I - Įvadinis straipsnis
ALFONSAS GRAUSLYS
Kiekvienas buvimas yra stebuklas, bet meilė — tai didžiausis stebuklas. Taip erotinę meilę apibūdina vienas pačių didžiųjų vokiečių rašytojų Th. Mannas. Šią mintį tartum pratęsdama ir papildydama, pasaulinio garso šokėja Iz. Duncan savo dienoraštyje rašo: “Meilės stebuklas glūdi jos temų ir tonų įvairume... Vieno vyro meilė, palyginus ją su kito, gali būti tokiame santykyje kaip Bethoveno muzika su Puccinio. Štai kodėl žmogaus vidaus pasauliu susidomėjusiems žmonėms meilė ir jai giminingi jausmai bus visada įdomiausio stebėjimo objektas. Todėl gerai parašyti, psichologiniai giliai pagrįsti meilės romanai bus visada rašomi ir skaitomi; jie nenusibos, nesikartos, nes kiekviena besimylinčiųjų pora, kiekvienas jos dalyvis, turėdamas kad ir skirtingą paveldėjimą ir išauklėjimą, išgyvens meilę kitaip. Kiekvieno jų meilė bus paslaptis, nes iš viso meilė yra gamtinė paslaptis, o juk paslaptys sukelia smalsumą jas pažinti. Tasai smalsumas niekada nenurims, nes “jokia knyga, joks scenos veikalas, joks eilėraštis negalės pilnai apimti tos paslapties. Tik patsai gyvenimas šią paslaptį talpina” (O. Gmelin). Ir todėl šis ilgesnis straipsnių ciklas įvardinamas “Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje”.
ŠIO KLAUSIMO SVARBA
Šią temą svarstyti būtinai reikia, nes šiandien meilės sąvoka yra labai iškreipiama ir suteršiama. Meile šiandien vadinama paprasta savimeilė, kuri ieško tik malonumų sau ir temato vien kūną skirtingos lyties partneryje. O juk suterštos sąvokos, virsdamos gyvenimu, jį teršia ir doroviniai smukdo. Reikia tad tikros meilės sąvoką kelti ir ugdyti, nes šiandien kalbama ir rašoma bevelk vien tik apie seksualumą. Kalbėti apie tokią meilės sąvoką reiškia bandyti atsverti seksualinio tvano antplūdį ir gyvenime ir literatūroje. Tai įleisti gryno oro į sugadinto oro patalpą.
Šis klausimas svarstytinas, nes tikroji meilė yra dvasinė vertybė (nes tik tokios vertybės yra tikros), o juk gyvename tokių vertybių nuvertinimo laikais. Kaip, pavyzdžiui, žūna grožio supratimas, jo branginimas ir ugdymas (nes dailininkų didelė dalis nelaiko sau uždaviniu kurti grožį, kaip buvo praeityje), taip žūna tikros meilės supratimas ir branginimas. Daugelio kraštų šiandieniniam jaunimui tikroji meilė yra tik sentimentas, iš kurio verta tik pasijuokti. Nesykį teko matyti ir girdėti, kaip jauni žmonės juokėsi, žiūrėdami į tikrą meilę vaizduojančius filmus.
Net ir tada, kai meilė nėra laikoma vien seksualiniu dalyku, dažnai nėra vertinama kaipo savarankiška, nuo seksualumo atskirta, vertybė. Štai kodėl net moralistai traktatuose apie moterystę beveik visai nesvarstydavo meilės ir jos ugdymo. Tuo tarpu apie grynai kūnišką moterystės pusę buvo labai daug kalbama ir tie dalykai net per daug pabrėžiami. Meilė tebuvo vien priemonė moterystei ir iš jos kilusiems valkams. Meilė tebuvo meškerės sliekas tiems tikslams pagauti. Net ir tikintieji krikščionys pradėjo galvoti, kad meilė tėra vien toje kūniškoje plotmėje ir ja viena išsisemia. Tuo būdu meilė buvo sumedžiaginta, pasakytume — “numeilinta”, ir apie ją buvo bevelk nepadoru kalbėti. Ji buvo virtusi piktinančia tema. Tad šią temą reikalinga nagrinėti, kad įsitikintume, jog meilė ir seksualumas nėra tas pats ir kad meilė savyje yra vertinga ir prasminga.
