Spausdinti

Tikrasis moters puošnumas nesustoja ties išviršine išvaizda. Jis apima visą jos asmenį, jos vidinį gyvenimą, gilų dvasios suklestėjimą.

     Kalbant apie moters puošimąsi liečiamas labai jautrus klausimas. Ypatingai ši problema darosi sudėtinga mūsų laikais, kada reklamomis persunktoje civilizacijoje moters įgimtas noras puoštis išnaudojamas bizniui. Tą faktą ryškiai pabrėžia J. S. straipsnis apie moteriško dažymosi vertinimą. Ten autorius teisingai sprendžia apie perdėtas dažymosi procedūras bei su tuo susijusias išlaidas. Didesnė straipsnio dalis skirta negatyviam kraštutinio atvejo vertinimui, kur “grožio kankinė” neturi laiko savo šeimai nei neatsižvelgia į šeimos biudžetą.

GERA PUOŠTIS...

     Verta iškelti ir teigiamą grožio pusę. Tokiu atveju, žinoma, moters pasipuošimas yra saikus ir išmintingas. Kaipo toks jis gali prisidėti prie šeimos vienybės ir laimės. Kaip tai? Kartais moteris, pagyvenus ir apsipratus šeimoje, nebesirūpina namais nei savo pačios išvaizda. Nei tokie namai, nei tokia žmona nevilioja: sukurtoji dvasia atstumia vaikus, netraukia nė vyro. Išviršinis apsileidimas dažnai byloja jos vidinę netvarką bei dvasinį skurdą (nekalbama čia apie šeimas su dideliais būriais vaikų, kur vienam žmogui sunku visuomet palaikyti tvarką namuose). Gi mažas apsitvarkymas bei kuklus pasigražinimas ineštų daug šviesesnės, šventiškesnės bei giedresnės nuotaikos ne tik jai pačiai, bet ir visai šeimai, kur visiems būtų malonu ir jaukų gyventi.

Yra ir psichologinių motyvų, kodėl moteris puošiasi. Sutiksime ar ne — aplinka mus veikia. Kada visur priimta dažytis, puoštis — nes tokia mada, toks paprotys — tada vienai kuriai moteriai sakyti “aš to nedarysiu, galiu apsieiti be dažu” ne tik reikia tvirtos valios, savo individualybės, bet taip pat dažnai tenka pakęsti kitų žmonių badymą, gal net palaikymą keistuole. Visa tai veikia žmogaus asmenybės vystymąsi, sveiką brendimą. Kas užtikrins, kad toks veikimas bus tik pozityvus, kiekvienai moteriai pakeliamas?

AMŽINA JAUNYSTĖ...

     Daugeli moterų kankina baimė, kad su prabėgančiais metais nesugrįžtamai tolsta jų jaunystė, o su ja temsta ir jų grožis, patrauklumas. Bet žinovai mums tvirtina, jog tokie reiškiniai tik rodo, kad pasiduodančios tokiai baimei moterys nėra pilnai įleidusios šaknis į gyvenimą. Subrendę žmonės neskaičiuoja savo gyvenimą pagal metus. Jie patenkinti tuo amžiumi, kurio pasiekė. 55 metų amžiaus Ethel Barrymorei buvo patarta operacijos keliu pašalinti veide esamus senumo pėdsakus, kad taip ji galėtų vaidinti romantiškesnes roles. Ji atsakė: “Atsisveikinti su raukšlėmis — niekuomet! Jos byloja apie mano gyvenimą. Aš visas jas užsitarnavau”.

     Jei moteris priimtų tą faktą, kad jaunystė nėra joks atsiekimas, tikriausiai ji rastų pilnesnį pasitenkinimą. Tikras laimėjimas reiškia kuo geriausiai panaudoti kiekvieną amžių. Keturiasdešimties metų moteris yra tai, ką ji padarė iš savęs per tą laiką. Jaunystė juk yra dvasios stovis. Tai entuziazmas gyventi. Aštrus protas bei gyvumas greičiau uždegs jos akis, negu puikiai uždėti dažai. Sunku būtų rasti vyrą ar moterį, kurie neatrodytų jaunesni, kada šypsosi. Pakelta galva, ištiesti pečiai, judrus žingsnis pajaunina dešimčia metų kiekvieną žmogų ir nieko nekainuoja. Gyventi tol, kol gyveni; gėrėtis grožiu bei dangaus dovanomis, kurios mus supa; džiuginti kitus savo buvimu; darbuotis, būti naudingu ir domėtis — visa tai skelbia gyvybės paslaptį ir byloja, kad jaunas žmogus turi viziją ateičiai, kad jam gyvenimas įdomus, nes jis visur įsijungia, nesitenkina žiūrovo role; jis yra įdomus, nes jis domisi.

     “Žmogus yra jaunas kaip jo tikėjimas, senas kaip jo abejonė; jaunas kaip jo drąsa, senas kaip jo baimė, jaunas kaip jo svajonė, senas kaip jo nusiminimas”. Šiuos žodžius pasakė su daugybe žmonių kalbėjusi per eilę metų viena moteris. Walteris Hustonas priduria: “Tavo metai, vaikeli, — tai tik skaičius”.

     Tikrasis moters puošnumas tad nesustoja ties išviršine išvaizda. Jis apima visą jos asmenį, jos vidinį gyvenimą, pajautimą kitiems, gilų dvasios suklestėjimą. Pilnas puošnumas, ne tik fizinis, bet ir dvasinis, užtikrina jai nepraeinančią jaunystę, nes tik su metais ji, kaip ir kiekvienas asmuo, tampa pilnutiniu žmogumi.

K. Kon.