Spausdinti

1965 m. “L. L.”' konkurso suaugusiųjų II-ją premiją laimėjęs straipsnis

JONAS JANKAUSKAS

ŽVILGSNIS ATGAL

      Jaunimo — vaikų ir senimo — tėvų savitarpinių santykių problema yra labai sena. Ar tik nebus pirmasis lūžys tarp tėvų ir vaikų iškilęs jau tada, kai Kainas užmušė savo brolį Abelį. Tas pirmasis vaiko nusikaltimas, atžymėtas Šventame Rašte, greičiausiai ir bus pirmą kart pažeidęs tėvų širdis.

      Nors šio rašinio tema turėtų liesti jaunuolius ar jaunuoles tarp 13-19 metų amžiaus bei jų tėvus, tačiau, manau, nesuklysiu žvilgterėjęs nors trumpai į ankstesnį vaiko amžių, nes pirmuosius savo būdo pagrindus vaikas susiformuoja daug anksčiau, kai tik pradeda suprasti savo ir tėvų ar vyresniųjų padėties skirtingumą, kuri ir paveikia jo būdą, o neretai ir tolesnę gyvenimo raidą.

      Šiai minčiai paryškinti noriu pavaizduoti porą epizodų iš savo vaikystės ir paauglio jaunuolio laikų, turėjusių nemaža įtakos ir net lemiamos reikšmės mano gyvenime.

      Taip jau įvyko, kad, vos sulaukęs 8-rių metų amžiaus, turėjau gyventi pas svetimus žmones, svetimoj šeimoj. Tai buvo gausi ūkininko šeima — savų ir samdinių. Visi gražiai sugyveno, buvo linksmi. Tačiau nevisada tą linksmą nuotaiką galėdavo išlaikyti. Užtekdavo troboj pasirodyti šeimos galvai — tėvui, ir nuo visų veidų linksmumas dingdavo, o daina ar linksmos kalbos nutildavo. Nors buvau dar labai jauno amžiaus, bet jau tada jutau tą nuolatinį nuotaikos kaiteliojimąsi: ar tai laisvą, nerūpestingą, ar tai suvaržytą.

''Įvertinus mano išreikštas mintis, pajutau, kad jos nebuvo tartos į tuščią erdvę, bet į gyvus žmones, kuriems ir buvo taikomos... Jos išplaukia iš mano gilių įsitikinimų, stebint šio krašto lietuvių gyvenimą.”

JONAS JAŠKAUSKAS, gimęs 1896 m. Viskėnų k., Utenos aps., po 1904-1918 m. Rusijoje grižo į Lietuvą ir dirbo Ukmergės apskrities savivaldybėje, Šaulių Sąjungoje ir prekybinėje kooperacijoje Rokišky, Šiauliuose, Žagarėj, Skuode, Kaune. Išeivijoje dalyvauja visuomeninėj veikloj ir spaudoj. Gyvena Daytone, Ohio (JAV).

      Negalėčiau teigti, kad tėvas buvo piktas, žiaurus. Toks jis nebuvo, o buvo tik stataus agresyvaus būdo, linkęs visiem primesti savo valią, priversdamas jam nusileisti arba tylėti. Reikšti priešingą nuomonę būtų bergždžias laiko gaišinimas, kadangi į jokius kompromisus nesileisdavo, jokio savitarpinio susipratimo nebuvo ir būti negalėjo, nes stipresnis visada pavergia silpnesnį ir pastarasis nuo to kenčia.

      Neilgai man teko anoj šeimoj gyventi ir visai nesigailiu. Bet iš ten išsineštas silpnesniojo jausmas liko.

      Toks atžūlus būdas veikė ne mane vieną —    mažiausiąjį, bet lygiai ir kitus šeimos narius — vaikus ir samdinius. Retais atvejais samdiniai likdavo tarnauti antriems metams, o vaikai, kai tik suaugo, pirmai progai susidarius, iš namų išlakstė ir pasiskleidė po platų pasaulį. Ir tai vien dėl stokos šeimyninės šilimos namuose.

      Antras įvykis, mane smarkiai paveikęs ir net turėjęs daug įtakos į tolesnį gyvenimo formavimąsi, patirtas iš visai pašalinio asmens, buvo teigiamas.

