II

PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS

Psichologijos prof. V. Bieliauskas rašo: "Daugelis žmonių šiandien Vakarų kultūroje gyvena nuolatinės romantikos iliuzijoje. Jie laukia, kad jų romansas tęstųsi ir po vedybų ir jie yra priversti pergyventi didelius nusivylimus." Kas tad yra tikra meilė šeimoje? Į tai autorius atsako šiame straipsnyje.

PAGRINDINIS MEILĖS APRAŠYMAS

     Aprašydami įvairias žmogiškos meilės rūšis, kaip lytinę meilę, romantinę meilę, erotinę meilę ir etinę meilę arba  C a r i t a s , mes vis dėlto nedavėme meilės definicijos. Dėl to dabar mes norime atkreipti dėmesį į meilės, kaip tokios analizę ir mėginti atsakyti į klausimus: kas yra tas, kurs myli; dėl ko mes mylime; kaip meilė paveikia asmenybę ir kaip meilė skiriasi nuo panašių jausmų.

     Tarpžmogiškoji meilė yra jausmas, kuriuo yra išreiškiamas stiprus prisirišimas prie kito asmens, kuris yra suprantamas kaip vertė. Šis prisirišimas yra toks stiprus, kad mylįs asmuo yra linkęs laikyti net savo egzistenciją beprasme be žmogaus, kurį jis myli. Mylimas asmuo yra suprantamas idealu, kuris praturtina mylinčiojo asmenybę. Esmėje mylintysis yra nepatenkintas savimi, jei jis prie savęs negali prijungti savo meilės objekto. Šis nepasitenkinimas savimi, šis jautimas savyje pilnumos trūkumo sukelia tam tikrą nerimą ir verčia žmogų ieškoti meilės objekto.

     Tur būt, pagrindinis savimi nepasitenkinimas to, kuris pasiruošęs mylėti, yra pergyvenamas  v i e n a t v ė s  pajautime. Meilė yra vaistas prieš vienatvę. Meilėje žmonės patiria vienas kito artumą. Šiame artume susitinka dvi vertės: mylinčiojo ir mylinčiosios, kurios viena kitą papildydamos tarsi kuria naują vertės vienetą. Bet ne tik nauja vertė išauga meilėje. Meilės pagalba ir mylinčiųjų asmenybės vertė pakyla. Jei aš myliu, tai aš ne tik praturtėju kito asmens verte, bet ir savo asmenybe duodu tam tikrą savitą vertės supratimą tai, kurią aš myliu.

     Turint galvoje, kad asmuo, kurį aš myliu, yra man speciali vertė, aš būsiu linkęs šią vertę ne tik stebėti, bet aš taip pat norėsiu ją turėti tiktai sau. Dėl to, iš šito punkto žiūrint, meilė visada turi savyje šiek tiek savinaudos ir pavydo jausmo. Asmuo, kurį aš myliu, yra vienkartinis atsitikimas, ir dėl to aš negaliu jo su nieku dalintis. Tiesa, yra autorių, kurie galvoja, kad meilė neturi vietos pavydui, bet mes su jais nesutinkame ir galvojame, kad ten, kur visiškai nėra pavydo, nėra nei meilės. Žinoma, nenorėdamas dalintis mylimu asmeniu su kitais, aš turiu būti įsitikinęs, kad aš turiu savyje visas reikalingas vertes. Bet turėti savyje vertes reiškia būti asmenybe. Dėl to mes sutinkame su T. Reik, kuris sako, kad “mylėti reiškia būti asmenybe” (“On love and lust”, 1957).

