Penktasis gailestingumo darbas kūnui
ALFONSAS GRAUSLYS
Gyvename totalistinių režimų, žmonių laisvės naikinimo laikais. Kalėjimų skaičius tuose kraštuose, kurie po paskutinio pasaulinio karo atiteko komunistams, žymiai padaugėjo, jau nekalbant apie koncentracijos stovyklas, kuriose nepakenčiamose sąlygose žūna milijonai neteisėtai įkalintų nekaltų žmonių. To negana, nes visa tų kraštų nuotaika padvelkė kalėjimu, kurios budingas požymis yra nuolatinė baimė dėl savo ir savųjų likimo. Žmonės bėga iš kalėjimų ir iš tų kraštų, kurie virto kalėjimais... Štai kodėl kalėjimų ir koncentracijos stovyklų šimtmetyje krikščionims negalima nesirūpinti kalinių likimu, nors ir ne visada galint jiems apčiuopiamai padėti.
KAS YRA KALINYS?
Šis labdarybės darbas kitų tautų katekizmuose nusakomas bent kiek kitaip. Taip pavyzdžiui vokiečiai ji vadina “Gefangene erloesen” (belaisvius išlaisvinti). Šis nusakymas liečia platesnę kalinio sąvoką, būtent, kiekvienas, kuriam atimta laisvė, jau yra kalinys. Jei jam atimta fizinio vietos keitimo ir savo laiko tvarkymo laisvė, jis yra tiesiogine prasme kalėjimo ar belaisvių stovyklos kalinys. Jei jam atimta dvasinė laisvė, būtent laisvai savo mintis ir idėjas reikšti ir skleisti, tada toksai, kad ir neužrakintas, yra kalinys plačia to žodžio prasme.
Tad kalinys arba belaisvis — tai pažemintas žmogus, nes jam atimta toji laisvė, kuri pagrindžia žmogaus garbę ir vertę. Būti tad kaliniu reiškia būti kito žmogaus valdžioje, priklausyti nuo jo kaprizų ir sauvališkumo. Kalinys — tai žmogus, atskirtas nuo normalaus bendravimo su kitais žmonėmis.
Pagilinant kalinio sąvokos supratimą, reikia atsiminti įvairias kalinių rūšis, žiūrint to, už kuriuos dalykus jie baudžiami. Tie nusikaltimai gali būti tikri ir nukreipti prieš teisėtos valdžios teisėtai išleistus įstatymus. Jų tarpe būna ir ypatingai prieš artimą nusikaltusių kriminalistų.
Tie nusikaltimai gali būti tik tariami, kai paskiras žmogus kitaip negu valdžia galvoja ir dėl to yra baudžiamas. Tačiau, čia reikia skirti dvejopus idėjos nusikaltėlius (jei juos galima vadinti nusikaltėliais!): vieni jų siekia savo idėjas įkūnyti neteisėtu smurto ir prievartos keliu, kitaip manantiems atimant laisvę ir juos pavergiant (tai tikri nusikaltėliai, bet ne dėl savo įsitikinimo, o dėl kitiems primetamo pavergimo; pvz. komunistai); kiti gi savo idėjas siekia pravesti teisėtu keliu, nevartodami smurto, o, jas pravedę, palikdami kitaip manantiems pagrindines žmogaus teises (pvz. demokratai). Šie paskutinieji nėra jokie nusikaltėliai, nors šiandien totalistiniuose kraštuose jie sudaro kalinių daugumą. Tretieji kaliniai — tai religinių įsitikinimų išpažinėjai, kurie komunistiniuose kraštuose yra beteisiai, persekiojami ir kalinami. Jų asmenyje persekiojamas ir kalinamas pats Kristus, kurs pranašavo, kad jo sekėjai bus persekiojami.
Tad šiandienio pasaulio kalinių daugumą sudaro nieku nenusikaltę, garbingi žmonės, kurie turi įsitikinimus ir sąžinės liepiami jų laikosi. Jų padėtis tenai už geležinės uždangos nekartą yra liūdnesnė už kriminalinių nusikaltėlių padėtį.
