Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1966m. 10 Lapkritis

LAPKRITIS / 1966 / NOVEMBER Vol. XVII Nr. 10

*** GYVENIMUI TEKANT    398

V. Bagdanavičius, M.I.C. BURIANTIS APLINK ALTORIŲ    400

K. Butkus, O.F.M. GYVENANTIEMS ... UŽ MIRTĮ    406

D. H. van Zeller, O.S.B. MIRTIS ... UŽ GYVENIMĄ    410

Poetai KAI IŠSILIES ŽVAKĖ... ,    411

V. Bieliauskas VYRO IR MOTERS PSICHOLOGIJA    414

A. Liulevičius ŠVIEŽIAI IŠ MASKVOS    421

A. Grauslys MEILĖ IR VIENATVĖ    424

K. Žemaitis VIS YRA SVARBESNIŲ DARBŲ    429

J. Vaišnys, S. J. TĖVŲ AR VAIKŲ KALTĖ?    430

G. Ivaškienė KAI MOČIUTĖ GYVENA DRAUGE    433

JAUNIMO PAREIŠKIMAS    434

M. F. C. Caron GYVIEJI TURI GALIMYBĘ    435

V. Zakaras KNYGA APIE KONVERTITĄ    436

K. Trimakas, S. J. NE DRAMBLIO KAULO BOKŠTE   437

M. Banėnas ŽINIOS IŠ LIETUVOS    438

SKAITYTOJO ŽODIS    440

Dailės darbai: R. Jautokaitė (407), Z. Sodeikienė (409), J. Mieliulis (413). Iliustracijos: B. Bulotaitė (397, 411), K. Bulotaitė (401, 405). Fotografijos: A. Kezys, S. J. (417-420).

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Vyriausias redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Vyresnysis redaktorius Juozas Vaišnys, S. J.

Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius Techninė redaktorė Birutė Bulotaitė

Foto redaktorius Algimantas Kezys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 4 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

LAPKRITIS... VĖLINĖS... Gyvenantiems nėra nieko tikresnio už mirtį... Mirties akivaizdoj nėra nieko svarbesnio už gyvenimą... Gyvieji dar turi galimybę, kuria mirusieji pasinaudojo ar kurią prarado...

(Žr. šio “Laiškų Lietuviamsnumerio 406-413 ir 435 psl.).

GYVENIMUI TEKANT

■ Bažnyčia nerimsta

     Bažnyčioj yra panaikinami ilgamečiai, bet savo laikus atgyvenę parėdymai, kaip, pavyzdžiui, draudžiamų knygų indeksas (visai Bažnyčiai) ar įstatymas nevalgyti penktadienį mėsos (Italijoj, Kanadoj ir kai kur kitur yra ir toliau patariama pasninkauti, bet nepasninkaujantiems neapsunkinama sąžinė nuodėmės bausme). Daugelis 75 m. sulaukę vyskupai atsisako vadovavimo savo vyskupijose. Vienur kitur vietoj asmeninės išpažinties mėginama teikti bendrą nuodėmių atleidimą.

     Atviriau ir viešiau diskutuojami gimimų kontrolės, kunigų celibato, hierarchijos autoriteto, pasauliečių vaidmens, laisvės Bažnyčioje ir kitais klausimais. Dažniau prisipažįstama padarius klaidą; rečiau daromos klaidos, kai reikalai aptariami dialogo keliu. Vis daugiau atsižvelgiama ir atsiklausiama pačių tikinčiųjų nuomonės mokyklų, parapijų ir net vyskupijų administraciniame ir pastoraciniame darbe.

     Gerai, kad Bažnyčia nerimsta. Tai reiškia, kad jos platesnė tikinčiųjų visuomenė bando nebesnausti, bet busti atsakingesniam ir brandesniam darbui. Nukrypimų pasitaikys, bet jie yra brendimui atsitiktiniai. Svarbu, kad ateities Bažnyčia bręsta.

■ Reikia drąsos ir patirties ...

     "Doktrinos klausimus mes galim, atsisėdę prie stalo, studijuoti, diskutuoti ir taip atsiekti naujų įžvalgų. Praktiškam gyvenimui, deja, to negana. Konkretus gyvenimas neišplaukia iš teoretinių įžvalgų. Naujos formos ir struktūros turi augti ir vystytis iš paties gyvenimo ir jo patirties. Negalima paneigti, kad reikia ir čia žinoti ir įžvelgti, bet viso to dar nepakanka. Reikia drąsos, eksperimentavimo ir veiksmų, kylančių iš gerai orientuoto instinkto", taip kalbėjo vienas pirmaujančiųjų Vatikano II susirinkimo vadų Miuncheno kardinolas Doepfneris savo atsilankymo Washingtone metu. Užsimindamas apie nerimstantį sujudimą Bažnyčioje, jis pasakė: "Jo yra visur ir jis paveiks ilgam Bažnyčios ateities padėtį. Pagrindinai, šis sujudimas yra neišvengiamas. Tai priklauso Bažnyčiai, esančiai pakeliui".

