Spausdinti

THE RAILROAD MAN

     Pokariniame laikotarpyje, Romos filmavimo studijas Cinecitta pavertus išvietintųjų ir pabėgėlių stovyklomis, italų režisorių eilė kūrė savo filmus, pasinaudodami kasdieniško gyvenimo pateikiamais scenarijais. Tai nemažai atsispindėjo ir pačioje tematikoje, kai buvo bandoma nagrinėti eilinio žmogaus nuotaikas ir socialines sąlygas. Šios neorealistinės srovės kūrėju laikomas Roberto Rossellini. Tačiau šalia jo išryškėjo eilė kitų talentingų režisorių, tarp jų ir Pietro Germi. Iš ankstyvesnės jo kūrybos ši kontinentą yra pasiekęs tik 1949 m. gamybos filmas “In the Name of the Law”, gi paskutinių kelių metų laikotarpyje jis ypač patraukė kritikų ir plačios publikos dėmesį filmais “Divorce Italian Style” ir “Seduced and Abandoned”.

     “The Railroad Man” buvo pastatytas 1956 m. Jis išlaiko visas ankstyvesnei Germi kūrybai charakteringas žymes. Kai dažnai filmams metamas bendras kaltinimas, jog ekrane pavaizduojamas nerealus ir pernelyg fantastiškas gyvenimas, tai šį kartą žiūrovai turi puikią progra stebėti eilinio žmogaus kasdieniško gyvenimo iškarpą.

     Filmo įvykių eiga įrėminta vienų metų laikotarpyje. Greitojo traukinio inžinierius Andrea Kalėdų išvakarėse grįžta iš darbo ir sustoja su draugais smuklėje. Tas vyno dažnas ir gausus gurkšnojimas kaip tik ir tampa viena iš priežasčių, kodėl jo šeimos gyvenimas pakrypsta į nesėkmę. Vyresnysis sūnus pasinėręs azartiniuose lošimuose, gi duktė turi ištekėti iš reikalo už ne visai mylimo jaunuolio. Beirstančios šeimos jungtį bando išlaikyti motina, bet jos vienos gerų norų nepakanka. Beveik visi įvykiai pristatomi iš aštuonmečio sūnaus požvilgio. Nekaltu naivumu berniukas domisi suaugusiųjų problemomis ir nekartą prisideda prie teigiamo jų išsprendimo. Atomazgoje vėl stebima visa šeima, suartėjusi sekančių Kalėdų išvakarėse.

     Sėkmingai išvengdamas saldaus sentimentalumo, režisorius net keliais atvejais pasiekia gilaus dramatiškumo. Pietro Germi ne tik surežisavo ši filmą, kartu prisidėdamas ir prie originalaus teksto paruošimo, bet taip pat pasireiškė kaip gabus artistas pagrindinėje inžinieriaus rolėje. Jo sukurtas charakteris pilnas gyvenimiško nuoširdumo. Dukters vaidmenyje pasirodo Sylva Koscina, tuo metu dar vos pradedanti savo karjerą artistė. Filmui daug gyvumo suteikia mažametis Edoardo Nevola, nuoširdžiai besimaišąs suaugusių tarpe.

     Šis puikus filmas tinkamas suaugusiems ir vyresniam jaunimui.

THE LOVED ONE

     Lyg apsvaigęs XVIII-ojo šimtmečio papročius pagal Henry Fielding romaną pašiepiančio filmo “Tom Jones” pasisekimu, anglų režisorius Tony Richardson vėl pasinėrė į panašų bandymą. Šį kartą pasirinko 1948 m. išpopuliarėjusi Evelyn Waugh romaną “The Loved One”, pašiepiantį Hollywoodą ir Los Angeles perdėtai išpūstas ir supagonėjusias laidotuvių įstaigas ir kapines.

     Knygos autoriaus pagrindinę mintį pasilikdami vien kaip išeities tašką, filmo teksto autoriai savo bendras jėgas švaistė visomis kryptimis. Nenuostabu, kad nesulaukta patenkinančių rezultatų.

     Iš Anglijos atvykęs jaunas poetas apsistoja pas savo dėdę, dirbantį Hollywoodo studijoje. Atleistas iš darbo dėdė pasikaria ir giminaičiui tenka rūpintis laidotuvėmis. Whispering Glades kapinių aplinka, personalo laikysena su liūdinčiais giminėmis ir pačiais mirusiais nekartą peržengia bet kokias žmoniškumo ribas. Šalia to, bandoma dar pasišaipyti iš televizijos skelbimų, raketų gamybos ir bandymų bei Hollywoodui nesvetimo nepotizmo.

     Arti dviejų valandų besitęsiančiame filme sublizga ir autentiško humoro genialūs momentai, bet neigiamybės viršija teigiamumus.

     Filme sutelkta visa eilė pirmaeilių artistų. Sir John Gielgud didingas dėdės rolėje, bet ypač puikus modelis graboriaus pomirtinėms dekoracijoms. Margaret Leighton ir Milton Berle pasirodo trumpoje scenoje kaip numylėto šuns netekę tipingi amerikiečiai. Kiek neįprasta perdėtai komiškoje balzamuotojo rolėje stebėti Rod Steiger, kurs savo laikysena labiau panašus į Liberace, kai tuo tarpu pats Liberace su įprastai persaldintu švelnumu pardavinėja karstus. Smulkesnėse rolėse dar pastebime Roddy McDowall, Robert Morley, Dana Andrews ir kt. Jonathan Winters net dvejose rolėse turi gausiu progų parodyti savo komiškus sugebėjimus, deja, pagal teksto ar režisoriaus reikalavimus, nekarta priartėja prie vulgarumo. Bendrą jungtį bando palaikyti Robert Morse ir Anjanette Comer.

     Tikrai nuostabu, kad tiek daugelio talentų asmenų gausios pastangos atnešė tokius menkus vaisius. Metro Goldwyn Mayer bendrovė, padengusi gamybos išlaidas, šį filmą reklamuoja kaip “visus kuo nors užgaunantį filmą”. Perdaug susirūpinus kaip užgauti ir pašiepti, užmirštos meninės normos ir formos. Kaip patys gamintojai skelbiasi, filmas tikrai turi gausią dozę užgaunančių neigiamumų, dėl kurių nepatartinas jokiai žiūrovų katesorijai.

Kornelijus Bučmys, O.F.M.