Reikia apie meilę kalbėti, nes pas daugelį buvo susidariusi nuotaika, kad meilė yra aktuali prieš moterystę ar šalia jos, bet ne pačioje moterystėje. Dauguma tad rimtai nesirūpino meilės ugdymu moterystėje, galvodami, kad moterystei užtenka Bažnyčios palaiminto moterystės kontrakto. Tasai juridinis nusistatymas yra teisingas ta prasme, kad tokia moterystė yra teisėta, bet įstatymo paragrafas nesaugo ir negali apsaugoti tos moterystės nuo blogio, kuris vadinasi nelaiminga moterystė. Moterystė gi virsta nelaiminga, kai ji neįdvasinama ir neįprasminama meile. Kai moterystėje meile visai nesirūpinama, tada ji virsta meilės, o dažnai ir pačios moterystės kapu. Moterystė pirmoje vietoje turėtų būti meilės bendruomenė, kurią apvainikuoja šventasis juridinis kontraktas. Kadangi dažnai taip nėra, tai reikia šiame cikle tokia tema kalbėti.
Reikia šia tema rašyti, nes daugelio sąmonėje erotinė meilė tapo tartum autonomine sritim, kurios artimo meilės įstatymai nesaisto. Šitoks atjungimas nieku nepateisinamas, nes kiekvienas krikščionio pasireiškimas artimo atžvilgiu, taigi ir erotinė meilė, turi nusilenkti aukščiausiai meilei — Dievo ir artimo meilei. Šitas atskyrimas erotinę meilę pažemino ir nukrikščionino ir todėl nužemino seksualini moterystės gyvenimą. Pažinti tikros meilės sąvoką reiškia drauge pažinti erotinės meilės religinį pobūdį ir jos glaudų ryšį su artimo meile, t. y. sėkmingiausiai bandyti tą gyvenimo sritį labiau nužmoginti.
Meilės klausimai yra aktualiausi, nes meilę vienaip ar kitaip patiria beveik kiekvienas. Antra — meilės jausmas yra stipriausias ir todėl meilės kančios ir tragedijos yra pačios sunkiausios. Taip pat tie klausimai yra labai gyvenimiški, nes meilė apsprendžia žmogaus vertę ir todėl didele dalimi žmogus yra tiek vertas, kiek verta jo meilė. Ką jis myli ir kaip, parodo, kas jis yra.
Meilės tema svarbi, nes klaidingai suprastos meilės vardu įvykdomi didžiausi nusikaltimai ir nežmoniškumo veiksmai. Pastarųjų yra tiek daug, kad vienas rašytojas, paskaitęs pagarsėjusį amerikiečio Kinsey pranešimą apie amerikiečiu užkulisinį seksualinį gyvenimą, yra pasakęs, kad, jei tie dalykai būtų viešai žinomi, tai didelis amerikiečių nuošimtis turėtų sėdėti kalėjimuose.
Tos, čia suminėtos priežastys (ir daug kitų priežasčių) rodo meilės temos svarbą ir reikalą ją kelti.
