Spausdinti

    Kaip praeito šimtmečio Pirmasis Vatikano Susirinkimas būtų nesuprantamas, nežinant to meto politinės padėties Italijoje, taip Vatikano II Susirinkimas nebūtų suprantamas be didžiųjų teologų, kurie jam paruošė dirvą. Šių teologų centre stovi jaunas šveicaras Hans Kuengas.

    Jis gimė 1928 m. Studijavo Vokiečių Kolegijoje Romoje, Gregorianiškame Universitete, Katalikų Institute Paryžiuje ir Sorbonos Universitete. Į kunigus įšventintas 1955 m. Po penkių metų darbo parapijoje jis pakviestas profesoriauti katalikų teologijos fakultete Tuebingeno universitete. Savo pagrindiniuose moksliniuose veikaluose svarstė Bažnyčios struktūrą ir atsinaujinimą. Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo metu jis buvo oficialus teologijos patarėjas.

    Didieji mūsų laikų teologai yra lyg Šventojo Rašto pranašai — per juos kalba Dvasia. Tėvo Kuengo 1961 m. išleistoji knyga “Council, Reform and Reunion” šiandien skamba pranašiškai. Čia jis labai drąsiai kalba apie reikalą Bažnyčiai atsinaujinti — Bažnyčia niekuomet nėra atbaigta: laiko tėkmėjeji turi priimti naujus pavidalus, nes ji turi skelbti Kristaus gerąją žinią pagal laiko dvasią ir kultūrą. Kaip mes galim prisidėti prie Bažnyčios atsinaujinimo? “Mes galim kentėti, melstis, kritikuoti, o visų labiausia — veikti; ne dėl revoliucijos, ne vien dėl širdies pasikeitimo ar negerovių sutvarkymo, bet dėl kūrybingos viso Bažnyčios gyvenimo reformos”. Kuengas žvelgia į reformos bandymus praeityje bei dabartyje ir klausia: Ar Susirinkimas bus nusivylimas ar troškimų išpildymas? Jis nemato, kad šis Susirinkimas atstatytų krikščionių vienybę. Tačiau Susirinkimas galėtų prisidėti prie vienybės priartinimo, atstatydamas pirminę vyskupų pareigų vertę. Čia Kuengas užsimena rajonines vyskupų konferencijas, kurios galėtų prisidėti prie Bažnyčios valdžios decentralizavimo: jis siūlo, kad Susirinkimas tik nutartų kas reikia daryti, palikdamas laisvę tautinėms vyskupų konferencijoms, kaip bendrąjį nutarimą savo krašte įgyvendinti.

    Ruošdamasis Susirinkimui, Kuengas mąsto apie Bažnyčią, kokia ji turėtų būti, kokia jos tvarka geriausiai derintųsi su jos įkūrėjo mintimi. Tada jis parašo svarią knygą “Strukturen der Kirche”, kuri 1964 m. išverčiama į anglų kalbą. Šioje knygoje jis žiūri į Bažnyčios vidinę santvarką, stengdamasis sekti dabartinių struktūrų raidą ir sverti jų vertę. Ypatingai atidžiai nagrinėjama vyskupų vieta Bažnyčioje. Galima spręsti, kad už vyskupų kolegiškumo iškėlimą Susirinkime turime būti dėkingi tėvui Kuengui.

    Pačiam Susirinkime Kuengas turėjo daug itakos — buvo nuolat kviečiamas kalbėti vyskupų konferencijoms atskirais klausimais — jo kalbų rinkinys “Council in Action” pirmosios sesijos metu pasirodė 1963 m. Knyga žvelgia į Susirinkimo teoriją, į Susirinkimo programą, programos įgyvendinimą, doktrinos klausimus. Kuengo nuomone, Susirinkimas nesušauktas per anksti — priešingai, jis pavėlavęs keturius šimtus metų. Susirinkimo tikslą Kuengas mato ne klaidų pasmerkime ar naujų dogmų skelbime — visas Susirinkimo dėmesys tebūna skiriamas pastoraciniams ir ekumeniniams klausimams: čia yra reikalas žvilgsnio į Bažnyčią, kuris atsvertų vienpusišką ir neatbaigtą Pirmojo Vatikano Susirinkimo mokslą. Susirinkimas turėtų pasisakyti, ką Bažnyčia mums gali reikšti kaip tikinčiųjų bendruomenė.

    Susirinkimui baigiantis galime klausti Kuengo, ar jis patenkintas ivykių eiga? Ką toliau jis mato savo pranašišku žvilgsniu? Atsakymo užuominą galime rasti prieš ketvirtąją sesiją pasirodžiusiame jo straipsnyje “Commonweal” žurnale (1965. IX. 3.), kuris pavadintas “And After the Council?” Ką Susirinkimas jau yra gero davęs? Kuengas mato šešis dalykus: 1. į Bažnyčią atnešė naują dvasią, 2. buvo išvengta dogmų ir pasmerkimų skelbimo, 3. likusias Bažnyčios problemas galima viešai ir atvirai diskutuoti, kas rodo naują laisvę Bažnyčioje, 4. pradėta pagrindinė liturginė reforma, 5. atverta nauja ekumeninė era, 6. Bažnyčia save geriau supranta konstitucijoje “Apie Bažnyčią”. Susirinkimo geram užbaigimui Kuengas norėtų: 1. nedviprasmiško pasisakymo už religinę laisvę, 2. deklaracijos už geresnius santykius su nekrikščionimis, ypač su žydais, 3. pozityvaus nusistatymo gimimų kontrolės atžvilgiu, 4. kanoniško potvarkio mišrių vedybų klausimu, kuriuo būtų pripažintos ir nekataliko dvasiškio palaimintos vedybos, 5. rimtos Romos Kurijos reformos. Kuengas mano, kad Susirinkimo nutarimų įvykdymui būtinai reikia vyskupų tarybos, kurioje 1. atstovai būtų renkami apribotam laikui vyskupų konferencijų, 2. taryboj turėtų būti atstovaujamos proporcingai visos tautos ir kontinentai, 3. taryba turėtų rinktis posėdžiams periodiškai, kad Bažnyčios atnaujinimo darbas būtų nuolat tęsiamas, 4. vyskupų taryba turėtų teisę kartu su popiežium leisti įstatymus. Pauliaus VI paskelbtasis vyskupų sinodo projektas atsako į pirmuosius du pageidavimus; galima tikėtis, kad laikui bėgant šis sinodas įgaus didesnės svarbos.

    Kuengo vardas labai artimai surištas su Antruoju Vatikano Susirinkimu. Be Kuengo įžvalgos ir teologinės publicistikos Susirinkimas būtų buvęs perdėm kitoks.

A. L.

    Hans Kuengo knygos anglų kalba: “Council, Reform and Reunion” — apie reformas Bažnyčioje; “That the World May Believe” — laiškai jaunuoliui, paaiškinantys, ko siekiame Bažnyčios atsinaujinimu, liturgija, ekumenizmu; “The Council in Action” — paskaitos vyskupų konferencijoms II Vatikano Susirinkime; “Justification” — naujos įžvalgos į Liuterio ir Karlo Bartho mintis; “Structures of the Church” — Bažnyčios teologijos pagrindai.