Vienas pagrindinių atsinaujinančios Bažnyčios troškimų yra atviresnis pokalbis ir tampresnis bendradarbiavimas tarp kunigų ir pasauliečių (žr. Bažnyčios konstitucijos ištrauką šio L .L. nr. 219 psl.). Spausdiname porą isidėmėtinų nuomonių ir informaciją apie vieną sektiną praktiką.
• Pasaulietis apie santykius
Santrauka gegužės 16 d. Čikagos DePaul. universitete skaitytos Daniel Callahan paskaitos “Pasauliečiai ir kunigija: iššauka ar konfliktas”. D. Callahan yra vienas veikliausiųjų JAV katalikų pasauliečių, “Honesty in the Church" knygos autorius, vienas savaitraščio “Commonweal” redaktorių.
Jei prieš kelis metus būtų tekę kalbėti apie pasauliečių ir kunigų ryšių trūkumus, būtų reikėję nusiskųsti dažnai matomu perdėtu kunigų paternalizmu. Dabar bent spaudoje padėtis pasikeitusi — šiandien pasaulietis yra raginamas būti aktyvus, savo protu talkinti Bažnyčiai. Dalykai dar neatrodo taip gerai, pažiūrėjus i kasdienybę: Bažnyčios Susirinkime pasauliečiai — be balso; parapijoje jie yra lektoriai, vietų nurodynėtojai, kepsnių išpardavimų rengėjai — apie patį parapijos tvarkymą retai jų nuomonės teiraujamasi; pasauliečiai raginami ugdyti vertinantį žvilgsnį į Bažnyčią, o tačiau vien tik praėjusią žiemą septyni JAV vyskupai smarkiai pasisakė prieš Bažnyčios kritikus.
Teorija yra pralenkusi praktiką. Kodėl? Sunku pakeisti giliai įaugusius įpročius. Sunku žvelgti į Bažnyčią kitaip, ne vien kaip į autoritetinę sistemą. Pagal prancūzą Congar, daugybė veikalų apie Bažnyčią yra tik “hierarchologijos”. Naują viltingą žvilgsnį duoda Susirinkimo priimtos konstitucijos apie Bažnyčią du pirmieji skyriai, kurie apibūdina Bažnyčią kaip laisvų žmonių bendruomenę su bendru likimu.
Jei pasauliečio misija yra būti liudininku pasaulyje, tai kunigo — būti pranašu. Kunigas turi atsukti pasauliečio dėmesį į pasaulį. Tačiau ligšiol dažnai buvo tik taip kalbama, tarsi pasauliečio pirminis tikslas būtų vien išlaikyti savo parapiją. Jeigu nebus nurodytos didesnės galimybės, pasaulietis liks abejingas. Dabar Amerikoje nėra pavojaus antiklerikalizmui, nes jį atstoja didelis nusižiovavimas.
Pasaulietis gali šūkauti ir rašyti manifestus, o vistiek Bažnyčioje jis turės tik tas teises, kurias jam atiduos kunigas. Jau yra atėjęs laikas, kada kunigas turi žvelgti į pasaulietį kaip į savo bendradarbį.
Dabar žmonija trokšta išvysti pavyzdį bendruomenės, kurią pamačiusi galėtų suprasti, ką reiškia žmonėms būti vienas kitam atsidavusiems, kartu dirbantiems ir kenčiantiems. Bažnyčia kaip tik yra kviečiama tapti tokia pavyzdine bendruomene.
• Kardinolas apie autoritetą
Santrauka Montrealio arkivysk. kardinolo Leger kalbos, pasakytos vienuoliktame Kanados Socialinio Gyvenimo Kongrese— gegužės 29 d. Montrea'yje. Kardinolas Leger yra vienas įtakingųjų Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo dalyvių.
Autoritetas yra integrali Bažnyčios dalis, bet tai nereiškia, kad Bažnyčia yra legalistinė visuomenė. Vienas pagrindinių autoriteto uždavinių yra ne būti legalistinės sistemos galutine viršūne, bet įkvėpti kitus darbams ir su jais toliau bendradarbiauti.
Šiais laikais autoritetas Bažnyčioje yra sunkiai pripažįstamas dėl dviejų priežasčių: 1) dabar sunkiai prileidžiama, kad vienas asmuo turi teisę nuspręsti taip, kad tas sprendimas įpareigotų kitus, (o tačiau keista, kad tuo pačiu metu vyrauja net per didelis pasitikėjimas visokių ekspertų sprendimais, kas rodo žmones visgi nenorint patiems atsakingai spręsti); 2) autoritetas Bažnyčioje buvo panaudotas už savo teisėtų ribų, tebemėginant pritaikyti feudelistinę sistemą šiems technologinės demokratijos laikams.