NAGRINĖJAMOS TEMOS
Straipsnių serijoje bus nagrinėjama erotinė meilė: pirmoje vietoje — jos dvasinis, antroje — seksualinis pobūdis. Čia svarstysime meilę moterystėje ir šalia moterystės, t. y. meilę įrėmintą ir meilę neįrėmintą, nes, kas yra paveikslui rėmai, tas meilei moterystė. Bet labiausiai mums čia rūpės meilė kaipo tokia. Jei norėtume tas numatytas temas rūšiuoti pagal jų giminingumą, tai galėtume čia suskirstyti jas sekančiu būdu: 1) Meilės sąvoka. Jai pagilinti ir ją suprasti ieškosime meilės kilmės priežasčių apskritai ir paskirai. Nagrinėsime jos psichologinę kilimo eiga, jos ypatybes, o taip pat meilės ugdymą ir gesimą. Įvairūs jausmai meilėje. Pažvelgsime čia dar į dvasios ir kūno vaidmenį meilėje. 2) Meilės rūšys: Platoniškoji, netikra, tikra ir didžioji meilė. Pirmoji meilė. Laiminga ir nelaiminga meilė. Tikros meilės retumas. 3) Meilė keičia žmogų. Meilės grožis ir tragiškumas sukuria naują vidaus pasauli. Meilė kilnina, o kartais demoralizuoja. Meilės logika ir meilės prasmė. 4) Kas yra moterystė? Laiminga ir nelaiminga moterystė. Skyrybos. Pasirinkimas partnerio vedyboms. 5) Meilės ugdymas. Viešieji šių laikų nepalankūs meilės ugdymui veiksniai. Kova prieš pornografiją — už tikrąją meilę. Pagarbos moteriai ugdymas — ugdymas meilei. 6) Žymieji literatūros kūriniai apie meilę. Meilės laiškai 7) Didžiosios meilės pavyzdžiai gyvenime. 8) Meilės išsigimimas: Don Juanai; erotinė meilė, virtusi pseudoreligija. 9) Specialūs klausimai: lyčių ir amžiaus skirtumas meilėje; meilė ir grožis; moters grožis gėrio tarnyboje; meilė ir vienatvė; filosofai apie meilę; meilės poezija; meilė — Dievo dovana; per meilę į Meilę.
Reikėtų kokių 60 straipsnių išnagrinėti šiems klausimams, kuriuos čia suglaustai paminėjau. Žurnalo rėmuose tai būtų sunkiai Įmanoma ir todėl giminingas temas teks jungti, kad dviejų metų bėgyje galėtume bent kIek patenkinamai šias visas temas pasvarstyti. Ypač išsamiai stengsimės pažinti sąvoką, nes teisingos sąvokos yra geriausi kelrodžiai tvarkingam gyvenimui.
RAŠYTOJŲ NUOMONĖS
Šią straipsnių seriją išpuošime pasisakymais tų rašytojų, kurie meilės klausimais ką nors reikšmingesnio ir charakteringesnio yra rašę. Tą seriją įvardinsime “Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje”, visai negalvodami, kad šiuo atžvilgiu gyvenimas ir literatūra būtų skirtingi pažinimo šaltiniai. Juk ir rašytojai remiasi ne tik aplinkinio gyvenimo stebėjimu, bet ir savais išgyvenimais, kuriuos išsako savo romanų herojų lūpomis. Tik rašytojai, tuos išgyvenimus jautriau ir giliau stebėdami ir analizuodami, psichologiniu požiūriu labiau jtikinančiai pagrindžia ir išdėsto.
Čia imsime dėmesin visų tautų didžiuosius rašytojus: keliolika šių laikų ir artimos praeities prancūzų rašytojų, apie dešimt vokiečių, po keletą rusų ir lenkų, keletą anglų ir amerikiečių, pagaliau vieną kitą mūsų rašytojų. Naudodami juos iliustracijai ir savo teigimų patvirtinimui, juos suskirstysime pagal jų meilės sąvoką ir nusistatymą meilės atžvilgiu.