      Buvau jau 14 - 15 metų jaunuolis. Visiem gerai žinoma, kad tokio amžiaus paaugliai, kaip įmanydami, stengiasi vaidinti suaugusį vyrą; o taipgi, kad pirmas "vyriškumo" pažymys yra — kas gi daugiau jei ne —    rūkymas. Taip būdavo Lietuvoj, bet panašiai yra ir Amerikoj. Taigi ir aš, būdamas tokio amžiaus, buvau beįprantąs į šią "vyriškumo įrodymo" silpnybę.

      Vieną kartą šventadienį nusipirkau dėžutę papirosų. Einant iš bažnyčios namo, susidarė nemažas būrys jaunimo, žinoma, jų tarpe ir aš, gal pats jauniausias. O turiu prisipažinti, buvau žemo ūgio, menkai išsivystęs ir pagal savo amžių atrodžiau daug jaunesnis negu iš tikrųjų: taigi, kaimiškai tariant, piemuo. Bet vaidinti vyrą labai norėjau. Kas gi tokiame amžiuje to nenori?

      Ir dabar dar gerai prisimenu, kokiu "fasonu", išsiėmęs iš kišenės dėžutę papirosų, o vieną dar neuždegtą įsikandęs į dantis, pradėjau visus vaišinti. Bedūlindamas prisiartinau prie vieno amžiumi jau kiek vyresnio gretimo kaimo jaunikaičio, pasiūlydamas ir jam papirosą. Tačiau, užuot paėmęs, jis išdrožė man tokį pamokslą, nuo kurio man ir ausys paraudo, ir buvau gatavas kiaurai žemę prasmegti. Mielai būčiau tai padaręs, jei tik būčiau galėjęs. Juk tame jaunimo būry buvo ne vien vyrai, bet ir mergaitės, ir visi iš manęs juokėsi. O aš gi vaidinau "kavalierių".

      Kai atsiskyręs nuo būrio pasukau į savo kiemą, pirmiausia sudraskiau likusius papirosus ir išmečiau. Netenka nustebti, kad tai buvo paskutinis mano bandymas rūkyti, kol išėjau į kariuomenę.

      Šie du įvykiai rodo, kiek vyresniojo įtaka — jo žodis ar veiksmas — gali paveikti vaiką ar paauglį jaunuolį bei jo besiformuojantį būdą.

      Tai įvyko Lietuvoj tais laikais, kai pašalinių įtakų jaunimui būdavo daug mažiau, negu jų yra dabar, gyvenant viskuo pertekusioj Amerikoj.

SUAUGUSIOJO STEBĖJIMAI

      Gyvenant šiame turto ir prabangos krašte, tėvų ir vaikų santykiuose problemų randasi daug daugiau, nes pašalinė įtaka jaunimą veikia smarkiai ir iš daugelio įvairių šaltinių, o jų yra gerų ir blogų: kinas, televizija, gatvė, draugai, mokykla, bažnyčia ir dar daugel kitų. Vienos jų yra neigiamos, kitos toleruotinos ir dar kitos privalomos ir pageidautinos. Kurion iš jų vaikas daugiau patenka, pagal ją formuojasi jo būdas ir pažiūra į gyvenimą. Kai aš sutinku einant gatve 14-15 metų jaunuolį, įsikandusi tarp dantų cigaretę, man visada prisimena aukščiau pasakytas atsitikimas, patirtas mano jaunystėj, ir aš su dėkingumu pagalvoju, kaip mane paveikė visai nenumatytas pašalinio žmogaus įsikišimas į mano asmens reikalus. Bet lygiagrečiai pagalvoju ir save paklausiu: ar kalti tėvai, kad jų jaunametis vaikas taip viešai demonstruoja tą paauglio silpnybę — rūkymą? Atsakymas: — kalti! Jie nesugebėjo paveikti savo vaiko, kaip mane paveikė visai pašalinis asmuo. Greičiausiai jie veikė jį taip, kaip anas stambus stataus būdo ūkininkas, priversdamas nutilti ir savyje užsidaryti.

