Spausdinti

ARTŪRAS HERMANAS

1965 m. “L. L.” jaunimo konkurso II-ąją premiją laimėjęs rašinys

     Šeima yra mažiausia valstybės ir tuo pačiu žmonijos ląstelė. Jos uždavinys yra išauklėti savo vaikus vertais, gerais žmonėmis ir garbingais piliečiais. Šis uždavinys anaiptol nėra lengvas, nes kiekvienas žmogus, o ypač jaunas, turi nemaža klaidų, kurių panaikinimas ar bent susilpninimas yra tėvų pareiga.

    Auginant vaikus, tiek iš suaugusių, tiek ir iš vaikų pusės susidaro problemų. Nenagrinėsime problemų tarp tėvų ir jaunesnio amžiaus vaikų, nes jos dar vienapusiškos, bet imsime jas jau tarp paaugusių jaunuolių ir tėvų.

Maždaug 13-14 jaunuolio metais prasideda paskutinė brendimo stadija, kuri trunka iki 17-tų metų. Per porą metų iš vaiko tampa, bent kūno atžvilgiu, suaugęs žmogus. Tačiau protinis subrendimas nespėja sekti kūninį: jaunuoliui atsiranda konfliktų su savimi, su jį supančiu pasauliu ir tuo pačiu su tėvais. Jis nori būti įvertintas kaip suaugęs, bet dar niekas jo nepripažįsta; jis ieško lygybės su suaugusiais, bet ji jam nesuteikiama. Ypač tėvai neįstengia tai pastebėti, nes jie, gyvendami kartu su jaunuoliu, nepajunta to greito augimo ir pasikeitimo; kiti net nenori tai matyti ir tiesiog stengiasi jaunuolį “nuvaikintl”, ne tai iš blogos valios, bet norėdami jį ilgiau prie savęs pasilaikyti. O toks jo asmens nužeminimas daugiausiai skaudina jaunuolį. Jaunuolis pradeda perdėtai ieškoti savo asmens pripažinimo ir įvertinimo vienmečių tarpe. Jis stengiasi patraukti kitų dėmesį į save visokiais išsišokimais, kuriuos ypač vyresnieji nuvertina ir pašiepia, pamiršdami, kad jie tuose metuose negeriau elgėsi. Jaunuolis pradeda vengti tėvų ir namų, apleidžia mokslą ir didesnę dienos dalį praleidžia gatvėje.

    ARTŪRAS HERMANAS, gimęs 1944 m. Kaune, keturiolika metų išgyveno okupuotoje Lietuvoje. Su tėvais atvykęs į Vakarų Vokietiją, ėmė lankyti Vasario 16 gimnaziją, kurią tikisi baigti šiais mokslo metais. Ateityje žada studijuoti archeologiją. 1964 m. yra laimėjęs lietuvių evangelikų jaunimo antrąją premiją už rašinį "Komunizmas ir jo kova prieš Bažnyčias". (Taip pat žr. jo laišką "L. L." 4 nr., 142 p J

