NE TIK AMERIKOS ar kitų kraštų spaudoje, viešose ir neviešose kalbose, bet ir lietuvių išeivių pašnekesiuose kartais pasakoma, jog pastaruoju metu komunizmas yra “atsileidęs”, “sušvelnėjęs”, “praradęs savo aštriuosius kampus Politikoje linksniuojamas Sovietų Sąjungos koegzistencinis manevravimas Vakarų link, ekonomijoje pastebimas Liebermanno suprojektuotas rusų pramonės kėlimas kapitalistinio pelno motyvais, o krašto viduje, rodos, ne taip varžomi saviti atskirų tautų kultūriniai pasireiškimai. Lygiagrečiai minimas padėties sušvelnėjimas religijos atžvilgiu. Kaip ten bebūtų kitose srityse, religijos atžvilgiu sušvelnėjimas yra daugiau iliuzinis, įsivaizduotas, negu tikras. Toji iliuzija yra kilusi dėl dviejų priežasčių: 1) dėl trumpalaikio, bet jau praėjusio 1954-1957 m. religijos priespaudos atoslūgio ir 2) dėl komunistų taktikos pakeitimo.
Tenka pripažinti, kad po Stalino mirties valdžią perėmus Chruščiovui, daugelyje sričių— jų tarpe ir religijos reikaluose — griežti varžtai buvo šiek tiek atleisti. 1954 m. Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto nutarime “Apie klaidas skleidžiant mokslinę - ateistinę propagandą” sakoma ateityje vengti dvasininkų ir tikinčiųjų įžeidinėjimo ir kišimosi i bažnyčių administracinius reikalus, nes tai tikinčiuosius tik “fanatiškai” užgrūdina. Sekė religijos priespaudos atoslūgis: spaudoje pasirodė net tikėjimą ginančiųjų pasisakymų. Lietuvoj 1955 m. buvo konsekruoti du vyskupai: P. Maželis ir J. Steponavičius; taip pat oficialiai leista išspausdinti dvi religinio pobūdžio knygeles: maldaknygę ir kalendorių (tai, rodos, vieninteliai religiniai leidiniai Lietuvoje per 25 metus).
Toks atoslūgis tęsėsi neilgai. Komunistai netrukus pajuto, kaip gaji dar buvo religija Sovietų Sąjungoje. To jie negalėjo pakęsti. Oficialiais nutarimais vėl buvo užakcentuota, jog komunizmo laikysena prieš “atgyvenusį” “liaudies opiumą” yra nepakitusi, kad imamasi tik kitokios taktikos: iš praeities patirties juk buvo pastebėta, kad per griežtas persekiojimas tikinčiuosius tik dar labiau užgrūdina, tad nuo dabar, religijai suteikiant tik minimalines sąlygas, siekiama ją sužlugdyti moraliniu teroru ir antireligine propaganda.
Tai dvilypei laikysenai įstatymini pagrindą duoda Sovietų Sąjungos konstitucijos tariamasis “sąžinės laisvės” 124 straipsnis: “Piliečių sąžinės laisvei užtikrinti TSR Sąjungoje bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Religinio kulto atlikimo laisvė ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams”. Iš tiesų, sovietų valdžia ne tik leidžia, bet pati planuoja, remia ir praveda antireliginę propagandą. Bažnyčia yra tiek “atskirta” nuo valstybės, kad jos visas turtas suvalstybinamas; kai kurios bažnyčios paverčiamos sandėliais, pramogų namais ir kt.; likusiomis, apdėjus aukščiausiais mokesčiais, leidžiama naudotis pamaldoms. Kunigus bažnytiniams darbams skirsto valdžios kulto komisaras; vyskupai ne tik nuo jų vyskupijų administravimo, bet ir aplamai nuo žmonių izoliuojami. Veiklesni kunigai šmeižiami, apkaltinami prieštarybine veikla, suspenduojami ar net teisiami ir įkišami kalėjiman. Profesijų žmonės, mokiniai ir šiaip dirbantieji verčiami neiti i bažnyčią “kolektyviniu spaudimu”, pajuoka, šnipinėjimais, grasinimais per mokyklas, darbovietes ir komunistų organizacijas. Kunigų veikla tiek varžoma, jog jie negali lankyti tikinčiųjų namuose ir net ligonių ligoninėse, nors ligoniai ir raštu prašytų kunigą pakviesti; uždrausti bet kokie ryšiai su jaunimu. Be to, religiniams tikslams negalima naudotis nei televizija, nei radiju, nei kitomis komunikacijos priemonėmis. Nors TSRS konstitucijos 125 straipsnis garantuoja spaudos laisvę ir nurodo, kad pati valdžia turi parūpinti spaudos priemones visiems bendriesiems — taigi ir religiniams — liaudies reikalams, tačiau jokia religinė — nei periodinė, nei neperiodinė — spauda neleidžiama. Ką rodo per 25 m. vienintelė spausdinti leista maldaknygė su kalendoriumi? Palyginus ją su nepriklausomoje Lietuvoje leidžiamais 32 katalikiškais laikraščiais bei žurnalais su 7.5 milijonų metiniu tiražu ir begale religinių knygų, ji kontrastiškai rodo pasibaisėtiną religinės spaudos draudimą, kuriuo komunistinė valdžia prasilenkia pačiai TSRS konstitucijai.
Taip sukausčius bet kokią religinę įtaką, visos galimos priemonės vartojamos žmonėse įdiegti ateistinį komunizmą. Po 1957 m. smarkiai sutintensyvintos pastangos plėsti ateizmą.