Kai kurių žmonių išgyvenimu remiantis, plačiausia to žodžio prasme, kalėjimu galima vadinti kiekvieną žmogaus stovį, kuris jį atskiria nuo kitų žmonių. Todėl, anot Z. Maurinos, “yra daug kalėjimo rūšių, vienas jų tai kalėjimo celė, kitas — liga, trečias — neturtas, ketvirtas — tremtis, penktas — svetima kalba...’’
KALINIO JAUSMAI
Užrakintas, netekęs laisvės ir teisių kalinys jaučiasi nepilnas žmogus. Jis — tik numeris, kuriuo nekartą atžymimas. Ta pati, visiems bendra, nekarta klauniška uniforma daro iš jo kažkokią abstrakčią būtybę. Niekas jam neparodo pagarbos, meilės ar kito sentimento. Jis būna šaltoje, dvasine prasme, aplinkoje. Niekam nerūpi jį pažinti, suprasti ar į jo stovi gilintis. Nors vidaus pasaulio niekas negali pavergti, mintis ar jausmus sustabdyti, tačiau liūdna išorinė aplinka dvasiniai slegia ir, virtusi pesimizmu ir nusiminimu, veržiasi i sielą.
Prasti, matai, barakai, smiltimis apkloti;
be šilko, be sidabro padengtas tau stalas.
Ir mes tokie sunykę, kaip ir akys mūsų alkios,
bet tark, parimę žvelgiame į tavo lūpas.
Paliki čia! o gal ateik tyliai kasdieną.
Ateik, kai kalbam maldą ilgesingą savo Dievui,
kai rytmety pakirdę laukiame aušros pabundant,
kai sopulio širdis kaip taurė prisipildo.
Juozas Yluvis (kun. St. Yla), “Svečias”, iš Kaceto poezijos
Anot F. Dostojevskio, kuris patsai buvo katorgos kalinimą išgyvenęs, kalinį ypač kankina trys dalykai: neturėjimas laisvės, priverstinis darbas ir priverstinis bendras su visais buvimas — negalėjimas niekada būti vienam. Neretai kaliniai yra ir moraliniai nelaimingiausi tvariniai, nes įvairiopo sugedimo atmosfera juos dvasiniai pūdo. Psichologiniai labai gilų caro laikų katorgos sugedimo pavaizdavimą yra aprašęs V. M. Doroševic savo dviejų tomų veikale “Sachalino katorga” (1907). Reikia pačiam tą veikalą paskaityti, kad būtų galima suprasti, kokiu pragaru gali virsti žmogus žmogui!
Norint nujausti kalinio jausmus komunistų kalėjimuose, reiktų atsiminti ant tų kalėjimų langų uždėtas nepermatomas, medines dėžes, kad kaliniai visai būtų atskirti nuo išorinio pasaulio, o taip pat ir nepaprastą kalinių sugrūdimą ir ankštumą, dėl kurių jie dūsta negaudami oro. Reikėtų čia prisiminti ir tuos dažnus, labai ilgus naktinius kalinių tardymus su kankinimais, po kurių nekartą sumušti, sutinę ir kruvini kaliniai atvelkami į bendrą kalėjimo celę. Kankinti ir terorizuoti, kad pasirašytų melagingus prieš save ar kitus liudijimus! Reikėtų nepamiršti, kad tie kaliniai buvo sužvėrėjusių žmonių valdžioje, kurių kriminalines ir sadistines nuotaikas liudija kad ir Rainių miškelyje išžudyti Telšių kalėjimo kaliniai 1941 m. birželio mėnesį. Iki tol buvo negirdėtas dalykas, kad valdžios atstovai vežtų drauge su kaliniais dinamo mašiną elektros energijai kankinimo tikslams ar kad jie piaustytų atskirus kalinių kūno organus. Lietuviai nebuvo girdėję, kad kriminalistai — banditai taip būtų darę, o čia tai padarė valdžios žmonės. Tai rodo, kiek daug kriminalistinio ir sadistinio elemento yra tokių totalistinių politinių kraštų tariamo teisingumo tarnyboje, apie kurių nubaudimą už tokius darbus nesame girdėję! Nenuostabu, kad su tokiais valdžios pareigūnais susidūrę kaliniai, jei ir išeina iš kalėjimo, tai labai dažnai pasenę, pražilę ir bent dalinai nenormalūs.
