KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
Amerikos viešajame gyvenime vis labiau užakcentuojant rasinį klausimą, tuo pačiu ir filmai, kaip visuomeninio gyvenimo viena iš eilės meniniu išraiškų, negalėjo praeiti pro šią problemą tylomis.
Tyliųjų filmų eroje ir garsinių filmų pradžioje negrai artistai daugiausia būdavo naudojami tik naivių tarnų, valkatų, žiaurių nusikaltėlių rolėse. Laikui slenkant, laikysena bent dalinai pasikeitė ir pagaminta eilė filmų, kuriuose aiškiai užakcentuojamas žmogiškosios dvasios visuotinis didingumas. Tačiau neišvengta persimetimo į kitą kraštutinumą.
Tokie kūriniai, kaip “Lost Boundaries”, “Intruder in the Dust” ar “No Way Out”, negrų veikėjus apgaubė antžmogišku kilnumu, kai tuo tarpu prieš negrus nusistatę baltieji būdavo pristatomi žiaurių ir nepataisomai supuvusių išnaudotojų rolėse. Tokia režisorių ir filmų statytojų laikysena savo perdėtu dirbtinumu ir nenuoširdumu jokiu būdu negalėjo žiūrovo giliau paveikti.
Pirmas nusisekęs bandymas teisingiau pristatyti rasių klausimą — tai Stanley Kramer 1958 m. filmas “The Defiant Ones”. Sidney Poitier ir Tony Curtis — kaip juodas ir baltas kaliniai — abu kartu išbėga iš pietinių valstybių kalėjimo. Surakinti bendra grandine, abu dalijasi bendru likimu, kartu veržiasi į laisvę, kartu džiaugiasi ir barasi, kol galų gale vienas kitam pajunta užuojautos ir ima pagelbėti. Nei vienas iš šių dviejų charakterių nepristatomas kaip viršijančiai tobulas, bet stengiamasi išlaikyti objektyvumą, pavaizduojant abiejų kalinių silpnybes ir vertingesnes savybes.
Rasinis klausimas kiek gausiau ir aštriau paliečiamas paskutinių trijų metų laikotarpio filmuose.
1963 m. pavasarį, laukiant Oscar premijų iškilmių, karštuolių sukurstyti negrai ruošėsi masinėms demonstracijoms, nes, girdi, net aštuoniose kategorijose dėl premijų pelnytai kandidatuojančiame filme “To Kill a Mockingbird” juodieji nebuvo pakankamai atvaizduoti kaip Amerikos gyvenimo integralinė dalis. Iš tikro šis filmas, kuriame baltas advokatas (Gregory Peck) pasiaukojančiai gina klaidingai apkaltintą negrą (Brock Peters), gali būti skaičiuojamas tarp nuoširdesnių bandymų teigiamai spręsti rasių klausimą.
Žinoma, iš baltųjų pusės nesulaukta jokių demonstracijų, kai Stanley Kramer kitame savo filme “Pressure Point” paveda negrui psichiatrui (Sidney Pointier) prižiūrėti baltą ligonį (Bobby Darin), iškrypusi į visokeriopą nenormalumą.
Labai menko artistinio lygio tepasiekė filmas “Gone Are the Days”, nepagavęs didesnio publikos dėmesio. Čia negras dramaturgas ir artistas Ossie Davis rasinį klausimą bandė paliesti komedijos stiliuje. Ne ką geriau pavyko ir propagandistiniam filmui “Free, White and 21”. Filmo pabaigoje žiūrovai buvo kviečiami padaryti savo sprendimą, kas iš tikrųjų buvo kaltas — ar negras, apkaltintas išprievartavimu, ar klaidingai prisiekusį baltoji mergina.
Gana stipri pagiežos dozė prieš baltuosius nukreipiama filmuose “The Cool World” ir “Black Like Me”. Pirmame režisorė Shirley Clarke daugiau dokumentinio pobūdžio filme bando pavaizduoti Harlemo negrų jaunuolių gyvenimą ir nepalankias augimo bei auklėjimosi sąlygas. Sekant keturiolikmečio negriuko istoriją, pakartotinai įtaigojama, kad negrai visada yra geri, o blogis tik baltųjų pusėje.
