ARŪNAS LlULEVIČIUS

KAS VYKO SESIJOJE?

     Paskutiniajai dabartinio Bažnyčios Susirinkimo sesijai susirinko 2,252 vyskupai iš viso pasaulio kraštų. Tai didelis kontrastas Vatikano I Susirinkimui, kuris buvo pradėtas 1869 m. su 700 vyskupų, iš kurių tik saujelė buvo ne iš Europos. Šiame Susirinkime vien iš Pietų Amerikos dalyvauja virš 500 vyskupų. Dabartinis Susirinkimas jau vien savo dalyvių kilme yra visuotinis, tačiau jo svarstomi klausimai pasaulinę Bažnyčios apimtį dar labiau pabrėžia. Šis Susirinkimas nėra sušauktas ginti popiežiaus teisės nuo tautiškai atbundančios Italijos, kaip tai buvo prieš šimtą metų, bet šis Susirinkimas pasirašo taikos sutartį su pasauliu, kuris išsivystė per keturius šimtus metų. Daugiau — su šiuo Susirinkimu Bažnyčia nori grįžti prie žmogaus miesto statybos. Todėl Susirinkimas bando kalbėti visiems žmonėms nauja, šios dienos žmogui suprantama, kalba. Tas bandymas nevisuomet sekasi, nes juk visiems sunku keisti ne tik savo kalbėjimo, bet ir galvojimo būdą. Nuostabu ne tai, kad Susirinkime buvo daug nuomonių skirtumų, kad Susirinkimas nuolat linko į bendrybes, nes to galima buvo tikėtis — į Susirinkimą suvažiavo žmonės, kurie ilgus metus praleido administratorių darbą dirbdami, kurie savaime buvo atitolę nuo minties pasaulio. Nuostabu yra, kad Susirinkimas įstengė duoti užuomazgas naujam vystymuisi Bažnyčios gyvenime. Į Bažnyčios savivaldybę įvestas vyskupų kolegiškumo pradas, kuris ilgainiui padarys valdytojus jautresnius bendruomenės nuotaikoms ir troškimams. Šioje sesijoje priimtoji religinės laisvės deklaracija duoda rimtą pagrindą santykiams su kitų tikėjimų žmonėmis bei galimybę laisvėjimui pačioje Bažnyčioje. Deklaracija apie žydus galutinai sugriauna antisemitizmo pseudoreliginius pamatus. Šioje sesijoje priimti dokumentai, kuriuose raginama griebtis vienuolynų ir seminarijų reformų. Pastoracinė konstitucija "Bažnyčia ir modernusis pasaulis" rodo rūpestį tais klausimais, kurie slegia šių dienų žmogų. Šis dokumentas tuo įdomus, kad jame pirmą kartą Bažnyčia nebando pasaulio teisti ar pateikti užbaigtus sprendimus jo problemoms. Šiuo dokumentu Bažnyčia, tarp kitko, pasauliui sako, kad ji nori klausytis, mokytis, kartais net sekti. Bažnyčia nebėra atokiai nuo pasaulio sėdintis teisėjas — ji yra pasaulyje, kad galėtų žmonėms tarnauti.

     Sesija prasidėjo rugsėjo 14 d. dviem netikėtumais. Sesijos išvakarėse pasirodė Pauliaus VI enciklika "Mysterium fidei", kurioje dar kartą iškeliama Tridento Bažnyčios Susirinkimo doktrina apie Eucharistiją. Atrodo, kad encikliką iššaukė žinios apie kai kurių olandų teologų bandymus aiškinti Eucharistiją netradiciniais terminais. Enciklikoje pabrėžiama, kad šių teologų darbas girtinas, bet jų išvadose slepiasi pavojų. Manoma, kad šioji enciklika turėjusi būti suraminimo žestas konservatyviųjų sparnui Susirinkime, nes joje teigiama, kad ne tik Tridento Susirinkimo apybraižų turinys, bet taip pat ir apybraižų kalba yra šventa ir nesikeičianti. Savaime suprantama, šis teigimas sukėlė susidomėjimą.