Nacių koncentracijos stovyklose pasityčiojimų ir žmogaus suniekinimų gal buvo dar daugiau, tačiau tokių rafinuotų kūno kankinimų ir žmogaus mėsinėjlmų, kokie yra buvę Rainių miškelyje ar Lankeliškiuose, nėra tekę girdėti. Labai jautrūs žmonės įkalinimą skirtingai išgyvena. Taip rašytojui J. Akurater baisiausia kančia jo neilgam nacių įkalinime buvo saulės nematymas. Neveltui kitas žymus latvių rašytojas Rainis, tartum minėtą mintį papildydamas, tvirtina, kad be saulės pelėja mintys, o be minčių pelėja žmogus.
Ne vienas giliau jaučiančių kalinių ypatingai sunkiai yra išgyvenęs tą netinkamą, storžievišką aplinką, kurioje tenka nekaltiems (ypač politiniams) kaliniams pakelti. Toji aplinka nekartą totalistiniuose kraštuose dirbtinai sudaroma, kai politiniai kaliniai sumaišomi su kriminalistais. Todėl ir minėtasis rašytojas Rainis sako: “Aš manau, kad sunkiausiai pakeliamas yra žmonių ilgesys, tasai nenutildomas troškulys būti su bendraminčiais, su panašiai jaučiančiais”.
Rašytojas E. Wiechert, norėdamas pabrėžti nacių koncentracijos stovyklų (kuriose jam pačiam teko būti) kalinių kančios gilumą, tvirtina, kad tokie kaliniai net ir sapne neranda užsimiršimo ir todėl “sunkūs miegančiųjų atodūsiai pripildydavo tylą... Čia jis patyrė pirmą kartą, kad galima būti nelaimingu netik sapne, bet ir miego metu”.
LABDARYBĖ KALINIAMS
Anot Išganytojo, paskutiniajame teisme Teisėjas pakvies į amžiną laimę tarp kitų ir tuos, kurie buvo vykdę šį labdarybės darbą: “Buvau kalėjime ir jūs atėjote pas mane” (Mat. 25, 36). Kristus tapatina save su kiekvienu, kuris kenčia. Tai skatina ir mus kalinių gailėtis ir kiek galima jiems gera daryti. Ne mūsų pareiga, prieš darant jiems gera, aiškintis, kodėl jie įkalinti. Darydami jiems gera, darome gera Kristui. Šv. Povilas rašo: “Atsiminkite kalinius, lyg kad būtumėte drauge kalinami” (Žyd. 13, 3).
Viduramžiais buvo vienuolijų, kurios rūpinosi kaliniais ir belaisvius išpirkdavo. Nekartą, neturėdami išpirkimui pinigų, tokie vienuoliai patys parsiduodavo, kad kitus išlaisvintų. Šitokiame elgesyje dalinai atsispindėjo ką tik minėto apaštalo žodžiai: “Aš pats verčiau norėčiau būti atskirtas nuo Kristaus už savo brolius” (Rom. 9, 3). Tokio herojiško pasiaukojimo atsitikimų yra buvę ir nacių stovyklose. Taip sušaudyti paskirto skaitlingos šeimos tėvo vietą savanoriškai užėmė lenkų pranciškonas kun. M. Kolbė. Taip pat negalima neprisiminti šv. Vincento Pauliečio, kurs jautriai rūpinosi prirakintų prie laivų kalinių - irkluotojų kūno ir dvasios stoviu.
Šiais pokariniais laikais Vakarų pasaulis kalinių atžvilgiu yra sunkiai nusikaltęs. Tik prisiminkime, kaip Švedija bolševikams išdavė pabaltiečius, kurie buvo prievarta vokiečių mobilizuoti. Panašiai pasielgė ir anglai Vokietijoje, išdavę Vlasovo antikomunistų karius bolševikams. Ir vieni ir kiti išdavė tuos, kurie kovojo už Vakarų pasaulį, už krikščionišką kultūrą. Prisimintini ir komunistinio Rytų pasaulio nesuskaitomi nusikaltimai, pavyzdžiui išžudymas Katyne tūkstančių belaisvėn paimtų lenkų karininkų.
