Spausdinti

■ MININT PAGRĮSTAI

      "Ar iš tikrųjų tautinių švenčių minėjimai yra beprasmiai? Ar jie nieko neduoda?" — Į tokius klausimus kun. dr. P. Celiešius "Lietuvių dienose" (1965, nr. 2) atsako: "Visi minėjimai, vienokio ar kitokio pobūdžio, žadina tautinę sąmonę, palaiko lietuviškos kultūros apraiškas, puoselėja jos ugdymą. Be susibūrimų, be didesnių bendruomeninių sambūvių išblėsta paskiruose individuose tautinės sąmonės ugnelė. Atšąla ūpas ir palengva išnyksta tautinis interesas. Jeigu mūsų tautinė gyvybė priklauso nuo tautinės sąmonės, tai visi veiksniai, kurie ją puoselėja ir palaiko, yra sveikintini ir naudingi".

      Taip, tautinių švenčių minėjimai — jei gerai paruošti — prisideda prie tautinės sąmonės puoselėjimo — net ir jaunime. Aktyvesnis jaunimas pats pastebi reikalą dalyvauti minėjimuose (žr. Čikagos lietuvių jaunimo laikraštėlį "Švyturį", 1964, nr. 2, 15 psl.). Tačiau vien kalbų minėjimai palieka tik blankų įspūdį. Be abejo, kiekvienas minėjimas mini nuveiktus darbus. Tačiau reikia didelio sugebėjimo pavaizduoti tų darbų gyvą reikšmę dabarčiai. Pačių kalbų žodžius turi remti asmenys ir darbai. Šio teigimo iliustracijai norisi duoti du pavyzdžius: 1) studentai pasisakė, kad jiems didesnį įspūdį palieka faktiškai pristatyta rezistencinė veikla Lietuvoje už paprastas kalbas; 2) lietuviškasis šveicaras prof. J. Eretas savo atsilankymu ir gyva kalba padarė gilų įspūdį Čikagos Aukštesnės Lituanistikos Mokyklos mokiniams.

      Taip pat ir dabar, minint 25 m. Lietuvos užgrobimo sukaktį, verta būtų pasinaudoti neseniai spaudoj pasirodžiusios N. E. Sūduvio "Vienų vieni" knygos medžiaga apie Lietuvos rezistenciją. Lietuviškam sąmoningumui praverstų ir asmeniškas sukakties paminėjimas, susikaupus perskaitant tą knygą.

      Prie darbais paremto minėjimo priskaitytinas ir Lietuvos partizanams Čikagos Operos Choro dedikuotas Verdi "Reguiem" 182 ir B. Markaičio, S. J., "Vilniaus varpų" pastatymas.

■ SIBIRAS PARODOJ

      Pasaulinė paroda Niujorke jau atidaryta antriems metams. Pakeitimų daug nėra. Į Vatikano pavilijoną pateko lietuvaičių parašyta maldaknygė iš Sibiro. Kažin ar kas tokios mažos brangenybės reikšmę supras?

      O parodos šūkis skamba: "Taika per supratimą". Deja, supratimo parodoj labai maža. Tuo reikalu spaudoj buvo pareikšta nemaža nusivylimo. Pvz., parodoj dirbusi 21 m. indė studentė Ashrafa Chewala taip pasisakė: "Aš atvykau čia dirbti, nes aš tikiu Parodos tikslu: "Taika per supratimą". Aš tikėjaus sutikti žmones iš daugelio tautų, dalintis su jais savo kultūra ir pasimokyti iš jų. Tačiau, kai aš stoviu savo paskirtoj vietoj, tematau vien smalsius amerikiečius, kuriems užtenka pažiopsoti į medžio drožinius ir rankom pagamintus audinius... ir į dekoratyvinį ženklą ant mano kaktos". "Atrodo, kad jie atsilanko tik dėl to, kad jie mano, jog jie turi tą parodą pamatyti. Jiems tai didelis piknikas, ne priemonė apsišviesti". Parodos lankytojų veidai švyti išsiblaškymu ir nuostaba. Technikos stebuklai sukelia tokią nuostabą, pro kurią beveik niekas nebepastebi žmogaus. Jei jau nebepastebi, tai kaip dar jį supras?

      Lankytojai, norį tikrai siekti taikos per supratimą, apžiūrėdami technikos stebuklus parodoj, atkreips savo dėmesį ir į tokius asmenis, kaip Ashrafa Chewela, ir į tokius žmogaus dvasios turtus, kaip Sibiro maldaknygė.