     Pačiame sesijos atidaryme Paulius VI padarė malonią staigmeną pažangiąjam Susi rinkimo dalyvių sparnui, kai kalboje pastebėjo, kad apie diskutuotinus sesijos klausimus neužsimins, kad nesuvaržytų nuomonių laisvės. Jis taip pat pastebėjo, kad pagal Susirinkimo dalyvių pageidavimą įkurs vyskupų sinodą, kuris savo patarimais talkins popiežiui kasdieniniame Bažnyčios valdyme. Galų gale užsiminė, kad yra gavęs kvietimą aplankyti Jungtines Tautas. Savo apsilankymu Jungtinėse Tautose jis parduosiąs visų Susirinkimo dalyvių troškimą pasaulio taikos.

     Buvo manyta, kad detalės apie vyskupų sinodą paaiškės tik tolimoje ateityje, todėl Susirinkimo dalyviai buvo maloniai nustebinti rytojaus dieną posėdžių auloje išgirdę popiežiaus pranešimą apie sinodą: šiam organui atstovai bus renkami vyskupų konferencijų (bus ir popiežiaus skirtų, bet šieji niekad nesudarys daugiau penkiolikos nuošimčių); pramatomi net trijų rūšių sinodai įvairiems klausimams svarstyti. Popiežiaus planai vyskupų sinodui teikia vilties, kad iš jo ilgainiui gali išsivystyti pastovus vyskupų seimas, galįs leisti įstatymus. Tai nebūtų nieko nuostabaus — Bažnyčios vidinė santvarka tada tik sektų dabartinės Anglijos modelį, vietoj aštuonioliktojo šimtmečio Prancūzijos.

     Jau pačią pirmąją darbo dieną pradėta diskutuoti religinės laisvės deklaracija. Tai dokumentas, kuris Susirinkime daug vargo matęs. Savo kilme yra amerikiečių vyskupų rūpesčio kūdikis. Tiksliau tariant, amerikiečiai vyskupai buvo tik krikšto tėvai, nes deklaracija remiasi jėzuito John Courtney Murray mintimis. Nors apie šią deklaraciją buvo daug kalbėta paskutiniojoj sesijoj, nuomonės tarp konservatyvios mažumos ir pažangesnės dalyvių daugumos taip skyrėsi, kad apie deklaraciją kalbėti užsirašė net 104 dalyviai. Debatuose buvo pakartojami praeitais metais girdėti argumentai. Ypač stipriai deklaraciją gynė Amerikos vyskupai (dalyvių tarpe buvo pasklidęs juokas: "Balsai tai Amerikos vyskupų, bet mintys John Courtney Murray") ir keli atstovai iš anapus geležinės uždangos (ukrainietis kardinolas Slipyj ir slovakas Beran). Deklaracijos oponentai paleido kalbas, kad ji esanti svarbi tiktai amerikiečiams, kurie ją nori pravesti bet kokia kaina, nežiūrint kiek bėdos ji padarytų kitų kraštų katalikams. Kitas gandas teigė, kad būtų didelė nelaimė, jei balsavimas dėl deklaracijos parodytų, jog Susirinkimo dalyviai yra šiuo klausimu susiskaldę — verčiau visą klausimą atidėti tol, kol popiežius grįš iš savo viešnagės Jungtinėse Tautose. Tik paties popiežiaus įsikišimu buvo prieita prie balsavimo: už deklaracijos priėmimą pasisakė 1997 dalyviai, prieš 224.