Skaityti daugiau:

BURIANTIS APLINK ALTORIŲ

PASAULIEČIAI PRANAŠIŠKUMAS POKALBIS SU DVASIŠKIJA LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS

VYTAUTAS BAGDANAVICIUS, Al.l.C,

Šios krikščioniškai šviežios mintys buvo pateiktos Amerikos Lietuvių, Romos Katalikų Federacijos suvažiavime rugsėjo 3 d., Washingtone religinio kongreso metu. •

I. PASAULIEČIO VIETA BAŽNYČIOJE

     Kokia yra pasauliečio vieta Bažnyčioje ir koks yra jo uždavinys?

     Kartais susidaro įspūdis, kad Bažnyčia susideda iš tikrųjų narių ir netikrųjų narių. Tie tikrieji nariai yra dvasiškija ir vienuoliai, o netikrieji — nariai — rėmėjai, yra pasauliečiai. Taip kartais atrodo, bet tai yra neteisingas Bažnyčios supratimas.

     Antrasis Visuotinis Vatikano Bažnyčios Susirinkimas, atrodo, nori išmušti mums iš galvos mintį, kad Bažnyčioje yra pirmaeilių ir antraeilių narių. Ta Dievo malonė, kuria mes esame pašaukti būti mistinio Kristaus Kūno nariai, yra tokia pagrindinė, kad ji yra didesnė už visokias galimas atskiras malones: kunigo, vienuolio ar vyskupo. Iš to fakto, kad mūsų tarpe vienas yra kunigas, kitas — vienuolė, kitas — vyskupas, nereikia daryti išvados, kad vienybė tarp mūsų yra kaip nors suskilusi. Visos šios atskiros malonės išplaukia iš vieno, viską aprėpiančio fakto, kad mes esame krikščionys ir sudarome vienybę Kristaus Bažnyčioje. Mūsų vienybė yra didesnė už mūsų skirtingumus. Dėl to būtų negera, jei mes, vieni kitus rūšiuodami, prarastume šią pagrindinę vienybę.

     Žinoma, Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas tuo nenori pasakyti, kad Bažnyčioje nėra pareigų ir pasišventimo skirtumų. Jis nenori pasakyti, kad tie, kurie vadovauja Bažnyčios gyvenimui, būtų negerbiami. Priešingai, Susirinkimas ypač išryškina vyskupo autoritetą ir skatina mus dėl Kristaus paklusti jam su sūnišku atsidavimu ir jokiu būdu nesunkinti jam jo pareigos. Taip pat mes negalime negerbti tų pasišventusių vyrų ir moterų, kurie, atsižadėję šeimos gyvenimo ir pasiėmę klusnumo pareigą, eina per gyvenimą, liudydami Kristų. Tačiau ir jie yra galimi dėl to, kad yra tas didysis sakramentas — Bažnyčia, kurios nariai mes esame visi lygiai.

Skaityti daugiau:

GYVENANTIEMS NĖRA NIEKO TIKRESNIO UŽ MIRTĮ

KĘSTUTIS BUTKUS, O.F.M.

SVARBIAUSIA, kad išmoktume gyventi ir mirti, nes tai visa, ką mes turime daryti. Jau gimdami mes pradedame mirti, kadangi šio gyvenimo eigoje kiekvienas kitimas eina mirties link. Nešami laiko sparnų, mes skubame dabarties akimirkoje tarp praeities ir ateities amžinybių, rinkdami laimėjimus ir pralaimėjimus savo amžinam likimui. Nieko nėra tikresnio už mirtį ir nieko netikresnio,kur, kada, kaip mirsime.