KONSERVATIZMAS IR EKSTREMIZMAS

      Pagal dr. J. Girnių, konservatizmas ir ekstremizmas yra dvi kraštutinybės, kurios sudaro pavojų Vatikano Suvažiavime beužsižiebiančiai ir tiesos, laisvės bei meilės sąryšio siekiančiai dvasiai vėl sustingti raide (žr. "Aidų", kovo nr. str. "Dvasia ir raidė"). Pripažindamas tųjų kraštutinumų buvimą ir mūsų, lietuvių, tarpe, jis randa, kad pas mus "konservatizmo pavojus gal būt būdingiausiai pasireiškia neišsilaisvinimu iš tų rūpesčių, kuriuos laikai jau seniai pralenkė. Kai esame šaukiami praregėti brolius visuose krikščionyse, mes vis dar rūpinamės savo pačių tarpe būti "tikresni" vieni už kitus ir baiminamės palikti "apkasus". Avangardistinio ekstremizmo grėsmė pasireiškia įvairiais pavidalais, kuriuos visus gal būt labiausiai charakterizuoja vienokios ar kitokios atsakomybės stoka ir iš dvasinio seklumo plaukiąs nebrandumas. Kur tik kas pertempiama, ten iškreipiama ir to prasmė, kas savyje yra vertinga".

      Be abejo, pas mus, lietuvius, yra ir vienų ir kitų kraštutinumo apraiškų. Visgi, bandant pasverti plačiąsias nuotaikas, tenka pripažinti, kad esame daugiau linkę viską palikti "po senovei". Tiesa, inteligentiškoji dalis — tikintieji ir net netikintieji — pradžiugo, kad Bažnyčioj kažkas ima judėti naujumo linkme. Tačiau klausimas lieka, kiek pastangų dedame ta dvasia giliau persisunkti,

      Gan sėslioms nuotaikoms mūsuose tebevyraujant, brangintinos visos pastangos tai atsinaujinimo dvasiai komunikuoti; brangintinos tųjų, kurie jose ras entuziastingą paskatinimą, o taip pat ir tųjų, kurie jaučiasi einą pirmieji ir kuriems duota didelė galimybė, bet taip pat ir atsakomybė, nes nuo jų ne tik entuziastingo, bet ir išmintingo idėjų pristatymo nemažai priklausys, kaip jos bus priimtos,

■ IŠ RŪPESČIO, NE IŠ KARTĖLIO

      Neseniai viešoje audiencijoje popiežius Paulius VI kalbėjo apie "kiekvieno pareigą puoselėti dvasią solidarumui, draugiškumui, paklusnumui, tikėjimo vieningumui, tarpusaviam susipratimui ir bendrai paveldėtos doktrinos bei moralės pagarbai". Jis paklausė: "Bet ką mes turime sakyti apie tuos, kurie prie katalikiškojo gyvenimo neprisideda nieku kitu, kaip tik karčia, ardančia ir sistematinga kritika?"

      Popiežius paaiškino, kad jis čia nepasisako prieš "apsivalymo ir atsinaujinimo procesą, kuris dabar judina ir atgimdo Bažnyčią".

      Kad tas procesas būtų sėkmingas, reikia atpažinti, kas Bažnyčioje, kaipo žmogiškoje institucijoje, yra atgyvenusio, pasenusio, taisytino. Dėl to Austrijos kardinolas Koenig neseniai pareiškė, kad Bažnyčios kritika yra ne tik galima, bet ir reikalinga. Tuo jis tik paryškino Vatikano Suvažiavime priimtos konstitucijos taisyklę, kurioje sakoma, kad informuotiems ir kompetetingiems pasauliečiams "leistina, o kartais net būtina pareikšti savo nuomonę Bažnyčios gerovę liečiančiais reikalais".

      Tačiau kritika kritikai nelygi. Čia net nepakanka informuoto kompetetingumo. Hans Kueng — savo idėjomis apie Bažnyčią gal pats įtakingiausias šių laikų teologas — nurodo teisingos, iš Bažnyčios meilės plaukiančios, kritikos sąlygas: ji turi būti saikinga, pasišvenčianti, konstruktyvi ir kooperuojanti. Taigi, tikros kritikos išeities taškas yra ne kartėlis, bet rūpestis Bažnyčia. Tokios, ne anokios, kritikos Bažnyčia ne bijo, bet laukia.

DISKUSIJOS ŽENEVOJE

      Ženevoje, kalvinizmo centre ir Pasaulinės Bažnyčių Tarybos (World Council of Churches) būstinėje, apie 2500 asmenų klausėsi pokalbio tarp 83 m. vokiečio jėzuito kardinolo Bea, vadovaujančio Vatikano sekretoriatui krikščionių vienybei siekti, ir 84 m. pastoriaus M. Boegner, Prancūzijos Protestantų Federacijos garbės prezidento. Draugiškoje dvasioje buvo paliesti tiek bendrai rišantys bruožai, tiek dalinantys skirtumai. Išreikšta tvirta viltis, kad prasidėjęs krikščionių vienijimosi sąjūdis. Dievui padedant, vystysis toliau.

■ GERIAU NEGU RAŠYTI

      "Tai geriau negu apie tai rašyti laiškus kongresmanams", pasakė studentė, viena iš daugelio šį pavasarį savo darbu prisidėjusi prie pylimų statymo sustabdyti iš savo vagos išsiliejusiai Mississippi upei.

KOMPLIMENTAS

      Viename laikraštyje paaiškinimas skaitytojams, ką jie ras įdomaus tame numeryje, užsibaigia sekančiu sakiniu: "Be abejo, jūs domėsitės viskuo: tai ne įsakymas jums, o komplimentas",