     Toliau buvo nagrinėjama schema "Bažnyčia ir modernusis pasaulis". Diskusijoje buvo sustota prie kiekvieno šio milžiniško (30,000 žodžių) dokumento skyriaus atskirai. Diskusijos ilgos, varginančios, bet reikalingos, kad būtų galima rasti bendrą Susirinkimo nuomonę. Tarp pavargusių vyskupų buvo girdimas anekdotas: "Gaila, kad nebuvo priimtas kardinolo Cushingo pasiūlymas įvesti elektroninę vertimų sistemą. Būtų gera, jei per ausinius galėtume pasirinkti keturiuose kanaluose vertimus, o penktame — muziką". Iš posėdžių aulos nelabai buvo galima pasišalinti į šalia salės esančią kavinę atsigaivinti, nes diskusijų tarpuose vyko balsavimai dėl anksčiau diskutuotų dokumentų pakeitimų. Balsavimo keliu buvo priimtos schemos apie Apreiškimą (20 balsavimų), apie pasauliečių apaštalavimą, apie pastoracines vyskupų pareigas, seminarijas, vienuolių gyvenimo atnaujinimą, krikščioniškąjį auklėjimą ir santykius su nekrikščionimis. Nors darbo tempas vargino, tačiau davė rezultatų: spalio 28 d. įvykusioje viešoje sesijoje Susirinkimo dalyviai priėmė penkių dokumentų galutines redakcijas ir Pauliaus VI juos paskelbė pasauliui.

     Lapkričio mėnesį buvo tęsiamos diskusijos apie schemą "Bažnyčia ir modernusis pasaulis". Vienu metu iškilo itin aštrūs debatai apie atominio karo moralumą. Ankstyvesnėje schemos redakcijoje buvo parašyta, kad, nors atominiai ginklai smerkiami, tačiau Susirinkimas nenorįs pasmerkti. jų gaminimo ir krovimo į sandėlius paskutiniais metais, nes tas galėjo prisidėti prie taikos palaikymo. Šioji pastaba buvo įdėta poros JAV vyskupų iniciatyva, kurie nenorėjo, kad atominio karo pasmerkimas būtų interpretuojamas kaip JAV politikos pasmerkimas. Olandų ir vokiečių vyskupų pastangomis sekcija išleista, kas ir sukėlė nuomonių pasidalinimą. Užkulisiuose iškilo toks pusiau skandalas: virš keturių šimtų vyskupų įteikė schemos redakcijos komisijai peticiją, kad į tekstą būtų įdėtas komunizmo pasmerkimas. Komisijos sekretorius kažkur tą peticiją pametęs. Parašyta antra peticija, tačiau komunizmo pasmerkimui nerasta vietos, nes jis skirtųsi nuo viso schemos tono, o antra vertus, pastebėta, jog komunizmą stipriai pasmerkęs Pijus XII.

     Dalinis diskusijų rezultatas: schemos redakcinei komisijai pateikta 3,000 pasiūlymų pakeitimams. Kiekvieną pasiūlymą turi peržiūrėti schemos redakcinė komisija ir apgalvoti, ar yra įmanoma pakeisti dokumento tekstą taip, kad sutiktų ir su daugumos nuomone ir su pastabos autorium. Šiam darbui palengvinti lapkričio 20-28 d. buvo padaryta Susirinkimo pertrauka. Tada komisijos paruošė galutinę dokumentų redakciją.

     Pertraukos metu popiežius kreipėsi į tautines vyskupų konferencijas, kad jos pasvarstytų kurijos siūlomas reformas atlaidų klausimu. Dauguma konferencijų (įskaitant ir amerikiečius) reformas priėmė be jokių pasiūlymų, tačiau vokiečių ir prancūzų tarpe kilo nepasitenkinimas. Jų nuomone, šioje srityje reikia ne naujų taisyklių, o iš viso naujo klausimo pergalvojimo.

     Kadangi schema "Bažnyčia ir modernusis pasaulis" buvo su dideliu dėmesiu pasaulio spaudos sekama, kilo susirūpinimas sužinojus, kad popiežius pateikęs savo pataisų schemos redakcinei komisijai. Pataisos lietė sekciją, kurioje užsimenama apie gimdymų kontrolę (kaip žinome, Paulius VI yra paskyręs specialistų komisiją šiam klausimui tyrinėti) — pataisa siūlė, kad būtų priminti Pijaus XI ir Pijaus XII pasisakymai šiuo klausimu. Redakcinės komisijos reakcija į šią pataisą yra pavyzdys, kaip elgiamasi su visomis pataisomis: į tekstą įdėta užuominos apie minėtus pasisakymus, bet taip pat priminta ir Pauliaus VI kalba 1964. VI. 23., kurioje jis pranešė apie klausimui studijuoti komisiją. Tokiu būdu dokumentas palieka progą komisijai rekomenduoti (ir popiežiui priimti) galimus pakeitimus Bažnyčios mokyme apie šią moralės sritį.