    Šitas klausimas yra kaip tik opus šiais laikais, nes jaunuoliai beveik neturi kitų pareigų, išskyrus mokslą, o tėvai yra perkrauti darbu taip, kad jiems nelieka laiko suteikti jaunuoliui tikro dėmesio. O kaip tik šitas laikotarpis reikalauja iš tėvų daug atydumo. Tėvai turi būti patarėjais, o kartu teisėjais ir nuosprendžių įvykdytojais. Tačiau reikalinga bausmė turi būti prasminga ir pritaikyta, o ne perdėta. Bet pamokslas be pavyzdžių, kaip duona be sviesto. Vienas pažįstamas, gana išdykęs, bet šiaip malonus ir linksmas jaunuolis, buvo apkaltintas kartu su kitais savo draugais pavogęs keletą niekniekių vienoje krautuvėje. Tėvai ir jis buvo pašaukti į policiją ir klausinėjami. Žinoma, jaunuolis nuneigė vogęs, sakė tik su jais kartu ėjęs ir, kai anie vogė, jis, sumišęs, šalia stovėjęs. Policija patikėjo, nes jo pasiaiškinimas ir tiesus būdas rodė jį nemeluojant. Bet tėvams buvo baisus smūgis. Jų pavardė bus įtraukta į policijos protokolus, gal būt, net ir kaimynai su giminėmis sužinos! Jie tą jaunuolį ir mušė ir barė, nors šis tvirtino nekaltas esąs ir apie kitų draugų susitarimą vogti nieko anksčiau nežinojęs. Pagaliau prie to priėjo, kad tėvai jo pradėjo neprižiūrėti, barti ir bausti už kiekvieną menkniekį. Taip iš linksmo ir išdykusio jaunuolio per trumpą laiką pasidarė užsidaręs, žmonių vengiąs, be laiko subrendęs vaikinas. Ir aš nemanau, kad jis dar tėvus myli, nes su jais neturi jokio ryšio, ir ilgai neužtruks, kol jis visiškai pasitrauks iš šeimos. Bet jis jau liks gyvenime paženklintas, nes šis vidinis lūžis sunkiai pagydomas. Ir kas kaltas? Mano manymu, tėvai. Jie perdėjo bausmę, vietoj mėginę jaunuolį suprasti ir parodę jam pasitikėjimą, pradėjo jo neapkęsti ir, bijodami kaimynų plepalų, atsisakė sūnaus. Jei jų sūnus būtų ir vogęs, šitokia bausmė jo neatvėstų į tikrą kelią, bet greičiau dar nusmukdytų. Kur liko tėvų meilė ir atleidimas, ir kam jie kasdien meldžias “ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”?

    Duokit pajusti jaunuoliui, kad jį bandote suprasti, kad jį net ir dėl jo klaidų mylite, jam stengiatės padėti ir patarti. Šiuose metuose dar galima auklėti tėvų autoritetu, nes jaunuolis jaučia tėvų pranašumą, bet kai jam sueina 17-18 metų, gali jau būti per vėlu. Šiais metais pasireiškia visi auklėjimo vaisiai. Dabar jau su jėga tikrai nieko nepasiekiama. Iš viso didelis klausimas, ar su diržu galima išauklėti. O geruoju pas neišauklėtą jaunuolį sunkiai prieinama, ypač jei jis pats pinigų užsidirba, jaučiasi laisvas ir niekam nepriklausąs. Jėga iššaukia jėgą: jei tėvai bando jėga jaunuolį savo norams palenkti, jis atsakys tokia pat jėga, ir visos pastangos bei geri norai eis niekais.

    Duokite jaunuoliui tiek laisvės, kad jis jos vertę pajustų, bet jos išnaudoti negalėtų. Nelakstykite paskui jį, tegu jis vienas įstengia atsirandančias kliūtis pašalinti, tegu prie gyvenimo sunkumų pripranta. Duokite jam progos pasirodyti, išblaškykite jo neviltį, jei jam kas nepasiseka; pagirkite, jei verta, ir parodykite, kad jis jums reikalingas, o jūs jam. Leiskite jam pajusti, kad jis kiekvienu klausimu gali prie jūsų prieiti. Tai jis įvertins, įgis drąsos ir pasitikėjimo savimi, padės įsijungti į visuomenę ir pradėti savarankišką gyvenimą. Tėvai jaunuoliui liks ir tolimesniame gyvenime brangūs, mylimi draugai, vadovai ir patarėjai. Reikia suteikti jaunuoliui krikščionišką tikėjimą, nes dažnai galima pastebėti, kad jaunuolis be tikėjimo neranda savo gyvenimo tikslo, gal tik tam gyvena, kad reikia gyventi. Gal būt, pamokymų šioj srity jis dar nevisai supras, nes jaunam Dievas mažai rūpi. Bet šis krikščioniškas auklėjimas gali padėti vėliau rasti tikrą, tyrą tikėjimą. Čia ypač tėvų pavyzdys reikalingas, nes yra statistikomis įrodyta, kad tikinčiųjų vaikai tampa doresniais ir geresniais žmonėmis bei piliečiais. Suteikite jaunuoliui gerą išsimokslinimą, nes šiais laikais išsimokslinimas yra nepaprastai svarbus. Jaunuolis bus tėvams dėkingas, kad jį, kartais net jam nenorint, leido mokslus eiti ir gyvenime daugiau atsiekti. Prie lietuvių tėvų pareigų prisideda dar savo vaikų auklėjimas lietuviškoje dvasioje. Suteikite jiems tėvynės meilės, leiskite į lietuviškas mokyklas, nes Lietuvos ateitis glūdi lietuviškame jaunime. Jis yra Lietuvai reikalingesnis, nei svetimiems kraštams.