Pirmiausia, tai meilės pesimistai. Taip vadiname tuos rašytojus, kuriems meilė tėra seksualumo atošvaita. Prie tokių priskaityslme pvz. Freudą ir Nietschę. Bet, prie pesimistų priskaitysime ir tuos, kurie meilės dvasingumo ir savarankiškumo neneigia, bet meile netiki, ją laiko tik užmaskuotu egoizmu ir savęs apgaudinėjimu. Prie šių paskutiniųjų priklauso ir žymių katalikų rašytojų, kaip pvz. F. Mauriac, J. Green, G. Greene, G. Bernanos, o iš ne katalikų — M. Proust, G. de Maupassant, R. M. Rilke, dalinai Šekspyras ir kiti.
Kitos, kraštutiniai priešingos nuotaikos atstovai yra meilės optimistai. Tai tie rašytojai, kurie meilėje mato pilną žmogaus atbaigimą, jo gyvenimo natūralų įprasminimą. Prie tokių priskiriami: rusų filosofas V. Solovjovas, prof. A. Maceina, vokiečių rašytoja L. Rinser ir kiti. Prie tos rūšies priklauso ir tie, kurie, nebūdami pilna prasme optimistai ir meile nusivildami, stengiasi tą nusivilimą įprasminti. Tokie rašytojai labai rimtai žiūri į meilę: juos atstovauja prancūzų rašytojas P. Claudelis ir prancūziškai rašęs mūsų O. Milosz-Milašius, kurio draugas A. Gody jo biografijoje jį vadina “Meilės poetu”.
Po meilės pesimistų norėtume suminėti meilės realistus, kurie, nefilosofuodami, mato meilėje šviesių ir tamsių bruožu, tampančių žmogui gyvenimo mokykla. Prie tokių, atrodo, priklauso pvz. vienas didžiausių meilės nagrinėtojų prancūzų H. Balzakas, amerikiečių — P. Buck, anglų Šekspyras, vokiečių E. Wiechertas.
Artimi optimistams yra meilės romantikai, kurie, žiūrėdami į meilę iš grožio taško, ją poetizuoja. Prie tokių priklauso prancūzų V. Hugo ir L. Bloy, indu R- Tagore ir didele dalimi latvių Z. Maurina.
Yra dar rašytojų-cinikų, kurių meilės sąvokos yra labai vienpusiškos, negilios, meilę pajuokiančios. Didžiųjų rašytojų tarpe tokių nerandame. Prie meilės cinikų daugumoje priklauso ne tiek rašytojai, kiek pornografinių romansu gamintojai.
Atrodo, kad mūsų rašytojų tarpe meilės aptarimo ir vertinimo atžvilgiu vyrauja romantikai, o po jų seka realistai.
Sekančiame straipsnyje nagrinėsime meilės sąvoką.
ė lai��,�� p /font>
Gaetą nukėliau Cisternos mergaites. Cisternos našlaityno seselės ir mergaitės taip buvo susidraugavusios, kad atsisveikinant ašaros liejosi srovėmis. Bet Cisternos mergaitės greitai apsiprato naujoje vietoje.
Su Gaetos seselėmis reikėjo švelniai, bet nenuolaidžiai įvesti naują dienotvarkę: reikėjo nubraukti daug maldų, nustatyti poilsio, darbo ir žaidimų laiką, po pietų reikėjo iškovoti poilsio metą. Be to, reikėjo dažniau pavartoti šluotą ir šlapią skudurą, reikėjo kieme surinkti visas šiukšles į pintinę, pagerinti maistą ir užvesti pajamų bei išlaidų knygą. Vyresnioji buvo sukalbama ir su ja neturėjau jokių sunkumų. Sunkiau buvo susikalbėti su nepunktualiais darbininkais, bet jiems pasakęs labai atvirą ir aiškų žodį, kas našlaičiams padeda ir kas juos savo apsileidimu skriaudžia, su jais susidraugavau kaip su senais bičiuliais.