     Gruodžio 7 d. viešame Susirinkimo posėdyje Paulius VI paskelbė dar keturius Susirinkimo priimtus dokumentus: pastoracinę konstituciją "Bažnyčia moderniajame pasaulyje", religinės laisvės deklaraciją ir du dokumentus apie misijas ir kunigus. Šia proga popiežius perskaitė laišką Konstantinopolio patriarchui, kuriuo nuimama devynių šimtų metų ekskomunika. Tą pačią dieną patriarchas Athenagoras I savo kuklioje katedroje Istanbule perskaitė tokį patį laišką, kuriame nuimama ekskomunika Romos popiežiui. Abejuose laiškuose išreiškiama gailestis už vienos pusės kitai padarytus nemalonumus ir išreiškiama viltis, kad ateitis vėl atneš abejų Bažnyčių vienybę.

     Bažnyčios vidaus tvarkymuisi labai svarbus tą pačią dieną išleistas popiežiaus pranešimas "Integrale Servandae", kuriuo pakeičiamas Šventosios Įstaigos vardas (nuo dabar ji vadinsis Kongregacija Tikėjimo Mokslui), baigiamas įstaigos darbo slaptumas — nuo dabar ji bus saistoma viešųjų Bažnyčios įstatymų, įvedamas apeliacijos ir gynėjo principas (tie, kurie bus kaltinami nuklydimu nuo doktrinos, turės teisę turėti advokatą), pabrėžiamas kolegiškumo principas (kongregacija turės atsiklausti tautinių vyskupų konferencijų, jei vienas iš jų tikinčiųjų bus kaltinamas). Toji kongregacija raginama turėti glaudžius ryšius su Pontifikaline Šventojo Rašto komisija. Šiuo metu Šventosios Įstaigos Kongregacijai vadovauja kardinolas Alfredas Ottaviani, o Šventojo Rašto Komisijai — kardinolas Augustinas Bea, SJ.

     Baigiantis Bažnyčios Susirinkimui popiežius Paulius VI suruošė Šventraščio vakarą, kuriame jis meldėsi kartu su katalikų kunigais ir 38 nekatalikais Susirinkimo stebėtojais. Gruodžio 8 rytą Bažnyčios Suvažiavimo dalyviai susirinko paskutinį kartą į šv. Petro bazilikos aikštę. Popiežiaus kalbos pasauliui klausėti 100,000 žmonių minia aikštėje. Popiežius atskirais sakiniais kreipėsi į valdovus, inteligentus, menininkus, moteris, darbininkus, invalidus, beturčius ir jaunuolius. Savo pamoksle jis su ypatinga šilima kreipėsi į Bažnyčios narius, kurie neteko savo laisvės per politinį persekiojimą.

     Bažnyčios Susirinkimas baigėsi. Žengiame į laiką, kuris ir pasauliui ir Bažnyčiai daug žada. Mūsų visų viltis, kad suprasime laiko dvasią ir visa jėga prisidėsime prie naujo pasaulio kūrimo.

     Susirinkimas pasibaigė, atsinaujinimas prasideda.   

 ***

     Šiais laikais turime ypatingą pareigą tapti artimu kiekvienam žmogui be išimties ir, mūsų keliams susitikus, padėti jam, kas jis bebūtųvisų apleistas senelis, nekenčiamas svetimšalis darbininkas, pabėgėlis, išalkęs žmogus ar už moterystės ribų gimęs vaikas, kenčiąs už ne savo paties padarytą nuodėmę.

Ui Konstitucijos apie Bažnyčią ir modernųjį pasaulį.