Prievartaujanti antireliginė propaganda
Jos reiškiasi dviem frontais: 1) bendra propaganda, taikoma visiems žmonėms, ir 2) ypač suintensyvintu jaunimo ateistiniu švietimu per mokyklas ir ateistiniu auklėjimu per spaliukų, pionierių ir komjaunimo organizacijas.
Bendroje propagandoje ankstyvesnė santvarka pristatoma kaip tamsi, o religija kaip tos tamsos vaisius ir palaikytoja. Apie nepriklausomą Lietuvą rašoma: “Buržuazinė Lietuva buvo fašistinė- klerikalinė valstybė, vienas tamsiausių Europos užkampių. Atsilikęs žemės ūkis, menka, užsienio monopolistams nešusi pelnus pramonė, negailestingas išnaudojimas, nedarbo, skurdo, ligų grėsmė, neraštingumas ir kitos kapitalistinės santvarkos “gėrybės” buvo dirva, kurioje augo ir bujojo religija, kuria rėmėsi bažnyčia” (“Religijos ir ateizmo klausimai’, Vilnius, 1963, 328 psl.).
Žiūrėdami į religiją, kaip į buržuazinės santvarkos “liekaną”— priešingą komunistinei sistemai, o tačiau giliai įsišaknijusią lietuvių tautoje — komunistai stengiasi ją išrauti visomis galimomis priemonėmis. Apie sustiprintą ateistinę propagandą liudija oficialus Lietuvos Komunistų partijos žurnalas “Komunistas”, (1964 m. lapkričio nr.): “1954 m. buvo skaityta 1853 paskaitos ateistiniais, filosofiniais ir gamtos mokslų klausimais, o per pirmuosius tris 1964 m. ketvirčius šiais klausimais buvo skaityta 28,430 paskaitų... Dabar žymiai geriau leidžiama antireliginė ir mokslo populiarinimo literatūra. Nuo 1954 metų šios literatūros išleista 229 pavadinimai bendru 2,393 tūkstančių tiražu... Antireliginį darbą žymiai aktyviau dirba kinai ir teatrai, dailė ir meno saviveikla”.
Ne tik oficialūs propagandistai ir mokytojai (kurieex professo irgi turi būti propagandistai), bet taip pat studentai ir kitų profesijų žmonės verčiami įsijungti į tą ateistinės propagandos veiklą, viešai išpažinti ateizmą ir jį kitiems skleisti, kitaip negaudami baigiamųjų mokslo diplomų arba prarasdami savo darbą. Neretai priverstiniai yra ne tik ateizmo skleidėjai, bet ir “priėmėjai” — klausytojai, kurie suvaromi iš kolchozų ir kitų darboviečių pasiklausyti kalbų ir paskaitų.
Ateistinis jaunimo “perorientavimas”
Kadangi ateistinė propaganda suaugusius ribotai tepaveikia, komunistai yra nukreipę savo didžiausią dėmesį ir pastangas į jaunimą. XXII Tarybų Sąjungos Komunistų partijos suvažiavime Chruščiovas pasakė: “Reikalinga apgalvota ir darni mokslinio - ateistinio auklėjimo sistema, kuri apimtų visus gyventojų sluoksnius ir grupes, užkirstų kelią religinių pažiūrų plitimui, ypač vaikų ir paauglių tarpe” (“TSKP XXII Suvažiavimo medžiaga,,, Vilnius, 1962, 96 psl.). Ir Lietuvoje ateistinio švietimo pastangos yra sustiprintos; pvz. Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto septintoj sesijoj 1958 m. gruodžio mėn. tebuvo svarstoma viena tema, būtent, kaip vidurinėse mokyklose sustiprinti politini - ideologinį darbą. Ateizmas mokiniams kalamas dėstant bet kokią mokslo šaką. Vidurinėse ir aukštosiose mokyklose ateizmo kursai yra privalomi, o mokytojai kamantinėjimu ir šnipinėjimu turi susekti tikinčiuosius vaikus ir juos individualiai “perorientuoti”. Į tikinčiųjų tėvų teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus ne tik neatsižvelgiama, bet siekiama jų įtaką vaikuose visai sugriauti, priešpastatant kolektyvo, mokyklos ir mokytojų autoritetą. Iš griežtai besipriešinančiųjų tėvų vaikai atimami ir patalpinami į bendrabučius - internatus.
Kas įvade yra sutrauktai pasakyta, šiame “Laiškų Lietuviams” numeryje pavaizduojama ištraukomis iš okupuotos Lietuvos pastarųjų metų spaudos. Ruošdami šią medžiagą, nesiekėme sistematingos religinės priespaudos nagrinėjimo. Verčiau stengėmės ją pailiustruoti tikrais vaizdais. Todėl atrinkome ištraukas, pavaizduojančias tikrus su religija besirišančius įvykius ir situacijas, kurias žmonės Lietuvoje turi pergyventi. Be abejo, sovietinė spauda daugumoj yra tendencinga— propagandinė. Tik kai kur dėl praktiškų sumetimų rašoma atviriau ir faktiškiau apie esamą padėtį. Teko pasinaudoti ir propagandine, ir daugiau faktiška medžiaga. Faktiškos ištraukos kalba už save, o propagandinę medžiagą tenka skaityti interpretuojant. Jautėme reikalą, šalia ištraukų, komentuoti, paaiškinti, kad susidarytų tikslesnis ir ryškesnis vaizdas.
Kęstutis Trimakas, S. J.