    Visa tai perskaičius gali kilti mintis, kad tik tėvai turi pareigų savo vaikams. Tai būtų klaidinga. Ir vaikai turi prisidėti prie geros šeimos atmosferos sukūrimo. Jaunuolis dažnai tėvus nuvertina, laiko save gudresniu, labiau išsimokslinusiu. Tėvai jam neva per daug atsilikę ir todėl jis nebando tėvų suprasti. Taip šeimos nariai laikosi pasyviai, kiekvienas rūpinasi tik savo reikalais. Čia dažnai pats jaunuolis kaltas, nes jis prikiša tėvams kokio nors dalyko nežinojimą ir tuo sukrečia tėvų pasitikėjimą savimi; jie pradeda vengti kalbos su sūnumi, bijodami būti išjuokti. Tai ypatingai pajunta tėvai, kurie neturėjo tokių gerų sąlygų išsilavinti, kaip jų vaikai. Taip atsiveria tarp vaikų ir tėvų praraja, ir tai dėl išdidumo ir nedėkingumo. Atminkime, kad tėvai suteikė mums mokslo galimybes. Jei tėvai padaro kokią nors klaidą, neprikaišiokime ją ilgesnį laiką, nes tėvai taip pat yra klaidūs žmonės. Patys tėvai pastebi savo klaidas, o per jaunuolio nutylėjimą arba švelnią pastabą jie jas pajunta greičiau nei per prikaišiojimus.

    Tėvams tinka vaikams daryti pastabas ir duoti pavyzdį. Jaunuolis gi ieško sau pavyzdžių ir mielai leidžiasi jų patraukiamas. Blogiau, kai tėvai įstengia tik blogą pavyzdį duoti. Jei tėvai nesugyvena ar net išsiskyrę yra, nukenčia jaunuolio pasitikėjimas tėvais, nes, jei jis užauginamas be tėvų meilės, kaip jis gali būti jiems dėkingas. Jeigu tėvai dienų dienas ginčijasi, ką vienas sako, kitas paneigia, kai vienas nori pamokyti jaunuolį, kitas būtinai jį gina, kaip galima laukti, kad jaunuolis 210 savo tėvus mylėtų. Ar ne ilgėsis jis tos dienos, kada jis galės palikti tą šeimą, kurioje jis šilimos nerado. Tada tėvai tegul nesistebi, kad senose dienose juos niekas neaplanko, nors ir tai nebūtų gražus gestas iš vaikų pusės. Bet tik už pagimdymą dar nieks negali būti dėkingas. Be to, dažnai tokie vaikai paseka tėvų pėdomis, jų mintys sukasi tik apie save, tėvai būna užmirštami. Tik tarpusavis supratimas, šeimyniška meilė ir šilima sujungia šeimą į vienetą.

     Vaikų išauklėjimas reikalauja nepaprastos meilės ir kantrumo. Juk tėvai perduoda savo savybes vaikams, o šie vėl savo vaikams. Taip per kartų kartas susikūrė civilizacija ir žmogus pasiekė dabartini lygį. Jaunystė yra mokslo, auklėjimo, charakterio išugdymo ir subrendimo metai. Pirmi 20 metai paveikia visą gyvenimą, nes jaunystės vaisius mes naudojame iki mirties.