Antrame debiutuojantis režisorius Carl Lerner, pasinaudodamas John Howard Griffin knyga, bando pavaizduoti, kaip baltasis, dirbtinai patamsinęs odos spalvą, jaučiasi pietinėse Amerikos valstijose. James Whitmore nepajėgia įtikinančiai suvaidinti pagrindinį charakterį, pakeliantį daug užgauliojimų iš baltųjų, bet ir iš negrų pusės. Tuo tarpu režisorius dažnai svyruoja tarp vulgarumo ir naivumo.
Daug nuoširdžiau rasinį klausimą paliečia debiutuojantis režisorius Larry Peerce filme “One Potato, Two Potato”. Vis dėlto, tiek gana keblios tarprasinlų vedybų problemos sprendime, tiek pačioje techninėje formoje režisorius dažnai linksta į perdidelį suprastinimą. Jis linkęs socialinį neteisingumą spręsti daugiau emociniu argumentavimu, negu artistiniu komentavimu. Tačiau retai kuriame kitame filme santykiai tarp baltos moters ir juodo vyriškio yra buvę atvaizduoti su panašiu išgyvenimu. Pati filmo pabaiga nukreipia žiūrovo dėmesį nuo rasinių problemų, pasineriant į sentimentalizmą, kai maža mergaitė prievarta atimama nuo savo motinos.
Negrų ir baltųjų santykių pavaizdavime tarp iki šiol pagamintų filmų sėkmingiausiu laikytinas “Nothing But a Man”. Pagaunantis jau pats įvykių pristatymo būdas, kai visai nevaroma propaganda ir nepamokslaujama vienos ar kitos pusės naudai. Su Hollywoodui neįprasta drąsa, nepriklausomi ir debiutuoją filmo gamintojai Michael Roemer ir Robert Young, patys paruošę filmo tekstą ir pasiėmę režisūros naštą, su nuoširdumu realiai žvelgia į šių dienų gyvenimą Amerikos pietuose. Filmo dalyviai pirmiausia yra žmogiškosios asmenybės ir tik po to negrai. Iš kitos pusės negrai nėra pristatomi kaip juodieji angelai, lygiai kaip ir baltiesiems nebandoma primesti baltųjų velnių titulo.
Su aiškumu ir paprastumu, tarsi kronikiniame stiliuje, stengiamasi pristatyti dviejų jaunų negrų vedybinio gyvenimo pradžia. Jaunuolis, vargstąs prie geležinkelio, nesirūpiną jokiais klausimais ar atsakomybe, bet tik ieško lengvų progų praleisti sunkiai uždirbtą pinigą. Įsimylėjęs į pastoriaus dukterį mokytoją, ruošiasi pradėti rimtesnį gyvenimą. Palikęs geležinkelį ir pirmykščius draugus, jaunuolis tiek lentpjūvėje, tiek kitose darbovietėse nepasiduoda esamoms sąlygoms ir kovoja už neva geresnes sąlygas nerealiomis priemonėmis, savo neapykantą baltųjų darbdavių atžvilgiu išliedamas nekaltai žmonai. Pilnas keršto ir neapykantos jaunuolis netrukus niekur nebegauna darbo ir pasitraukia nuo nėščios žmonos. Tik susitikimas su mirštančiu ir jį palikusiu tėvu jam pristato ir jo paties netvarkingo gyvenimo ateities galimybę. Po trumpos krizės jaunuolis subręsta i vyrą, pripažįstantį, kad žmogiškasis kilnumas ir saugumas gyvenime pasiekiamas vien prisiimant atsakomybę. Tikrai pagaunanti pagrindinių artistų Ivan Dixon ir Abbey Lincoln vaidyba.
Ne taip seniai iš Prancūzijos atvežtame filme “My Baby is Black” režisorius Claude Bernard-Aubert pavaizduoja Paryžiaus baltos studentės ir negro studento draugystę, pasibaigiančią pagreitintomis vedybomis. Šiame filme rasinio klausimo sprendime neįnešama nieko naujo nei svaraus. Nebent stengiamasi išsireikšti, kad meilei nėra spalvos skirtumų ar kliūčių.
