Spausdinti

1964-1985 m. "L. L." konkurse premijuoti straipsniai susilaukė atgarsio spaudoje ir gyvoje kalboje. Talpiname L. Germanienės pasisakymą ir P. Razmino atsakymą dėl minčių, kurios buvo iškeltos pirmą premiją laimėjusiame straipsnyje.

    Kas esu? Kokią generaciją reprezentuoju? Atsakyčiau, kad nereprezentuoju žalio jaunimo, negaliu glaustis prie vyresnės kartos, bet stoviu vidury, su menku, realiu lietuvių tautos prisiminimu. Realiu skaitau tai, kas buvo asmeniškai pergyventa, nerealiu — tai, kas buvo tame lietuviškumo bliūde duota pergyventi. Turėjau progos augti trijų kultūrų papėdėje, subrendau ir pradedu senti čia, krašte, kurį daugiausia turėjau progos pažinti ir prie kurio, jei leidžiama išsireikšti, prisirišti.

     Autoriaus nuomone, čia pasigendama bet kokio auklėjimo. Su kuo lygindamas p. R. prieina tokios išvados? Sėdėjau lietuviškos barakinės gimnazijos suole, sėdėjau ir čia, nors auklėjimo principų nei ten nei čia nepasigedau. Skirtumą terasčiau tik metoduose, bet ne pačioje auklėjimo sąvokoje. Kada lietuviškoje gimnazijoje autoriteto stiprybė priklausė nuo baimės laipsnio jam, čia šita patirtimi nusiskųsti niekad negalėčiau. Mokytojo ir mokinio ryšys buvo daug draugiškesnis ir prieinamesnis. Dewey, amerikietiškos auklėjimo sistemos kūrėjas, kreipė dėmesį į mokinį kaip į individą, su žmogiška teise galvoti ir išsireikšti. Visad su skausmu prisimenu lietuviškos gimnazijos fizikos pamokas, kuriose bet koks klausimo ar neaiškumo iškėlimas baigdavosi pastaba pažymių knygutėj. Dar kalbant apie auklėjamųjų sistemų skirtumus, galima mestis į kraštutinumus ir žurnalistines sensacijas — štai mokinys primušė mokytoją — bet ne iš kraštutinumų vedamos teorijos ir lipdomas lietuviškojo auklėjimo standarto ieškojimas.

     Nors autorius, ir pats pabrėždamas, mėgino išlikti pasyvus tėvų ir bręstančio jaunimo problemų gvildenime, bet savo tikslo pilnai neatsiekė. Tai yra natūralu. Tik gaila, kad, apgailėdamas jaunimą, kuris, negalėdamas tautos aspiracijas pergyventi praeitimi, j tai žiūri, “banaliai sakant, iš tarptautinių vandenų”. Iš tų pačių vandenų žiūriu aš, taip pat žiūrės ir mano vaikai, nes realaus sentimento neprisimenu, ir kokiu sentimentu galėsiu aš juos maitinti? Nereikėtų p. R. kaltinti jaunimo už “niekinimą tai, kas tėvam, šventa”, bet atsukti, problemą., pusračiu ir mintį pabaigti tariant, kad ir tėvai neniekintų tai, kas jaunimui yra šventa. Gal todėl autoriui ir yra neaiški šio krašto auklėjamoji sistema, kad jis nesistengė į ją įsigilinti, kad jam statistikos neatrodė pakankamai krikščioniškos, kad, vistik, visame šitame rate kertasi jaunesniosios ir tėvų kartos autoriteto ir teisių supratimas.

     13-19 metų laikotarpį autorius pavadina tiltu į subrendusio žmogaus gyvenimą, o “naujoji dvasia tokia rafinuota ir patraukli, tokia dažnai skirtinga nuo buvusių generacijų laiko dvasios...” Kas čia naujo? Juk lygiai taip pat kalbėjo tėvai prieš 50 ar daugiau metų, kada jų dukterys pradėjo trumpinti kauliukus siekiančius sijonus ir i madą išėjo pirmas, pūstom ir dekoruotam kelnėm moteriškas maudymosi kostiumas. Juk ir tada buvo šaukiamas moralinis nuosmukis ir pakrypimas nuo tradicinio kelio. Bėgantis laikas automatiškai atsineša pasikeitimus, o įsikabinimas į tradiciją ir sentimentą veikia tik stipraus stabdžio principu. Ką autorius turėjo galvoje sakydamas, kad “tėvai vaikosi per didelio modernizmo, laiko madų”, taip ir lieka neaišku. Galima kalbėti apie modernizmą rūbuose, mene, statyboj ir t. t., bet nejau tai viskas bloga? Tikiu, kad iškeltoji autoriaus idėja nerado sau nei tikslo nei vietos premijuotame straipsnyje.

     Stipriausiu, viską sunaikinančiu, kūju autorius pasirinko materializmą. Aptašė juo tėvus, paskui šėrė ir jaunesniajai kartai. Tas kūjis galutinai pribaigė ir mane, nes graudu, kad p. Razminas lietuvio jaunuolio užsimojimuose nesugebėjo rasti absoliučiai nieko gero. Beveik esu tikra, kad autorius nebūtų toks aštrus savo galvojime, jei jis daugiau susiinteresuotų kad ir nieko bendro su krikščionybe neturinčiom statistikom. Ar, procentaliai imant, mes šiandien neturime daugiau žmonių, gavusių ar siekiančių doktarato laipsnio, negu pavyzdžiui prieš 20 metų? Ar vien tik jų atsiekimai mokslo srityse neatsveria tų, kurie pasitenkino automobilio raktais ir saugia pinigine kišenėje? Kodėl tas visas pesimizmas? Žmonės nėra angelai, bet ir arčiausiai jiem prilygstamuosius išugdo ne pesimistiškas jų suniekinimas velniškoje plotmėje, bet iškėlimas gėrio, kuriuo kiekvienas jaunas žmogus yra apdovanotas.

Liuda Germanienė