Spausdinti

     Birutė Pūkelevičiūtė, pasižymėjusi aktorė, režisorė ir rašytoja, išdrįso drauge su mažu kolegų būreliu žengti pirma, žingsni į iki šiol mūsų talentų neišmėgintą dirvą, būtent, filmo ekraną. “Aukso Žąsies” įamžinimas celiulozėje yra įvykis, kurio negalima praleisti nepaminėjus.

     Filmo sėkmingumui, kaip ir teatro scenai, pirmiausia reikalingas geras veikalas, efektingai pristatytas ir suvaidintas. Filmui tačiau dar reikia ypatingo sugebėjimo jo techniniam paruošimui ir perdavimui. Gerai tai atlikti reikia patirties ir subrendimo filmo statybos srityje.

     Mūsų filmo darbuotojai dar tik pradėjo, bet ir tai “Aukso Žąsies” pastatyme jau parodė didelius sugebėjimus. Yra ir trūkumų, kurių negalima praleisti nepaminėjus.

     Dėmesys krypsta į pati veikalą, kurį B. Pūkelevičiūtė yra pritaikiusi scenai, pasiremdama Brolių Grimų pasakų motyvais. Pasakos turinys santraukoje toks. Karalaitė liūdi savo tėvo pilyje. Niekas, net ir karaliaus juokdarys, jos pralinksminti negali. Su karalaite liūdi visa karalija. Karalius paskelbia kraštui, jog tas, kuris jo dukterį prajuokins, gaus ją už žmoną. Jaunikių daug, bet nė vieno tikrojo.

     Pilies astrologas žvaigždėse įskaitė, kad tik per žąsį išsivaduos karalija iš šio liūdesio.

     Juokdarys myli karalaitę, bet, nesitikėdamas jos rankos, nutaria iš karalystės išvykti. Pakeliui jis sutinka senutę, kuri jam už gerą širdį dovanoja auksinę žąsį. Ta žąsis nepaprasta: kas ją paliečia, prie jos prilimpa, o tokių atsiranda daug. Taip juokdarys su žąsim po ranka ir visa virtine prilipusių žmonių prajuokina karalaitę.

     Veikalo turinys paprastas ir tinkamas vaikams. Dainelės, teksto rimas ir kai kurie žaidimai tikrai puikūs vaikiškai širdžiai pradžiuginti. Tačiau įterpta satyros, matyt, norint pataikyti ir į suaugusiųjų širdis. Satyra vietomis visai gera, kaip, pavyzdžiui, skundimasis būtom ir nebūtom ligom, admirolo nualpimas dėl stiklelio, našlės Teodoros filosofavimas karaliui ir admirolui pasipiršus, na, ir niuansais pasirodąs karalaitės lepumas. Tik gaila, kad ši satyra vaiko mentalitetui nesuprantama ir jam tos vietos lieka neužpildytos ir nuobodžios.

     Pasaka suaugusiųjų irgi nesudomina, nes ji be ypatingos gilesnės minties. Herojaus juokdario rolė neišvystyta. Jo gerumas, už kurį jis taip gausiai apdovanojamas, faktiškai pasirodo tik vienoje vietoje, atiduodant visus savo pinigus senutei. Pilyje jo rolė neaiški. Jo sielvartas, negalint karalaitės prajukinti, neįtikinantis, — jis tik žodžiuose. Pasakai trūksta ryškesnio ir prasmingesnio herojaus, kuris užintriguotų publiką. Šito pasakos herojus juokdarys Pikis neįstengia. Jo rolė buvo nedėkinga ir dėl to neišryškinta. Tuo pačiu nukentėjo pats veikalas.

     Toliau pažvelkime į pačią režisūrą, vaidybą ir dekoracijas, kurių fone vyko veiksmai. Kadangi pati autorė režisavo, tikiu, veikalo pristatymas buvo tikslus. Pasirinktas ne realus, bet stilistinis pristatymo būdas, kuris šiuo atveju tikriausiai buvo ne tik tinkamiausias, bet ir praktiškiausias, nes galima buvo apsieiti su mažu kiekiu dekoracijų. Bet čia ir silpnybė, nes jautėsi ivairumo stoka. Keliauti ir daug aprėbti galinti filmo aparato akis buvo vartojama tik siauram sceniniui filmavimui. Dvi valandas stebint tas pačias, nors ir gerai paruoštas dekoracijas, pradeda jos atsibosti.

     Vaidino: K. Veselka — karaliaus juokdarį Pikį, V. Vaičiūnaitė — Karalaitę, L. Barauskas — Karalių, St. Pilka — Admirolą, K. Vasiliauskas — Fortūnatą, E. Dauguvietytė — Teodorą, Alg. Dikintis — Kajetoną Gervėniškį, V. Sabalys — Daktarą, Z. Kėvalaitytė -Visockienė — Elgetą Samanėlę, R. Simaniukltis— senį Gervėniškį, V. Skaisgirys— smuklininką, R. Barteškaitė ir D. Sibitytė — smuklininko dukras.

     Aktorių pasirodymas įvairus; vieni stipriau, kiti silpniau savo vaidmenis įgyvendino. Išsiskyrė Stasys Pilka, ypatingai gerai suvaidinęs Admirolą. Buvo tikras malonumas jį stebėti. Neblogai buvo atvaizduotas Fortunatas (Kazys Vasiliauskas) ir našlė Teodora (Elena Dauguvietytė). Jie buvo gyvi ir vientisi savo vaidmenyse.

     Meninė ir muzikinė filmo priežiūra gabiose Romualdo Bukausko ir Zigmo Lapino rankose praėjo sklandžiai ir vietomis pasigėrėtinai.

     Į akis kliuvo ir jas raižė grimo ir peruku netinkamumas. Jau ši stoka pas mus tokia ryški, kad reikėtų ateityje, kokius nors panašius užsimojimus planuojant, nebesitenkinti savais talentais, bet kviestis pagalbos.

     Kostiumai bendrai paruošti gerai, tik kai kurie nevisai pritiko skirtiems charakteriams. Karalius atrodė labai vargingai.

     Spalvos ryškios, sumaniai suderintos. Vaizdus jungia tiktai pasakose įmanomas fantastiškas žvaigždynų ir erdvių atvaizdavimas dūmų efektais.

     Taip ir baigiasi pasaka. Vieniems ji patiks daugiau, kitiems mažiau, ir tai priklausys nuo mastelio, kuriuo ji bus vertinama.

     Pasitaikę trūkumai šio pirmojo lietuvių išeivių filmo svarbos ir reikšmės nenuvertina. Nedideliais ištekliais, bet ryžtingomis režisorės, aktorių ir kitų filmo darbuotojų pastangomis ekrane atkurtą “Aukso žąsį” verta pamatyti visiems lietuviams, tiek suaugusiems, tiek mažiems žiūrovams.

Dalė Koklytė-Lukienė