     Nėra abejonės, kad asmenybė vystosi ir keičiasi per visą žmogaus gyvenimą. Dėl to asmenybė keičiasi ne tik prieš mylint, bet ir po to, kai įsimylima. Faktinai net yra lauktina, kad mylinčiųjų asmenybė keisis, nes meilėje asmenybė yra praturtinama ir išplečiama. Žinoma, yra natūralu, kad kiekvienas vystymasis turi savo ribas ir kiekvienas asmenybės augimas turi savo nedateklius. Negalima laukti, kad mylįs žmogus pasidarys visais atvejais tobulas, ir, kaip patirtis rodo, daugelis mylinčiųjų yra gana toli nuo tobulybės. Bet realioji meilės pusė, kuri skiriasi nuo romantikos, pramato tam tikrą galimybę kito žmogaus klaidoms ir netobulumams. Meilė savyje turi tam tikro didžiadvasiškumo ir tolerancijos, ko neturi romantika. Žmogus mylėdamas tiki ne tik savo psichologiniu augimu ir plėtote, bet tą pat jis prileidžia ir savo numylėto objekto atžvilgiu. Dėl to meilėje yra šiek tiek vietos ir pagarbai kito asmens atžvilgiu. Vertindamas mylimą asmenį, aš matysiu, kad jis turi savybių, kurių aš neturiu, bet jos gali būti kaip tik tos savybės, kurios būtinai reikalingos manųjų papildymui. Dėl to aš nesistengsiu “perauklėti” mylimą asmenį ir žinosiu, kad meilė reiškia vienas kito papildymą, o ne vienas kito būdo savybių ištrynimą. Meilė įjungia savyje priėmimą ir davimą, ir šis meilės davimas skiriasi nuo bet kokio kito davimo tame, kad meilėje viskas vyksta savanoriškai ir be sąlygų. Jei aš myliu savo partnerę vien dėl to, kad ji viską daro tik taip, kaip aš noriu, aš nustatau savo meilei sąlygas ir verčiu ją užsitarnauti savo meilę. Bet užsidirbta meilė nėra meilė; tai yra tik prekybinis susitarimas.

     Meilė taip pat skiriasi nuo simpatijos ir pasigailėjimo jausmo. Pastaruosiuose jausmuose mes rodome norą sumažinti savo artimo skausmą ar priespaudą, bet mes tai darome be intencijos dalintis savo egzistencija su juo. Pasigailėjimas nėra meilė, ir, jei šie du jausmai yra sumaišomi, padėtis gali sudaryti sunkumų. Esmėje meilė yra net priešinga savęs gailėjimosi jausmui. Asmuo, kuris nuolatos gailisi savęs, nemanys, kad jis yra vertas meilės. Ir tas, kuris galvoja, kad jis nėra vertas meilės, gali būti tikras, kad jis jos yra nevertas. Savęs gailėjimasis ir stiprūs menkavertystės jausmai, kaip ir kiti neurotiški mechanizmai, daugumoje meilę gali tik pažeisti, o ne sustiprinti.

     Kalbant apie meilę, negalima išvengti keleto žodžių ir apie lytį. Anksčiau pastebėjome, kad meilė ir lytis yra du skirtingi dalykai; bet dabar norime pastebėti, kad jos abi turi vieną bendrą bruožą, kuris duoda galimybę jų integracijai. Minėjome, kad meilėje mes mėginame patirti kito asmens artumą ir tuo būdu nugalėti vienatvę. Lytiniuose santykiuose taip pat yra labai konkretus būdas dviejų individų suartėjimui. Kai meilė ir lytis yra suvienijami, jos abi gali duoti galimybę patirti kito artumą ir dalintis emocijomis, pilna ta žodžio prasme, įjungiant visą skalę: konkrečius ir abstrakčius kelius. Kai lytinis aktas yra atliekamas pagal Dievo ir žmonių nustatytas normas ir kai jis yra sujungtas su meile, net patsai lytinis aktas įgauna naują formą.  G i l i   m e i l ė   p a k e i č i a   n e   t i k   p s i c h o l o g i n ę ,   b e t   n e t   f i z i o l o g i n ę   ž m o g a u s   p a t y r i m ų   p u s ę .

