamai siekiant prasmės šioj beprasmybės tamsoj, tamsoj be Dievo. Ištvermingas skaitytojas, šį skyrių užbaigęs, bus apdovanotas gilesnio ir platesnio pažinimo dovana, o gal ir tam tikru estetiniu pasitenkinimu, nes čia ras, kad autorius ne tik aiškiai išdėstė gilias metafizines problemas, bet neretai pavartojo tokį vaizdų bei grakštų sakinį, kuris vertas grožinės literatūros vardo.

     Norėdamas parodyti konkrečius dabarties žmogaus be Dievo pavidalus gyvenime, dr. Girnius panaudoja gausią šio šimtmečio grožinę literatūrą, parinkdamas būdingiausius personažus, išreiškiančius visas tas mintis ir nuotaikas, ilgėsi, baimę, prasmės ieškojimą ir t. t., sistemingai nušviestą trečiajame skyriuje. Ketvirtą skyrių autorius pradeda įdomiu filosofijos ir literatūros, minties ir gyvenimo santykio aptarimu. “Abi, filosofija ir literatūra, liudija savo amžiaus žmogų. Tačiau jų liudijimas tiek pat išsiskiria, kiek ir sutampa. Filosofija labiau atspindi, koks atitinkamas amžius ilgisi būti, literatūra — koks jis faktinai yra” (379 psl.).

     Būdingiausi šio laiko žmogaus be Dievo pavidalai randami taip vadinamoje beiliuzinėje literatūroje, kurioje žmogus parodomas visoje savo nuogybėje. Šis žmogus yra skirtingas nuo natūralistu vaizduojamojo; jo negalima įglaudinti nei į tipo, nei Į charakterio kategorijas. Laisvės sąmonė, atsakomybės jausmas, tragizmo nuotaika žymi tokios literatūros vaizduojamąjį žmogų (plg. 392 psl.). Gausius šitokios beiliuzinės literatūros personažus mūsų autorius suskirsto į tris grupes: laimės medžiotojai, absurdiniai fatalistai ir herojiniai kovotojai. Visą šį skyrių žymi sąmoningai vedama ir vis stiprėjanti itampa, kuria autorius mums nurodo, kaip aistringai prasmės ieškąs žmogus be Dievo išgyvena savąjį tragizmą ir gale yra priverstas išpažinti savo beprasmybę. Skyriaus gale, visą pavidalų margumyną apžvelgdamas, dr. Girnius daro šią išvadą, kuri plaukia iš jo kaip įžvalgaus ir tikinčiojo filosofo įsitikinimo: “Degdami prasmės ilgesiu, iš tiesų degame nemirtingumo ilgesiu. Nemirtingumo viltyje slypi prasmės pažadas. Be nemirtingumo vilties beviltiška prasmės ieškoti. Tačiau nemirtingumo viltis savo ruožtu neįmanoma be Amžinosios Būties, kuri yra pati Amžinybė. Degdami nemirtingumo ilgesiu, tuo pačiu degame paties Dievo ilgesiu, nepaisant, ar tikime į Dievą, abejojame ar neigiame” (529 psl.).

Atsakomybė tiesai, atsakomybė už savo laiką

     Likdamas ištikimas savo pasirinktam tikslui — supažindinti tikintįjį su šių laikų žmogaus be Dievo labai komplikuotų dvasios pasauliu, šios studijos autorius kreipiasi į tikinčiųjų sąmonę atskiru skyriumi, tarsi epilogu, pavadintu “Krikščioniškoji atsakomybė” (atspausdinta su vienu kitu pakeitimu “L. L.” 1964 m. sausio nr., 4 psl. — Red.). Tai yra kietas, atviras ir beveik pranašiškai skambąs nuoširdžiai susirūpinusio balsas, nenumaldomai apeliuojąs į krikščionio mintį ir širdį, raginąs praverti akis ir pagrindinai save paegzaminuoti, nurodydamas, kad praeityje yra buvę skaudžių “krikščionių neištikimybės krikščionybei” faktų, kurie didele dalimi yra atsakingi už tai, kad tikro autentiškumo, nuoširdumo ir laisvės ieškąs žmogus pradėjo nutolti nuo Bažnyčios ir pagaliau nuo paties Dievo. Iš šitų atvirų ir nuoširdžių dr. Girniaus žodžių mes matome, kad jis kviečia visus į pokalbį - dialogą, ir tai nedelsiant. Meilė — tai pirmasis žingsnis ir toji jėga, kuri gali ištirpdyti priešiškumo ledus. “Tikiu“, sako autorius, “kad gilesnis savo idėjinių priešininkų pažinimas neleidžia jų aklai niekinti... priešiškumo aistrą kursto nepažinimas, o ramdo susipažinimas ir su tais, nuo kurių skiriamasi” (99 psl.).