Kalbant apie tai, kas darytina, norint šį labdarybės įsakymą įvykdyti, atrodo, kad labiausiai svarbu yra bandyti juos perauklėti. Deja, dauguma kalėjimų yra ne tik bausmės vietos, o drauge ir demoralizavimo mokykla. Retas kuris kalinys išeina iš kalėjimo geresnis.
Krikščioniškos dvasios įtakoje daug kur nekomunistiniuose kraštuose steigiamos Kalinių Globos Draugijos, kurios įvairiais būdais, ypač didžiųjų švenčių proga, kaliniams gyvenimą paįvairindavo menu ir kurios rūpindavosi padėti kaliniams, išėjusiems iš kalėjimo. Tokia draugija nepriklausomybės laikais veikė ir Lietuvoje. Didelė šio darbo entuziastė Kaune yra buvusi p. Aksomaitytė.
Atskiri piliečiai, o ypač kalinio giminės ir artimieji turėtų kalinius aplankyti, jiems laiškus parašyti ir siuntinėlius pasiųsti. Kiekvienas jų toks prisiminimas jiems kelia ūpą, džiaugsmą, viltį. Kaliniams, kaip ir iš viso žmonėms, kurių niekas neprisimena, yra pavojus moraliai mirti.
Nereikia kalinių smerkti, nes, kaip jau minėjome, ne artimo meilės pareiga kelti nusikaltimą ir kaltinti žmogų. Juk neretas tikrų nusikaltėlių būna visuomenės ar net jos įstatymų auka. Paimkime kad ir kai kurių kraštų demokratijas ar konstitucijas, kurios skelbdamos ir vykdydamos per didelę laisvę, ypač tai laisvei nepriaugusiam ir neauklė-jamam jaunimui, duoda peilį į rankas. O jei dar prie to viso teisėjai už didelius nusikaltimus skiria mažas bausmes, jie tuo pačiu nusikaltimo baisumą nusikaltėlio sąmonėje mažina ir į naujus nusikaltimus jį paragina. Čia iškeltinas ir tokių teisėjų ar visuomenės dalies klaidingas humanizmas, kuris labiau gailisi nusikaltėlių, negu jų nužudytų aukų ir tuo gailėjimuosi aukų skaičių padidina, kai tuo tarpu padidintos už tuos nusikaltimus bausmės ne vieną nuo tų nusikaltimų atgrasintų ir prie naujų nekaltų žmonių aukų neprileistų.
Jei kalinys tikrai sunkiai yra nusikaltęs, tai progai pasitaikius reikia stengtis jį moraliai pakelti, kad jis teisingai nusipelnytą bausmę priimtų. Šv. Pranciškus Salezietis yra sakęs: “Kai mes su meile bučiuojame dieviško teisingumo kojas, tada dieviško gailestingumo rankos mus tikrai apkabina”. Juk vos tik nukryžiuotasis nusikaltėlis Kristaus dešinėje pripažino savo nusikaltimą, tuojau išgirdo meilės ir gailestingumo sprendimą iš dieviškų lūpų (Luk. 23, 43).
Pagaliau išėjusį iš kalėjimo reikia moraliai ir kitais būdais paremti, kad jis, susiradęs darbą, galėtų pradėti naują gyvenimą, nes, jei tos paramos jis niekur neras, jis vėl kris ir net pavirs nuolatiniu kalėjimo gyventoju. Kaip mandagus žmogus stengiasi neparodyti, kad jis mato kurį nors nemalonų artimo trūkumą ar sužalojimą, taip panašiai negalima išėjusi Iš kalėjimo visam amžiui pažymėti nusikaltėlio ir kalinio antspaudu. Taip ypač negali elgtis krikščionis, kuris žino Dievo malonės visagalybės stebuklus, kuri buvusius nusikaltėlius nekartą yra pavertusi šventaisiais.