     Paminėję faktą, kad idealiame atvejuje meilė ir lytis yra integruota patirtis, turime pastebėti, kad tai dar nereiškia, kad tik tie, kurie turi teisę naudotis lytiniais malonumais, gali mylėti. Galima mylėti ir be lytinio patyrimo; galima meilę sublimuoti. Yra žmonių, kurie išsirenka savo meilės objektais idealus, o ne konkrečius žmones. Čia aš turiu galvoje dvasiškius ir taip pat genijus. Kai kurie tokie žmonės gali tiek daug pasinerti į savo darbą, kad jie neturi laiko meilei; tikrumoje ir jie myli, bet jų meilė yra kitokia. Ir dėl to, kad jie taip pat myli, jų asmenybės nenukenčia, nors jų asmeniški patogumai yra visuomet surišti su auka dėl idėjos. Žinoma, tie asmenys, kurie nemyli dėl to, kad jie nėra subrendę šiai patirčiai, Čia nepriklauso; jų asmenybės vystymasis bus visuomet sumažintas.

MEILĖ IR ŠEIMA

     Davę teoretinių meilės pagrindų santrauka, dabar pamėginkime ją pasvarstyti vedybų ir šeimos ribose. Minėjome, kad šeima ir meilė yra du skirtingi dalykai. Yra filosofų, kurie galvoja, kad meilė ir vedybos yra du priešingi dalykai, bet nebūtų sunku įrodyti tokios pažiūros klaidingumą, ypač turint galvoje, kad žmonijos istorija niekuomet nerodė, kad meilė ir šeima negali būti kartu; jei taip būtų buvę, tai svarbūs pakeitimai būtų jau seniai padaryti šeimos institucijoje. Nežiūrint šito, reikia sutikti, kad meilė pergyvena naują fazę, kai ji yra apvainikuojama šeimyniniu gyvenimu. Kai kurie žmonės, gal būt, kaip tik dėl to ir nusivilia, kad jų meilė pasikeitė ar net sustojo po vedybų.

     Daugelis po vedybų klausia savęs: “Kas atsitiko su mūsų priešvedybine meile?” Atrodo, kad tas saldus meilės jausmas, kuris buvo taip stiprus prieš vedybas, kažkaip pranyksta, kai šeimyninis gyvenimas tęsiasi. Dėl to kai kurios žmonos nori, kad jų vyrai joms kasdien kartotų, kad jie jas myli. Taip pat yra tokių, kurie, prieš vedybas galvoję, kad jie myli savo partnerį, vėliau ima galvoti, kad visa tai buvo tik didelė klaida. Turint šitai galvoje, meilės problema šeimyniniam gyvenime yra aiškiai didesnė, negu būtų galima laukti. Pagrindiniai sunkumai, tur būt, yra mažiau surišti su pačia meilės sąvoka, o daugiau su gana savotišku vedybų supratimu.

     Justus Schiffers savo knygoje “Healthier Living” (1954 250 psl.) yra pastebėjęs: “Šiandien Amerikoje, be abejo, kultūros įtakoje nėra nė vieno tikėjimo, kuriuo būtų stipriau tikima ir laikomasi, kaip įsitikinimas, kad meilė yra universalinis problemų sprendėjas, kad “meilė viską nugali”, kad, jei vyras ir moteris vienas kita įsimyli ir lieka šitoje meilėje, tai jų gyvenimas bus sėkmingas ir niekas kitas nėra svarbu. Didžioji spraga Amerikos “auklėjime meilei” buvo ir tebėra nesugebėjimas surasti ir perduoti informaciją, kaip pradinę romantišką meilę sėkmingai transformuoti į pastovią vedybinę meilę”.