Į Trivigliano našlaityną atvežiau, rodos, 25 Abrucų berniukus, kuriuos Alatrio vyskupas ir Don Giuseppe Capone labai tėviškai sutiko ir labai rūpestingai globojo. Savųjų našlaičių jie negalėjo tuo tarpu priimti, nes ir ten viešpatavo tas pats nerangus valdžios biurokratizmas. Našlaityno dienotvarkės nebuvo reikalo keisti, nes ji man labiau patiko, negu mano paties. Don Giuseppe Capone tikrai buvo puikus auklėtojas, nors savo jauną energiją turėjo padalinti tarp našlaityno ir mažosios kunigų seminarijos, kurioje jis ėjo vicerektoriaus pareigas.
Aptvarkęs Gaetos, Genezzano ir Trivigliano našlaitynus, nuvykau pas Don Salvatore ir radau jį ir vaikus labai gerame ūpe. Šveicarijos konsulas Romoje ir prelatas Crivellis, Šveicarijos katalikų “Caritas” direktorius, tą vasarą visus Don Salvatore globojamus vaikus buvo pakvietę atostogų i Šveicariją ir juos naujai aprėdė nuo galvos iki kojų. Prižadėjo pakviesti juos ir ateinančią vasarą. Važiuodami atgal, vaikai stabtelėjo Romoje, kur juos priėmė Pijus XII specialioje audiencijoje. Visi tie nuotykiai ir pergyvenimai dar tebešvietė vaikų akyse, o Don Salvatore garsas pradėjo plisti už Maddalonio miesto ribų.
Betgi jis turėjo ir rūpesčių. Kartą pas jį atvyko krašto apsaugos ministerio siunčiamas pulkininkas ir ministerio vardu paprašė vaikus iškraustyti kitur. Italija tuokart pradėjo didinti savo kariuomenę ir jai buvo reikalingos Maddalonio kareivinės. Don Salvatore atsisakė išsikraustyti ir pulkininkui parodė ne tik visą savo istaigą, bet, rodos, vėliavos nuleidimo apeigas. Pulkininkas taip viskuo susižavėjo, kad, palikęs visus savo pinigus našlaitynui, sugrįžo į Romą perkalbėti ministeri, kad vaikus paliktu ramybėje. Bet mi-nisteris Pacciardis nenusileido ir pakvietė Don Salvatore i Romą pasiaiškinti. Don Salvatore nuvyko pas ministeri ir jam taip maždaug pasakė:
— Jei nepaliksi vaikų ramybėje, aš atsivesiu keletą autobusų Maddalonio ir Neapolio moterų ir su jomis pakelsiu tokį triukšmą, kad jūs išsikraus-tysite iš savo ministerijos.
Ministeris, tur būt, gerai pažino Neapolio moterų temperamentą ir paliko Don Salvatore ramybėje.
Nepabaigęs Gaetos našlaityno statybos, pradėjau remontuoti našlaityno koplyčią ir pastebėjau, kad nebeturiu nei cento. Niekuomet nepergyvenau tokios finansinės krizės, kaip anomis dienomis. Bet Apvaizda vėl atėjo pagalbon ir atsiuntė dosnų Amerikos lietuvį prelatą Pranciškų Jurą. Jo pagalba atremontavau koplyčią, praplatinau žaidimų aikštę ir užvedžiau vaismedžių sodą.
Visus našlaitynus vadinau “casa del faciullo”, t. y. vaikų namais. Našlaitynas yra slegiantis žodis, neatitinkąs tikros vaikų namų dvasios. Iš tikro tuose namuose nei vienas vaikas nesijautė našlaičiu. Jis turėjo kunigą tėvą, motiną seselę vienuolę ir savo draugus brolius. Nekartą stebėjau kaimynų valkus, gyvenančius netoli našlaitynų, ir mačiau dideli skirtumą jų nuotaikoje, išsiauklėjime ir darbštume. Našlaitis atrodė laimingesnis, linksmesnis, tvarkingesnis, o gal ir geriau paruoštas gyvenimui.