Pone Kaseliūnai,

      Jūsų laiškas liečia svarbų klausimą. Nėra pagrindo apie jį nutylėti. Priešingai, jei jis yra svarbus, reikia kalbėti, ypač jei jis liečia du tokius brangius dalykus kaip Bažnyčią ir lietuvybę.

      Ar bažnytinės institucijos nutautina, ar bent prisideda prie nutautinimo? Jūs laiške sakote, kad Pietų Amerikoje — taip. Vienur kitur panašių ženklų matome ir JAV. Ar taip gali būti, ar tai derinasi su pačia Bažnyčia?

      Yra aiškių faktų, rodančių, kad Bažnyčia išeivius globoja. Jų svarbiausias — Pijaus XII apaštališkos konstitucijos “Exsul Familia” išleidimas ir pagal jos nuostatus visame pasaulyje išeivių pastoracijos tinklo įvedimas. Apie Bažnyčios laikyseną emigrantų atžvilgiu tenka spręsti ne iš vietinės seselės ar nutautėjusio kunigo, bet iš šios oficialios ir įvairiuose kraštuose įgyvendintos enciklikos, apibūdinančios svetimuose kraštuose gyvenančių emigrantų ir juos aprūpinančių kunigų teises. Enciklika neliko tik prirašytas popierius. Ji buvo įgyvendinta. Štai ir šių metų pradžioje buvo konsekruotas naujas lietuvis vyskupas, popiežiaus Pauliaus VI skirtas išeiviams lietuviams Europoje (žr. šio “L. L.” nr. 220 psl.). Ir vysk. Brazys nuolat viešai kartoja, kad popiežius jį paskyrė aprūpinti išeivius dvasiškai ir juos išlaikyti ištikimus savo tėvynei (žr. 218 psl.). Jis taip pat paminėjo, kad vokiečių bažnytinė hierarchija yra jam pažadėjusi suteikti visokeriopą paramą veikiant lietuviškoje pastoracijoje.

      Be to, pernai gan plačiai nuskambėjo Londono arkivysk. Heenan skatinimas lietuviams išlikti ištikimiems tėvynei. Tokių pavyzdžių yra daug daugiau. Jie kryžiuojasi su Jūsų laiške ir rašiny suminėtais faktais, o taip pat su kai kuriais mums žinomais faktais JAV.

Kadangi tie faktai vienas kitam prieštarauja, jie negali būti motyvuojami tos pačios dvasios — krikščionybės. Tad kurie iš jų kyla iš krikščionybės ir kurie ne?

      Popiežius parodė savo ganytojišką rūpestį išeiviais ir pavergta Lietuva. Tai krikščioniška. Vokietijos vyskupai taip pat atsižvelgė į tikinčiųjų išeivių sunkią būklę. Tai irgi krikščioniška, nes ganytojų pareiga ir privilegija aprūpinti jiems pavestuosius (žr. Bažnyčios konstitucijos ištrauką, šio nr. 219 psl.).

      Kas gi daroma Pietų Amerikoje (o kartais ir JAV)? Čia vienur kitur pradeda įsigalėti nacionalizmas ar bent noras visus suvienodinti. Valdžia deda pastangas mažumas “suvirškinti”. Spaudimas yra palietęs ir bažnytines institucijas, ypač mokyklas. Jis nėra iš krikščionybės, bet iš savanaudiškų nacionalistinių interesų.

      Tačiau ar krikščionybės visuotinumas neduoda pagrindo visus suvienodinti? Ar tuo nepateisina mažumų nutautinimą? Ne, krikščionybė apjungia visus, nė vieno nenaikindama, bet pripažindama. Mažumos, kurios nori išlikti, turi teisę išlikti. Krikščionybė įkvėpia ir ištikimybę tėvynei, ir pagalbą mažumoms. Popiežiaus Pauliaus VI, Vokietijos vyskupų, arkivysk. Heenan pavyzdžiai tai konkrečiai įrodo. Tad krikščionybės visuotinumas neduoda pagrindo nei nutausti, nei nutautinti. Priešingai, skatina ir tautinę ištikimybę, ir pagalbą mažumoms pačioj Bažnyčioj.