     Daugelis šių dienų vedybų yra meilės vedybos, kuriose meilė yra identifikuojama su vedybomis arba vedybos su meile. Šiose vedybose jaunieji rengiasi gyventi medaus mėnesį be pabaigos, kur viskas eis, kaip jie nori ir kur jie galės užmiršti savo baimes, vargus ir bėdas. Medaus mėnesyje yra galima būti neatsargiam; nelaukiama, kad jaunieji tada galvotų apie darbą ir savo kitas pareigas. Žmonės tai supranta, bet jie taip supranta, kad šis nerūpestingas periodas yra gana trumpas. Be to, šis bendrai priimtas socialinis - romantinis nerūpestingumas negali būti inkorporuotas vėliau į šeimos gyvenimą. Romantika yra nuotykių ieškojimas, mėginimas, drąsus neatsargumas. Kai du žmonės nutaria pabaigti savo romansą ir vestis, jie faktinai paskelbia vienas kitam ir sau, kad jie jau rado lobį ir kad jų ieškojimas jau yra baigtas. Tikrumoje romansas pasibaigia ten, kur šeima prasideda; bet daugelis žmonių šiandien Vakarų kultūroje gyvena nuolatinės romantikos iliuzijoje. Jie laukia, kad jų romansas tęstųsi ir po vedybų, ir jie yra priversti pergyventi didelius nusivylimus. Daugelis praleidžia visą savo vedybini gyvenimą, mėgindami atgauti savo jaunesnius romantiškus momentus; bet tikrumoje jie lieka nusivylę ir nepatenkinti, nes tai jiems nepasiseka. Šis nelaimingumas daugumoje nepareina iš išorės, bet iš paties žmogaus vidaus; jis yra pasėka neišmintingų atsinešimų ir stokos realistiškos pažiūros į šeimos instituciją. Romantika ir erotinė meilė gali porą nuvesti prie altoriaus, bet tai tik viena paveikslo pusė. Meilė vedybose ar šeimos meilė vedybomis nėra išsprendžiama: ji lieka nauja užduotimi ir problemų nauja sritimi kiekvienai porai.

     Galime tvirtinti, kad kiekviena vedusiųjų pora turi išmokti vedybinę meilę po vedybų. Šis mokymasis nėra lengvas, nes jis dabar turi būti atliekamas dviejų žmonių ir daugumoje veik visai be kitų pagalbos. Paprastai naujai vedusieji kankinasi kurį laiką, kol jie suvokia, kas yra vedybinė meilė jų atvejuje. Mes galime kalbėti apie vedybinės meilės principus, bet jų pritaikymas bus skirtingas kiekviename atvejuje. Šitai yra priežastis, kuri taip apsunkina išvystymą bendrųjų principų, kurie turėtų visuotinę reikšmę.