Šiais laikais sveikam Bažnyčios gyvenimui reikia: 1) pokalbio Bažnyčios bendruomenėje, 2) daugiau komunikacijos tarp įvairių Bažnyčios sluoksnių — ko iki šiol trūko tiek iš eilinių tikinčiųjų pusės — siekiant aukščiau, tiek iš aukštesnių sluoksnių — į eilinius tikinčiuosius: pvz. nors popiežiai jau daugel kartų rašė enciklikas socialiniais reikalais, mažai apie tai žinoma, o dar mažiau daroma; 3) nepiktnaudoti autoriteto: tas liečia tuos, kurie, nors jo neturi, o tačiau juo klaidingai remiasi, neieškodami tolimesnių atsakymų į iškeltus dienos klausimus.
“Dialogo sąvoka, kaip popiežius Paulius VI nurodė “Eccle-siam suam” enciklikoje, turi transcendentinę kilmę ir randasi paties Dievo planuose... Kadangi nuo dabar katalikų tarpe reikalai bus tvarkomi diskusijomis arba dialogu, tai būtų pravartu pabrėžti diskusijų dalyviams stengtis kuo geriausiai kvalifikuotis prieš pareiškiant savo nuomones. Savitvardos stoka ir emociniai išsiliejimai nėra taip jau būtini ženklai asmens, tinkamai pasiruošusio priimti atsakomybę, kuri glūdi Bažnyčia susirūpinusio pasauliečio naštoj”.
“Šiandienės Bažnyčios padėtis reikalauja iš visų ieškoti tiesos atvirai, nuolankiai, be baimės, tačiau Bažnyčioje, jai pačiai vadovaujant...”
• Pokalbis parapijoje
Bažnyčios Susirinkimo priimtoji konstitucija apie Bažnyčią ragina kunigus ir pasauliečius kalbėti, kad abeji suprastų ir remtų vieni kitų darbą. Kaip tai padaryti? Pavyzdį, duoda Rožinio Karalienės parapija Elk Grove Village, III. (JAV).
Rožančiaus Karalienės parapiją sudaro 1,700 šeimų. Jomis rūpinasi trys kunigai. Dabar yra vykdomas projektas, kuriuo kunigai turės progos susitikti ir pasikalbėti su visomis parapijos šeimomis. Planas toks: kiekvieną penktadienį ir šeštadieni vyksta kavutės, į kurias kviečiama po kokia penkiolika porų ir visi trys parapijos kunigai. Parapijos klebonas pasistengia būti pirmasis, kad galėtų susipažinti su atvykstančiais svečiais. Visiems susirinkus, klebonas kelias minutes pakalba apie dienos rūpesčius, mokyklas, finansus ar kt. Prie kavos iškyla naujų klausimų — svečiai susiburia į mažesnes grupes apie kunigus ir su dideliu įkarščiu diskutuoja apie naująją liturgiją, rasinį teisingumą, šeimos planavimą, stebuklus ir kt. “Žmonės kalba visai atvirai,” sako klebonas, “mes vertiname jų mintis ir klausomės jų pasiūlymų. Daugelis iš jų trokšta didesnio balso Bažnyčioje”. Diskusijos neretai taip įsisiūbuoja, kad baigiasi gerokai po vidurnakčio.
Susipažinimo kavutės yra organizuojamos planingai: visa parapija padalinta į keturiolika rajonų; kiekvieną rajoną tvarko viena pora, kuriai talkina dar penkiolika porų, sutikusių suruošti kavutes savo namuose. Projektas bus baigtas 1966 birželio mėnesi: iki to laiko per kavutes kunigai bus susitikę 1700 parapijoj gyvenančių porų.
Kaip žiūri į šį projektą klebonas? Jam yra proga suartėti su šeimomis — sekmadieniais kunigai taip užsiėmę, kad tegali susitikę vos pasisveikinti, gi per šiuos subuvimus susipažįstama su visais, net kitų tikybų kaimynais. Toki pokalbiai yra ypač naudingi kito tikėjimo vyrams ar žmonoms. Pastebimi ir kiti rezultatai: parapijoje įsisteigė keli diskusijų rateliai suaugusiems. Matant tokių pokalbių geras pasekmes, buvo iškeltas reikalas įkurti pastovią parapijos tarybą ar sinodą, kuris tęs dialogą tarp kunigų ir pasauliečių, kurį pradėjo kavutės.