Spausdinti

Dėl moralinio prievartavimo ir stiprios propagandos žmonėms sunku nepasiduoti ar bent savo religinius įsitikinimus nenuslėpti. Daugelis apsisprendžia neišsiduoti tikį, kad tik būtų palikti ramybėj. Tačiau yra tokių, kurie drąsiai viešai išpažįsta savo įsitikinimus. Apie juos sovietinė spauda paprastai nerašo, o jei parašo, tai tik iš būtino reikalo ir pristatydama juos kaip "fanatikus". Žemiau talpinamas straipsnis, pavadintas "Nejaugi pasiduosit?", ("Tarybinis mokytojas", 1964 m. Ipkr. 19), raginąs mokytojus ateistiškai paveikti vieną tokią "fanatikę", kuri save vadina objektyvia idealiste. Net pro iškraipymų tankų šydą atsiskleidžia giliai tikėjimu įsisąmoninusios abiturientės šviesus charakteris.

    — Štai ir nušvietėte pagrindini filosofijos klausimą, — pastebėjau, išgirdęs abiturientės Pranės Barauskaitės atsakymą į savo klausimą. — O kokia jūsų asmeninė nuomonė apie tai?

    Pranė, kaupdama mintis, minutę nutilo. Lūkuriuodamas, kol ji prabils, prisiminiau trumpą šio pokalbio istoriją. Prieš gerą valandą, šnekučiuodamas su Panevėžio rajono Miežiškių vidurinės mokyklos pedagogais, išgirdau, kad vienuoliktą klasę lankanti Pranė Barauskaitė laiko save “objektyvia idealiste”. Kai dėl kitų trijų Pučekų kolūkio nario Povilo Barausko vaikų, besimokančių šioje mokykloje, tai jie savo pažiūras nusako kur kas paprasčiau, atvirai pasisakydami esą “katalikai”. Mat, jiems iki vienuoliktos klasės dar toli, apie filosofiją supratimo neturi...

    Išgirdęs tokius dalykus, pasiprašiau leidžiamas pasišnekėti su vienuoliktokais. Jau nuo pirmųjų žodžių kibome į visuomenės mokslo problemas, įsitraukėme į gyvą šneką. Pranė, visai nenutuokdama, kad ja domiuosi, irgi pradėjo dalintis mintimis, ką skaičiusi vadovėlyje, iš mokytojos girdėjusi. Prisiminęs mokytojų nuomonę apie šią merginą, nepatikliai klausiausi jos teisingų samprotavimų ir galiausiai pateikiau jau aukščiau minėtą klausimą. Įdomu, ką išgirsiu, labai įdomu.

    — Jei jau kalbėti apie mano nuomonę, tai ji štai kokia. Sakote, materija pirminė. O iš kur ji atsirado, ta materija? Išeina, kad iš nieko. Čia jau atsiprašau: nieko iš nieko nesukursi. Laikau, va, rankose knygą, tai bent žinau, iš ko ji padaryta. O kai dėl materijos, tai pasakysiu tiesiai — ir ją pačią kas nors sukūrė.

    Viskas buvo aišku: tas “kas nors” ir yra dievas, arba, kaip išsireikštų labiau kvalifikuoti “objektyvieji idealistai”, absoliuti dvasia, absoliutas, demiurgas ir pan. Tik buvo neaišku: kaip iki šito galima prieiti, gyvenant tarybinėje visuomenėje, mokantis tarybinėje mokykloje, ruošiantis gauti vidurinio mokslo baigimo atestatą? Kiek leido laikas, stengiausi ir tai išsiaiškinti.

    Pranė augo tokioje šeimoje, kurioje suabejoti dievo buvimu būtų baisiausia šventvagystė. Mama jai kasdien kalė, kad ne mirtingojo žmogaus protui perkrimsti dangiškas tiesas. Kas kitaip mano — bedievis. Betgi tikrojo tikėjimo šarvai apsaugosią nuo paklydimų. Žinia, kartais prisieis šokti taip, kaip mokytojai groja, šnekėti, kaip jie nori. Bet tai tik dėl pažymio. “O širdyje mano duktė visada nešios dievą ir darys taip, kaip aš noriu”, — į akis mokytojams išdrožė fanatiška Pranės mama. Kaip tarė, taip ir padarė. Sekmadieniais Pranei mokykloje ji nė akių parodyti neleidžia. Kartą, kai Pranė į sekmadieninę talką kolūkiui išsiruošė, mama ją tiesiog iš mašinos kėbulo ištempė ir namo parsivarė. Mokyklos vadovai, mokytojai bandė šią moteriškę sugėdinti, tačiau buvo pavaišinti tokiais žodeliais, kad tik bejėgiškai rankas nuleido. Niekam nė į galvą neatėjo pasitelkti į pagalbą Pučekų kolūkį, užkirsti kelią keturių vaikų dvasiniam žalojimui šeimoje. Priešingai, mokykla padarė išvadą, kad su tokiais, kaip Pranės mama, iš viso nėra ko prasidėti, nėra ko veltui burną aušinti. Apie tai liudija kad ir tas faktas, jog dabartinė XI klasės vadovė nė nebandė Pranės mamos įtikinėti, jog ji vaikus gadinanti. Tiesiog keista, kad kolūkio aktyvas, dešimtys mokytojų “supasavo” prieš šią šeimą ir paliko jai neribotą laisvę toliau žaloti vaikus.