     Dabar prisimindami, kas anksčiau buvo sakyta apie meilę, jos rūšis ir jos skirtingumą nuo kitų panašių jausmų, norėdami meilę stebėti vedybose, turėsime padaryti mažutę pataisą. Sakėme, kad meilės tikslas yra būti mylimu ir taip pat nugalėti vienatvę. Dalinimasis savo egzistencija buvo viena iš svarbiausių meilės bruožų. Vedybose dalinimuisi yra duotos visos reikalingos sąlygos; taip pat vedybose vienatvė esminiai sumažinama. Vedybų esmė yra tame, kad du žmonės yra sujungiami visam jų gyvenimui ir paliekami gyventi kartu ir pačiame didžiausiame žmogiškajame artume. Kadangi artumas ir bendrumas yra šeimos institucinė charakteristika, tai meilė čia turi ieškoti kitokių jai savitų bruožų, jeigu ji nori išlaikyti savo veidą. Kalbėdami apie Platono meilės supratimą, minėjome, kad, pagal jį, meilės stimuliuotojas yra Eros. Viena iš pagrindinių Eros savybių yra jo  k ū r y b i n g u m a s .  Be abejo, vedybinėje meilėje yra ir turi būti erotinių elementų. Bet joje kūrybingumo bruožas įgauna naują prasmę. Yra lauktina, kad normaliame atvejuje vedybos bus vaisingos. Vedybinėje meilėje pora ne tik dalinasi savo egzistencija, ne tik dalyvauja kaip vienetas dvasiniuose ir kūniniuose malonumuose, bet taip pat ši dviejų žmonių jungtis yra vaisinga ar produktinga. Vaisingumas ir produktingumas gali būti imami įvairia prasme. Vaisingumas gali būti įžiūrimas vaikų turėjime; gali būti produktyvumas naujos egzistencijos statyme; gali būti vaisingumas ir produktyvumas socialinėje, mokslinėje ir literatūrinėje kūryboje. Meilė šeimoje turi apimti visas galimas sritis, todėl ji apima ir lytį. Lytis yra labai svarbus faktas vedybiniame gyvenime. Bet lytis yra tik vienas meilės išreiškimo būdas. Yra ir kitų būdų, kurie negali būti pamiršti. Pavyzdžiui, realizavimas fakto, kad abu vedybų partneriai yra vertės, kas turėtų padėti jų tarpusavei pagarbai. Taip pat realizavimas fakto, kad mes gyvename netobulame, trūkumų pilname pasaulyje. Žmonės taip pat nėra čia tobuli. Nėra tobuli nei vedusieji. Žmogus, kuris myli, tai žino. Tuo būdu vedybinė meilė įgalina vedusiuosius priimti vienas kito klaidas su kantrumu ir be nepasitenkinimo. Kadangi vedybinė meilė yra kūrybinga, tai vedusieji stengsis vienas kitam padėti, bevystydami savo talentus ir beplėtodami vienas kito asmenybes. Vedybinės meilės kūrybingumas yra taip pat išreikštas galėjimu gimdyti vaikus. Bet, kai vaikai pradeda atsirasti, vedybinė meilė vėl yra naujai pataisoma, nes dabar ji pasidaro šeimynine meile, kuri įjungia į save ir vaikus, ir vedusiuosius. Toliau, šeimyninės meilės kūrybiningumas bus išreikštas vaikų augime ir jų auklėjime. Vedybinė meilė turės būti daug kartų pataisoma šeimai beaugant, ypatingai tada, kada tėvas ir motina vėl liks vienu du, vaikams lizdą apleidus. Kartais ši meilė atrodys tyloj glūdinti, o kartais ji bus labai išraiški ir aktyvi; kartais ji bus sujungta su didelėmis lytinėmis patirtimis, o kartais ji bus išreikšta bendra malda ir bendru skausmu. Vedybinė meilė yra daug ir dažnai mėginama ir tai yra teisinga, nes kaip ji galėtų būti tvirta ir nepakeičiama, jei ji nebūtų išbandyta ligi kraštutinumų. Vedybinė meilė duos tam tikrą saugumą partneriams; juodu dirbs kartu, o ne vienas prieš kitą. Varžybos vedybose gali atsiekti tik vieną tikslą: užminuoti meilę, nes jos veikia prieš pagrindinius šeimos tikslus. Ten, kur vyksta varžybos, yra nepasitikėjimas ir tarpusavio įvertinimo stoka.

     O dažnai varžybose kitas net nematomas, koks jis yra, nes jis ar ji yra vertinami kaip priešai.

     Yra įdomu konstatuoti, kad meilė nėra tik vienintelis jausmas vedybose. Jei norima, kad meilė augtų, turi būti puoselėjami ir kiti jausmai, kaip atjautimas, pasitikėjimas, pagarba, atvirumas, o taip pat taurumas, savivalda ir pasiaukojimas. Jie visi yra reikalingi geresniam supratimui vienas kito ir gilesnei meilei. Pilnai suprasta meilė sumažina vienatvę ir panaikina savinaudą, nes tas, kuris myli, nėra vienas, o savinauda negali mylėti.

     Meilė yra pagrindinis jausmas vedybose, kaip ji yra ir pagrindinis jausmas žmogaus gyvenime. Šitai tinka ne tik žmonėms, bet meilė peržengia žmogiškąją plotmę ir pasiekia net dievišką aukštį. Pagaliau juk žinome, kad pasaulio kūrimas ir jo atpirkimas įvyko po meilės ženklu. Tinkamai suprasta vedybinė meilė yra svarbi ne tik vedyboms ir šeimai; ji yra kelias, kuris gali mus vesti į bet kokios meilės šaltinį — Dievą. Kiekviename šeimyninio gyvenimo pasireiškime mes galime rasti dievišką elementą ir tas pats dieviškas elementas yra vedybinėje meilėje.

MEILĖS TĘSTINUMUI užtikrinti kiekvienai porai yra būtina savu būdu (o kiekvienam poros partneriuisavo specialiu keliu) nepailstamai siekti savo asmenybių praturtinimo. Geriausia, kai abu partneriai bendrai tarnauja tam pačiam idealuimenui, socialiniam teisingumui ar virš viskoDievui.    Ignace Lepp