KAS PRIE ŠIRDIES
“L. L.” lapkričio mėn., nr. 10. Gyvai redaguojamas žurnalas ir naujame sąsiuvinyje pakloja apsčiai medžiagos, kuri atskirais savo puslapiais patrauks visokio amžiaus ir visokio polinkio skaitytojus. Kiekvienas tuoj pat galės susirasti, kas jam labiausiai prie širdies. Paskelbtųjų jaunimo metų potekstėje labai tinka čia prof, dr. V. Bieliausko straipsnis “Jaunimo vystymasis tarp dviejų kultūrų”, bet ypač aktualios, liečiančios dvi didžiąsias mūsų jaunimo organizacijas (ateitininkus ir skautus) Ant. Saulaičio, S. J., mintys. Būtu gera, kad jos neliktų tik straipsnio raidėmis, bet realizuotųsi pačiame gyvenime.
"Draugas", 1965 XII 18
Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Jūsų redaguojamo žurnalo “L. L.” žinias apie liūdną ir tragišką krikščionių bei jų bažnyčių būklę pavergtoje tėvynėje. Dėkoju ir už patalpintas žinutes apie evangelikus. „ ,
Kun. P. Dilys (Mūsų Sparnų redaktorius
PRIE TAUTOS PROBLEMŲ
Per eilę metų “L. L.” kėlė manyje vien apmaudą. Tai buvo žurnalas, iš kurio aš tikėjausi daugiausia, bet kuris mažiausiai davė. Todėl buvau nusprendęs išbraukti jį iš prenumeratos sąrašo, nors beveik kiekvieną lietuvišką leidinį skaitau.
Mano giliu įsitikinimu šis žurnalas turėtų būti rinktinių minčių rezervuaru mūsų tautos akivaizdžių problemų aptarime, ypač toje labiausiai apleistoje srityje, kur tautybė susitinka su religija. Pasauliečiai, nors ir labai apkartę, dažniausiai nedrįsta stipriau pasisakyti šiuo reikalu, o dvasiniai vadovai skuba prabėgti pro šalį, kad jų nepastebėtų. “L. L.”, iki vėlesniųjų numerių, nesistengė giliau įžvelgti į mūsu gyvenamojo laikotarpio raidą ir aptarti laisvėje esančios tautos dalies kelius ir uždavinius. Jie smaguriaujančiai prabėgdavo pro šalį, daugiau domėdamiesi aptarimu vėliausių intriguojančių Holyvudo filmų negu mūsų lietuvišką gyvenimą grėsmingai naikinančių nutautinimo bangų ypač per bažnyčias ir su dideliu pasiaukojimu sukurtas mokslo, labdaros ir kitas institucijas. Mūsų išeivijos gyvenime yra eibės gyvybinių problemų ir išgyvenimų, nuo kurių “L. L.” ne tik neturėtų atsiriboti, bet aptarti ir į juos įsijungti misijonierišku uolumu.
Algis A. Regis
P. S. Kadangi vėlesniuosiuose “L. L.” sąsiuviniuose yra pastebima teigiamos pažangos, tai pakeičiau ankstyvesni sprendimą ir pridedu $100 čekį atstatymui bendrų skaltytojo-leidėjo pastangų žurnalo tobulinimo linkme.
ATVIRAS LAIŠKAS AUDRONEI ČEPONYTEI
Brangi Audrone,
Su dideliu dėmesiu skaičiau “Jaunimo Atsiliepimus” apie religijos priespaudą Lietuvoje (“L. L.” 1965 m. lapkričio nr., 353 psl.). Labai gražu, kad visų jūsų jaunos širdys dega Dievo ir Tėvynės meile bei užuojauta nelaimingiems mūsų broliams ir sesutėms pavergtoje Lietuvoje.
Tačiau Tavo laiškas, Audrone, man paliko giliausią įspūdį, Ir štai dėl ko. Tu vienintelė iškėlei mintį, kad neužtenka apie Lietuvos nelaimę paskaityti, pagailėti, o už kelių savaičių visa tai užmiršti. Sakai, kad norėtum konkrečiai pagelbėti, bet nežinai kaip. Jautiesi, kad esi labai menka ir bejėgė.
Mintis yra verta didelio dėmesio mums visiems lietuviams, dideliems ir mažiems. Mes galime ir privalome pagelbėti savo nelaimingiems tautiečiams. Kadangi kova vyksta dėl antgamtinių dalykų, žmonių sielų — tad jas galima laimėti Dievui antgamtinėmis priemonėmis: malda, atgaila, pasiaukojimu.
Mes neturime jaustis nei maži nei bejėgiai, jeigu esame su Dievu. Jo rankoje yra visų tautų, tad ir Lietuvos, likimas.
Konkretus pasiūlymas: aukoti šv. Mišias, Komunijas, maldas, ypačiai Rožinį (Rožančių), Švč. Sakramento aplankymus, mažus nusigalėjimus bei gailestingumo darbus Lietuvos išlaisvinimo intencija. Tai yra didžiausia pagalba, kurią mes galime suteikti savo kenčiantiems broliams ir sesutėms.
Janina Puškorienė, Los Angeles
PADĖKA
Mielieji Amerikos Lietuviai,
Perduodamas Lietuvių Katalikų Misijos direktoriaus pareigas didžiai gerb. kun. dr. Jonui Avižai, 8 München 2, Unterer Anger 17, nuoširdžiai noriu pareikšti savo giliausią padėką Amerikos lietuviams prelatams, klebonams, vienuolijoms ir kunigams, visoms garbingoms organizacijoms ir visiems lietuviams už penkiolikos metų nuolatini mano rūpesčių atjautimą ir visokeriopą pagalbą.
Lietuvių Misijos direktoriaus buvo ir pasilieka tikrai dideli rūpesčiai ir uždaviniai. Jie apima ne tik sielovadini darbą, bet ir karitatyvinį, socialinį, tautinį ir net dalinai politinį. Nuo kūdikio lopšelyje lig amžinybėn artėjančio senelio jam turi rūpėti ir atsakomybę ant savęs imti. Todėl labai prašau visus lietuvius dar su didesniu supratimu ir meile paremti naujojo Sielovados Vadovo rūpesčius ir darbus.
Penkiolika metų gyvenau Vasario 16-tosios Gimnazijos rūpesčiais, jos vargais ir laimėjimais. Šią gimnaziją — mūsų visų bendrą vargo kūdiki ir tikrą lietuvybės išlaikymo židinį — stenkimės dar su didesne meilės auka išlaikyti ir tobulinti. Neleiskime savęs apgaudinėti skleidžiamais gandais ir netikslia kritika.
Savo maldoje prašysiu Dieviškojo Kūdikio Jums visiems gausios palaimos, o Mūsų Kenčiančiai Tautai greičiau sulaukti laisvės ir tikros taikos. Savo mieluosius Prietelius prašau priimti šias eilutes kaip mano asmeniškus Šv. Kalėdų sveikinimus ir Naujų Metų linkėjimus.
Su tikra meile ir dėkingumu
Kristuje Jūsų Tėv. Alfonsas Bernatonis