    Dar keisčiau, kad ir vienuoliktokę Pranę jau, atrodo, ruošiamasi įrašyti į nepataisomųjų sąrašą. Teiraujantis mokytojų apie šios abiturientės gyvenimą, iš mokytojų kambario kampo pasigirdo abejingas atodūsis: “Tiek jau to. Baigs mokyklą — pati susipras”. Atseit, tegul jos tolesniu auklėjimu užsiima kas tik nori — aukštoji ar specialioji vidurinė mokykla, busimoji darbovietė...

    Netvirtinu, kad su Prane mokytojai anksčiau nedirbo. Jos klasės vadovė tikrai ne kartą šnekėjosi su ja pasaulėžiūros klausimais, tačiau mokytojos žodžiai kaip žirniai į sieną atsimušė į išankstinį Pranės nusistatymą religijos naudai, į nenorą domėtis ateizmo problemomis, aklą pasikliovimą religijos dogmomis. Darbo su Prane vargus patyrė ir šių eilučių autorius. Palyginti nesunkiai pavyko į ožio ragą suriesti vienintelį mergaitės dievo buvimui įrodyti pateiktą argumentą — “niekas iš nieko neatsiranda”, tačiau po ilgoko pokalbio mergina anaiptol neatsisakė prietarų, nors aklai ir neargumentuotai, bet vis tik laikėsi savo. O vis dėlto dirbti su ja galima ir būtina, dirbti nuolatos, kasdien, žingsnis po žingsnio griauti fanatiškumo užkardas. Ir dirbti ne vien klasės vadovei, o visiems mokytojų kolektyvo nariams.

    Štai kad ir mūsų diskutuotas klausimas apie pagrindinį filosofijos klausimą. Juo jau seniai turėjo užsiimti visuomenės mokslo mokytoja. Juk dar anksčiau, gavusi ketvertą už materialistinį istorijos supratimą, Pranė po to nedviprasmiškai pareiškė, kad ji asmeniškai istoriją suprantanti idealistiškai. Tad ir reikėjo visus klasės mokinius įtraukti į ilgą diskusiją su drauge, padiskutuoti su ja ne kartą kitą, kas ir buvo padaryta, o dešimtis kartų, nepaliekant iš jos skurdžių “argumentų” akmens ant akmens. Juo labiau, kad Pranė, kaip teigia jos klasės vadovė, turinti ir daugiau dievo buvimo “įrodymų”. Priėjusi ji kartą prie mokyklos direktorės S. Labašauskienės ir tiesiai į akis paklaususi:

    —    Ar tiesa, kad jūs savo vaikų nekrikštijote?

    —    Nekrikštijau, — sutiko direktorė. — O kas?

    O štai kas. Pranė įsitikinusi, kad ir komunistai, ir komjaunuoliai, ir mokytojai — visi tik dedasi netikinčiais, o širdyje laiko dievą. Kunigėlio pamokslai, davatkėlių išvedžiojimai ją aprūpino vienu kitu faktu apie pavienių tarybinių žmonių veidmainiavimą religijos atžvilgiu. Tų pačių žmonių padedama, pavienius, išimtinius faktus ji apibendrino ir pritaikė visiems be išimties žmonėms. Tai pavyko tik todėl, kad mokykla, matyti, pabijojo kelti į viešumą atskiras mūsų gyvenimo negeroves, duoti teisingą įvertinimą netikusiems tarybinių žmonių poelgiams, priešpastatyti jiems gero pavyzdžio jėgą, tikrąjį principingumą. Todėl atsitiko taip, kad gyvenimo šiukšles Pranė išvydo, o aukso pastebėjo tiek mažai, kad šiukšlės viską užgožė.

    Ir dar vienas “argumentas”. Pranė laiko, jog tikėjimas žmogui padeda, jį išaukština, tobulina, net ligas padeda nugalėti. Tai irgi puiki tema ateistų būrelio narių diskusijai su tikinčia drauge.

Juk ne paslaptis, kad ir šiandien net vyresnėse klasėse rasime mokinių, galvojančių, jog religija saugo žmogų nuo pikto, nuo blogų poelgių, daro jį morališkai tvirtesnį ir pastovesnį. “Tarybinis mokytojas”, 1964 III 4.

     Užsiminus kartą apie ateistų būrelį, norisi pridurti, kad be reikalo mokytojai su tikinčiaisiais Barauskų šeimos mokiniais daugiausia šnekasi patys, be reikalo nepanaudoja šiam darbui ateistų būrelio narių. Juk Pranė ne kartą yra mokytojams atšovusi: “Kalbat taip, kaip jums reikia”. O jei į šį darbą įsitrauktų ir klasės komjaunuoliai, ir ateistų būrelis, subyrėtų dar vienas Pranės “argumentas”.

     Galiausiai, negalima taikstytis su tuo, kad, diskutuodama su mokytojais, Pranė remiasi daugiausia iš palėpės ištrauktų katalikiškų žurnalų “išmintimi”, girdėtų pamokslų nuotrupomis, davatkėlių tauškalais. Tuo tarpu mokslinio ateizmo veikalų ji neskaito. Štai klasės kampe stovi veikalų ir brošiūrų, skirtų istorijos ir visuomenės mokslo mokymuisi, spinta. Prie jos Pranė nesiartina. O reikėtų pasistengti, kad ji neapsiribotų vien vadovėliais, kad jos sąmonę dažniau praplautų tarybinis tiesos žodis.

Iš "Tarybinio mokytojo",

1964 m. lapkričio 19 d.