Visų pirma, tėvų pareiga yra išlaikyti tokius savitarpio santykius, kurie nestumtų vaiko iš namų, o jį patrauktų. Jei nuolatiniai tėvų savitarpio ginčai ar vieno iš jų būdo statumas sudaro namuose tokią nuotaiką, kad jam pasirodžius kambary visi turi prie jo ar jos prisitaikyti, pamiršti tą džiaugsmą, kuriuo gyveno prieš tai, tai vaikas bus priverstas, viską palikęs, bėgti į gatvę, pas draugus ar dar kur kitur: jei nenusiraminti ir užsimiršti, tai bent pagyventi gatvės, kino ar kavinės gyvenimu. O ten ir "dūmą" traukt išmoks ir dar daug kitų nepageidaujamų "prašmatnybių". Juk paauglis yra labai imlus. Taigi, paniurę ir nesugyvenantys tėvai varo vaikus iš namų.

TĖVŲ PAREIGOS VAIKAMS IR VAIKŲ TĖVAMS

      Tenka kai kada nugirsti tėvo ar motinos pasakymą 15-16 metų amžiaus sūnui ar dukrai: "Tu esi dar vaikas ir turi daryti ir elgtis taip, kaip aš liepiu!" Taip pasakoma, neduodant jokios galimybės ar iniciatyvos savo pažiūras į gyvenimą formuoti pačiam, kurios, be abejo, turėtų vystytis tėvų kontrolėj ir priežiūroj. Tai skaudūs žodžiai, kurie paveikia vaiko širdį ir net mąstyseną, ir jis klausia save (nes po tokio griežto pasakymo tėvo ar motinos paklausti jau nebedrįsta) : "Kodėl aš turiu daryti taip, kaip liepia, o ne taip, kaip pats manau?" Ir tai jau pirmas tarp tėvų ir vaikų įvykęs lūžys, kuris ilgainiui gali turėti labai daug lemiamos reikšmės tolesnei gyvenimo raidai ir santykiams su tėvais. Vien tik primesdami augančiam jaunuoliui ar jaunuolei savo, nors geriausiais norais grindžiamą, valią, tėvai prie savęs vaiko nepritraukia nei tikros nuoširdžios jo meilės neišugdo, o tik nuo savęs atstumia ir išvaro iš namų į gatvę, pas draugus ar dar kur kitur. Paaugęs vaikas, kada jau pradeda savarankiškai galvoti, turėtų būti ne vien tik vaikas, bet žmogus, net tėvų draugas, artimas, atviras, galįs savo džiaugsmu ir skausmu pasidalinti, pasidžiaugti ar pasiguosti. O tai rasis tik tada, kai tarp tėvų ir vaikų bus nuoširdus susipratimas ir bendravimas, į kuriuos tėra tik vienas kelias — tėvų ir vaikų santykių artumas.

      Kiekvienas vaikas savo tėvus myli vaikiška meile, kaip tėvai myli vaiką tėviška meile. Bet netenka laukti, kad savo meilę ir prisirišimą vaikas keltų viešumon, kai tėvas ar motina jam sako "Tu esi dar vaikas ir turi elgtis taip, kaip aš liepiu", o visai neleisdami jo besiformuojančiai mąstysenai, kad ir nevisai realiai, pasireikšti, jo išklausydami. Juk tai yra toks amžius, kada galva prikimšta įvairiomis net fantastiškomis mintimis ir svajonėmis, kuriomis jis trokštasu kuo nors pasidalinti, pasikalbėti.

      Tai ir yra pagrindinė tėvų pareiga tas vaiko svajones išklausyti, pritarti, patarti ar paneigti. Bet ne vien tėvišku autoritetu, o nuoširdžiu, net draugišku žodžiu. Juk arčiausi vaiko draugai ir turėtų būti tik tėvai. Be abejo, motina turės daugiau įtakos dukrai, o tėvas sūnui. Nors atsitinka ir priešingai.

PASITIKĖJIMAS VIENI KITAIS

      Tėvai privalo pasitikėti savo vaikais, kaip ir vaikai tėvais. Nuolatinis tėvo ar motinos klausinėjimas — "Kur buvai, su kuo susitikai, kur ir kaip praleidai laiką?" vaiką veiks neigiamai ir dažnai vers jį meluoti. Tėvų ir vaikų santykiuose neretai iš to jau prasideda pirmas neigiamas reiškinys, ilgainiui virstąs nuolatine yda.