Naujausias rasinėms problemoms dedikuotas filmas “The Bus” yra grynai kronikinio pobūdžio. Hollywoodo fotografas Haskell Wexler, ypatingai pažįstamas dėl puikaus nufilmavimo “The Best Man” arba “America, America”, 62 minučių filme sutrauktai pavaizduoja apie 30 žmonių kelionę iš San Francisco į Washington 1963 m. rugpiūčio mėnesį prisidėti prie istorinio Žygio į Washingtoną.
Wexler, naudodamas rankinį filmavimo aparatą, apriboja matomąją plotmę autobuso rėmais, daugiausia su aparatu sekdamas atskirus keleivius. Tik retkarčiais paįvairinimui įmaišoma besikeičiančių pravažiuojamų vietovių vaizdai. Baltieji ir negrai keleiviai kalbasi ir diskutuoja visai nuoširdžiai, lyg ir nepajausdami paties filmavimo. Daugelyje atvejų susidaro televizijos “Candid Camera” įspūdis. Nuo įprastinės kronikos šis filmas ypač skiriasi tiesioginiu pačių keleivių autentišku dialogų perdavimu. Užkulisinio komentavimo visai nėra, išskyrus trumpas pradines pastabas. Tiek savo laikysena, tiek įvairių klausimų išsvarstymu filmo autobuso keleiviai, o tuo pačiu ir šis filmas, nuoširdžiai prisideda prie rasinės problemos teigiamo vertinimo ir sprendimo.
THE PAWNBROKER
Nors šiame filme pavaizduotų įvykių didesnė dalis vystosi Niujorke, Harlemo rajone, ir keletas svarbesnių šalutinių rolių patikėta negrams artistams, “The Pawnbroker” rūpinasi ne tiek rasiniais klausimais, kiek žydų-nacių problema. Pagal Edward Lewis Wallant romaną pastatytame filme svilinančiai nagrinėjama asmeninės kaltės ir atsakomingumo pajutimas mūsų eroje, tuo pačiu įžvelgiant į palaipsnį prisikėlimą žmogaus, kurs stengėsi ištrinti bet kokias praeities ir dabarties emocijas.
Vyresnio amžiaus žydas Sol Nazerman nepaaiškintu būdu išvengia mirties nacių koncentracijos stovykloje, kur žuvo jo žmona ir vaikai. Praradęs bet kokią gyvenimo prasmę, paskendęs visuotinėje žmonių neapykantoje, Nazerman vengia atsiminti tragišką praeitį. Užlaikydamas lombardą, jis visiškai nesuinteresuotas pagelbėti vargstantiems ir už atnešamus užstatyti daiktus šaltai pastumia menkas sumas.
Susikurtas egoistinis kiautas nenoromis kartais suskyla, ypač kai dabarties kai kurios situacijos, garsai ar išsireiškimai primena skaudžią praeitį.. Jo portorikietis pagelbininkas, žvelgiąs į žydą kaip į gabų pirklį ir mokytoją, turi Nazerman gyvenime lemiamos reikšmės. Savo tragiška mirtimi jaunuolis žydą sukrečia iš pagrindų ir grąžina į realų gyvenimą.
Žydo nesėkmingas bandymas pasislėpti nuo apčiuopiamos kasdienybės pagaunančiai pavaizduotas įterpiant praeities įvykių vaizdus gana aštrioje formoje. Praeitis kartais apsireiškia labai trumpai, vos keletą sekundžių, o kartais kiek ilgiau sulėtinto judesio formoje. Vis dėlto šio metodo naudojime perdaug pasikartojama ir pertempiama, nes po pradinio spontaniško įspūdžio gana ryškiai dvelkia dirbtinumas ir žiūrovas nenoromis turi pripažinti, kad čia režisorius tik žaidžia su techninėmis priemonėmis.
Rod Steiger vaidyba Nazerman rolėje tikrai pagaunanti ir pati geriausia jo filmų karjeroje. Puikiai pasirodo ir kai kurie artistai šalutinėse rolėse, ypač Geraldine Fitzgerald ir Jaime Sanchez.
Gaila, kad režisorius Sidney Lumet be reikalo įjungė porą neilgų nuogumo scenų. Artistinei visumai išlaikyti buvo galima apsieiti ir su netiesioginiu pristatymu. Vien dėl šios priežasties Amerikos Padorumo Legijonas šį filmą priskyrė prie vengtinų filmų kategorijos.