      Prie šio paaiškinimo ilgiau stabtelėjome, nes ant jo remiasi ir problemos išsprendimas. Tai suvokus, sunkumų nekiltų. Tai supratus, ir Jūsų cituojami kunigų pasisakymai šitaip skambėtų: “Esu prisiekęs ištikimybę popiežiui, kuris paskyrė naują vyskupą išeiviams. Taigi dėl tos priesaikos ir aš turiu išeiviams padėti”; ir “Katalikų Bažnyčia, padedanti išeiviams, tikrai stovi aukščiau nacionalistinių kraštų svajonių. Tad aš, jos narys, turiu jiems irgi padėti”. Tai supratus, kitaip skambėtu ir Jūsų žodžiai — ne “pasiskųsti pačiam klaidintojui — Bažnyčiai (nopiežiui)”. Galų gale, tai supratus, ir katalikiškos institucijos nebūtų naudojamos nutautinimo tikslams.

      Tačiau yra ženklų, kad katalikiškos institucijos bent kai kur tiems tikslams yra panaudojamos. Čia jos prasilenkia su krikščioniškom idėjom. Kas darytina? Jūs siūlote pateikti prašymą įvesti šeštąjį Bažnyčios įsakymą — melstis protėvių kalba. Klausimas lieka, kaip praktiškai veiksmingas būtų toks įstatymas.

      Išvadoje norėčiau pasakyti du dalykus. Pirma, sutinku, jog Bažnyčios Visuotiniam Susirinkime reikia iškelti išeivių pastoracijos reikalą, kad į jį būtų dar daugiau atkreipta dėmesio. “Exsul Familia” enciklika suteikia teisę išeiviams būti aprūpintiems religiniuose dalykuose savo kalba. Tuo plačiai naudojamasi, tačiau ne visur pakankamai. Reikia kelti balsą. Juk tik prašant buvo paskirtas naujas vyskupas išeiviams. Turimomis žiniomis, šis vyskupas darys Susirinkime, kas tik bus įmanoma.

      Antra, nereikėtų apsiriboti vien balso kėlimu į Bažnyčios vadovybę. Reikia palaikyti artimus ryšius ir su vietine hierarchija ir bendrai dvasiškija. Artimi ryšiai praveria duris įvairioms galimybėms. O kai kada teks stipriau paaiškinti, kad mes norime ir turime teisę likti lietuviais ir kad ganytojų pareiga ne tik netrugdyti, bet ir padėti. Tėvai turi teisę išmokyti vaikus melstis gimtąja kalba ir visi turi tą teisę gerbti, o katalikiškos institucijos, kur gali, turėtų sudaryti tam sąlygas. Nesakytume tik, kad katalikiškos mokyklos neturėtų mokyti išeivių vaikų melstis ir krašto kalba: juk pasitaiko, kad, nesant lietuviui kunigui, tenka kita kalba išpažintį atlikti, Mišiose dalyvauti ir pan.

     Dėl vietos ir laiko stokos netalpiname kitų Jūsų klausimų. Juos panagrinėti teks vėliau. Tačiau viena dar noriu pastebėti. Jūs rašėte: “Nekryžiuokime tėvų kaltinimais, kad šie neparuošia savo vaikų melstis lietuviškai, bet nors kartą pasiryžkime prie tų tėvų prieiti per Vatikaną”. Teko nekartą girdėti, kad ypač Pietų Amerikoje vaikai nemokomi lietuvių kalbos, nes tėvai sako: “Kam mokyti? Kokia čia nauda iš tos kalbos”. Faktas, kad Pietų Amerikos vienoj vietovėj nebuvo galima įsteigti lituanistinės mokyklos, nes tėvai nesirūpino siųsti į ją savo vaikų. Tad dėdami pastangas pasiekti Vatikaną, neatimkime atsakomybės iš tėvų. Kas nenori likti lietuviu, to nei Vatikanas lietuviu nebepadarys. Kitų pagalbos prašydami, nepamirškime ir savo pastangų reikalo.

Kęstutis Trimakas, S. J.