      Be abejo, tėvai privalo žinoti, kur jų pa-auglis vaikas lankosi, su kuo ir kaip praleidžia laiką, bet tai reikia pasiekti kitais būdais įeinant į vaiko sielą, o ne prokuroriš-kais tardymais. Tam gali daug padėti tėvų su vaikais nuolatiniai tarpusavio pokalbiai, pamokymai, įspėjimai, o svarbiausia — savitarpis pasitikėjimas.

      Kartą viena ponia man pasakojo, kaip tėvas ją, kaipo "fuksę" nuvežęs į universitetą studijuoti, kitame kambaryje kalbėjęsis su šeimininke dėl rakto, prašydamas duoti mergaitei atskirą raktą, kad ji niekeno netrukdoma laisvai galėtų grįžti namo. Tai šeimininkė paklaususi, ar ji galinti grįžti kada nori, net ir vėlyvu laiku. Būdama savo kambaryje, ji nugirdusi tokį tėvo atsakymą: "Aš savo dukra pasitikiu ir žinau, kad ji mano pasitikėjimo blogam nepanaudos. Kada jai kur reikia, gali išeiti laisvai".

      Man pasakojusi ponia, išgirdusi apie save tokią tėvo nuomonę, tada pagalvojusi: "Vien dėl jo pasitikėjimo nedrįsčiau tėvo apgauti. Juk tai būtų baisus nusikaltimas ir niekšybė".

      Tai įvyko gal prieš kokius 25 metus ar seniau, bet tėvo pasitikėjimą ji prisimena su didele meile ir džiaugsmu.

AR SPAUSTI VAIKUS PRIE KNYGŲ

      Tai labai opus klausimas, ir, manau, ne visiems vienodai taikytinas, nes ne visi vienodi žmonės. Vieną vaiką gal tenka ir smarkiau paspausti, o kitą net prilaikyti, kad, nuolat sėdėdamas prie knygų, neprarastų sveikatos ir netaptų paliegėliu — džiovininku ar kitos kokios negerovės neįsivarytų. Tai jau individualybė, kurią turėtų patys tėvai nujausti. Panašiai kaip važiuotojas vienam rambesniam arkliui turi panaudoti botagą, o kitam patempti vadžias, kad, bėgdamas nuo kalno, sau sprando nenusisuktų.

TIKYBA, LIETUVYBĖ, SPAUDA IR TELEVIZIJA

      Šios visos problemos, išskiriant pirmąją (tikybą), yra visai naujos, atsiradusios gyvenant svetimame krašte su kitataučiais.

      Apie tikybą gal mažiausiai tenka rūpintis tiems tėvams, kurių vaikai lanko parapijines mokyklas, bent pradines. Šiose mokyklose seselės tikybos gal net daugiau išmoko, kaip Lietuvoj tolygiose mokykloseišmokydavo kapelionai, o neretais atvejais mokytojai. Gal tik tektų palinkėti tėvams savo vaikus leisti į šias mokyklas, o ne į valdines, nors neretais atvejais jos būtų daug arčiau ir geriau už parapijines pastatytos.

      Pirm negu kalbėsiu apie lietuvybę, noriu kiek stabtelti prie jaunimui žalingų televizijos programų netinkamumo, su kurių įtaka kovoti pareiga yra visų, o juo labiausiai tėvų. Tėvai savo įtaka daug galėtų vaikams padėti nuo tos blogybės apsisaugoti.

      Kartais tėvas ar motina, vaikams nematant ar juos jau pasiuntę į lovą, patys tokias programas gal žiūri, kurias vaikams žiūrėti draudžia. Turint galvoj jaunuolio ar jaunuolės natūraliai įgimtą instinktyvų smalsumą, klystų tie, kas manytų, jog vaikas, likęs vienas ar tėvam nematant, tų filmų nežiūrės. Juk ir sena patarlė sako, kad uždraustas vaisius daug saldesnis. Tam yra tik vienas būdas — nežiūrėti jų patiems.