     Nors visas šis veikalas yra tikinčiojo atsivėrimas ir nuoširdus tikrovę matančio bei gyvenimo pulsą jaučiančio pasiūlymas pradėti bičiulišką pokalbį ir leistis gana rizikingon kelionėn laisvės takais į tiesą, jis laimingai išvengia dviejų labai dažnai dar pasitaikančių pavojų — naivaus irenicizmo ir užslėpto redukcionizmo. Pirmojo pavojaus ženklų, būtent, tendencijos bet kuria kaina ieškoti taikingo sugyvenimo su skirtingų pažiūrų žmonėmis, sąmoningai nekeliant, nutylint ar net švelninant savųjų įsitikinimų principus, būta gausu prieš pat pradedant Vatikano Visuotinį Susirinkimą. Antrasis pavojus slypi gal kiekvieno nuoširdžiai tikinčiojo pasąmonėje, būtent, žvelgti į netikintįjį su tam tikru atlaidumu, paternališkumu, gal ir autentiškos meilės motyvuojamu, kuris, jeigu ir ne žodžiais, sako: nesvarbu kaip tu Dievą neigi,

     Jam priešiniesi ir t. t., tuo savo neigimu tu vistiek Dievą išpažįsti. Dr. Girnius, tiesa, kai kuriais posakiais, ypač tose išvadose, kur jis susumuoja žmogaus be Dievo pavidalų gyvenime fenomenus, gal ir sudaro įspūdį pasiduodąs tai antrajai pagundai. Tačiau atydžiau įsiskaitę į jo įvado žodį ir peržvelgę visą veikalo vedamosios minties tėkmę, matome ji, kaip tik priešingai, kviečiantį ryžtis tuos pavojus peržengti. Šitai mums byloja autoriaus du reikšmingi sakiniai: vienas jo įžangos žody: “Užuot žiebęs vienų prieš kitus priešiškumą, greičiau stengiuos abejus suneraminti gilesnei atsakomybei prieš save pačius” (9 psl.); antras — pats paskutinysis, veikalą užsklendžiąs: “Todėl iš tiesų nėra oazės, tėra visų bendra atsakomybė už savo laiką” (544 psl.).

     Atsakomybė  t i e s a i , atsakomybė už savo laiką — tai kiekvieną žmogų asmeniškai įpareigoją šūkiai, kurie iškelia ir pagerbia nelygstamą asmens vertę ir jojo laisvės dovaną. Nežinau, ar netikintysis, perskaitęs šį veikalą, tikrai save atpažins, ar jis parodys noro atsakyti į šią tikinčiojo ištiestą ranką, kviečiančią bendron, nors labai pavojingon, bet nuostabiai akinančion kelionėn, gal palaikys šitai tik asmeniniu tyruose šaukiančiojo balsu... Gal ir dalis tikinčiųjų, įpratusių gyventi pastovių formų rėmuose, dels atsakyti į mūsų autoriaus kvietimą, ataidinti Jono XXIII balsą atidaryti langus ir duris ir įleisti tyro oro... Tačiau “Žmogus be Dievo” neabejotinai liks tuo pirmuoju monumentaliu pastatu, žyminčiu naujo, plataus vieškelio pradžią, kelio, kurį savo pastangomis turės toliau tiesti ir platinti ateinančios lietuvių kartos.