      Sunkiausi ir gal aktualiausi klausimai — tai lietuvybės išlaikymas šeimoj ir spauda. Juos abu jungiu draugėn, nes jie organiškai vienas su kitu yra susiję ir beveik nesiskiria.

      Laimingi tėvai, kurie gyvena didesniuose lietuvių centruose, kur yra lituanistinės mokyklos ir jų vaikai gali jas lankyti. Tėvų šventa pareiga vaikus į tą mokyklą pristatyti. Tačiau yra daug lietuvių, gyvenančių atskirose vietovėse, kur lituanistinių mokyklų nėra ir būti negali. Jiems belieka tik viena priemonė — grįžti prie lietuviškos vargo mokyklos, kai motina, sukdama ratelį, mokė savo vaikus lietuviškai skaityti. Bet visų tėvų, net ir tų, kurių vaikai lanko lituanistines mokyklas, yra įgimta pareiga savo šeimose kalbėti gryna lietuvių kalba, o ne kažkokiu angliškai lietuvišku žargonu.

      Daugis iš mūsų, atvažiavę iš Europos prieš penkiolika metų, stebėjomės ir net piktinomės, girdėdami senuosius Amerikos lietuvius imigrantus kalbant darkyta nesuprantama kalba. O ką mes šiandien patys darome? Net ausį rėžia beklausant, kai net inteligentai tėvai į savo kalbą beveik kas trečią žodį įterpia sulietuvintą - anglišką: "stritas", "laitas", "kičinas" ir dar eibės kitų panašių, kurių, net mokėdamas abi kalbas, negali suprasti, nes jie kartais sukuriami ir vartojami tik atskirose šeimose. Tai kažkoks kratinys ir neišbrendama klampynė.

      Antra pagrindinė lietuvybės išlaikymo galimybė, tai savos lietuvių spaudos prenumeravimas ir skaitymas. Nors tai gal būtų visai atskira tema, tačiau kad ir netiesiogiai ji liečia ir tėvų su vaikais santykius bei tėvų įtaką vaikams.

      Nereta šeima prenumeruoja eibes angliškų žurnalų, nekalbant apie dienraščius, be kurių šių dienų gyvenime sunku būtų išsiversti. Bet dažnose šeimose retas svečias lietuviškas savaitraštis ir dar retesnis dienraštis. O apie lietuvišką knygą nėra ko ir kalbėti. Dar skaudžiau darosi, kai išgirsti motiną ar tėvą, peržvelgus lietuvišką laikraštį ar knygą, vaikams girdint, tariant: "Nėra ko skaityti! Vien plepalai, daugiau nieko." Ar po tokios trumpos atestacijos lietuviškai knygai ar laikraščiui vaikas ims jį į rankas? Tikrai ne!

Tėvai! Pagalvokite apie tai ir apie savo vaikų ateitį!

VAIKAI

      Gal kai kas mane apkaltins šališkumu, kad čia tiek daug prikalbėjau, vis taikydamas tėvam, lyg juos vienus kaltinčiau dėl pasireiškiančių įvairių nesklandumų tarp tėvų ir priaugančios naujosios kartos. Deja, savo giliu įsitikinimu esu linkęs taip manyti. Kaip jau minėjau, vaiko būdą ir pažiūrą į gyvenimą formuoja iš mažens patirti įspūdžiai ir tai, kokion įtakon jis iš mažens yra patekęs. Panašiai, kaip paristas nuo kalno sniego kamuolys: pradžioje jis būna mažas, o, besirisdamas į pakalnę, vis daugiau ir daugiau prisiima sniego ir didėja. Jei ritasi švariu neužterštu sniegu, jis išlieka toks pat baltas, kokį nuo kalno esi paritęs, o jei pateko į užterštą sniegą, jame atsirado daug nešvarumo dėmių.

      Tėvų pareiga, kaip to kamuolio ritėjo, saugoti, kad vaikas iš mažens neiškryptų iš švaraus kelio ir augdamas išliktų toks pat baltas ir švarus kaip anas sniego kamuolys. Kaip sniegą užteršia įvairūs nešvarumai, taip žmogų gyvenimo drumzlės ir nuosėdos. Todėl šiame rašinyje apie vaikus mažiau ir kalbėjau.