Visa, kas neturi amžinybės antspaudo, priklauso mirties karalystei; tarytum į beribę jūrą, turės sutekėti tai, kas mirtinga. Tautos žūna, į kapus žengia karalystės, kurių miestų didybė ir iškilmingumas guli palaidoti smėlyje apžėlę žole. Valdovai, nuo kurių drebėjo pasaulis; teisėjai, kurie diktavo įstatymus; turtingi, vargšai, dideli, maži, visi sulyginti; mirtis niekais pavertė juos visus. Visai žmonijai skamba pranašo Izaijo žodžiai: "Kiekvienas kūnas žolė, ir visa jo garbė kaip lauko gėlė. Žolė sudžiūsta ir žiedas nukrinta, nes Viešpaties dvelkimas papučia juos" (Izaijo 40, 6-7). Žmogus yra saulėje išsiskleidusi rožė, bet žavi tik trumpam laikui, Laidotuvių varpai, įkapės, duobė, gili drėgna ola, tamsa ir kirminas! To negalėjo išvengti nei Salamono išmintis, nei Samsono jėga, nei Matūzalio amžius, nei karaliaus karūna, nei šventojo aureolė. Čia galas maloniom vietom, švelniem žodžiam, gražiem veidam, mėgstamiem daiktam. Ko negalime su savim pasiimti į amžinybę, mirtis viską pasiima iš mūsų kaip savo nuosavybę. O iškalbinga, teisinga ir galinga mirtie, kuri kiekvienam įtikinančiai pasakai visą gyvenimo tiesą ir net tiem, kuriem niekas negalėjo išdrįsti duoti patarimo! Tu su panieka pašalini iš pasaulio tuos, prieš kuriuos drebėjo žmonija ir su pataikavimu lenkėsi tautos: tu sulyginai iki dangaus iškilusią didybę, bet kokią puikybę, žiaurumą, garbės troškimą ir ant visko trumpai užrašei: "Hic jacet" (čia ilsisi). Kūdikis ramus gimdoje ir lavonas ilsisi kape. Mes pradėjome, kur baigėme. Ir kaip maža bet ko tepasigaili pasaulis, ir kaip greitai užsidaro praraja, palikta geriausio ir išmintingiausio žmogaus. Niekas taip nesvarbu dabarties interesams, kaip likimas tų, kurie ilsisi kape, iš kurių nieko nebegalima tikėtis ar bijoti. O kaip neteisingas gamtai ir pats sau yra negalvojęs, nemąstąs ir nenuoseklus žmogus, kuris savo gyvenimo vertybes sveria šio pasaulio, o ne amžinybės šviesoje!

Regina Jautokaitė, “Fatalinis kritimas”

Skaityti daugiau:

MIRTIES AKIVAIZDOJ NĖRA NIEKO SVARBESNIO UŽ GYVENIMĄ

DOM HUBERT VAN ZELLER, O.S.B.

APMĄSTYTI MIRTĮ šiandien yra visai nemadoj. O buvo laikai, kada joks rekolekcijų vedėjas ar rašytojas religijos klausimais nebūtų nė sapnavęs jos aplenkti. Visa tai pasikeitė: dabar laimė mirčiai, jei ji iš viso suminimabent prabėgom. Kartą buvau pakviestas pietums karmelitų vienuolynan, kur vyrauja paprotys laike tyliųjų valgių laikyti kaukuolę ant stalo. Vienuoliai, valgydami, svarsto apie mirtį. Man viešint, vienuolyno viršininkas, pagerbdamas benediktinus, nutarė sušvelninti tylos nuostatą. Sekė ši ceremonija: buvo duotas ženklas; broliai valandėlei nustojo valgyti; vienas iš jų prisiartino prie kaukuolės; ji buvo paimta, įdėta į kartoninę dėžę, pašalinta palangėn... ir visa valgykla pasipylė čiauškalais. Taip ir mirties klausimas; jis liko atidėtas kitam kartui.

Juozas Mieliulis, “Himnas saulei”

Gal šioji karta nebeužsimena apie mirtį todėl, kad paskutinioji ja taip labai užsiimdavo: ji būdavo vaizduojama taip spalvingai (žmonės dėl to net žėrėdavo), kad dabar šioj sušiurkštėjusioj eroj iš viso gėdinamės paliesti šią temą. Mes nesame tokie paprasti, kaip mūsų seneliai, tad ir mirties slenkščio peisažai, kurie juos sujaudindavo ir išgąsdindavo, šiandien nebepakelia nei vieno mūsų galvos plauko. Gal būt, tai nėra blogas reiškinys: juk mirtisbent mūsų pačiųneturėtų būti apvaitojama. Vaizduotė juk nėra ginklas pasistiprinti prieš mirties baisumą. Nelemtasis atvaizdas, kuris slenka kaulus barškindamas ir grasindamas, malda gali būti pakeistas į kai ką, kas yra ir tiesai artimesnis ir žmogui linksmutėlesnis. Mes galime panagrinėti mirties realybę daug tiksliau, be įkarščio. Mes neturėtume dėl nič nieko karščiuotis, ypač ne dėl mirties.

Skaityti daugiau:

Kai išsilies vaškinė žvakė...

NUOTAIKOS ŽVELGIANT Į MIRTI IR ANAPUS JOS

Žinoma, mes pavargstam.
Žinoma, mes ir klystam.
Bet nenusigręžtam nuo Sienos,
o stengiamės ją suprasti.

Justinas Marcinkevičius, Siena

Tur būt, į poilsį, į baltapūkį,
Mes leidžiamės. Laukų garsai
Ten rageliu nebesiskųs.

Tik tu, pavargęs mūsų žingsni, tu nebūki
Į ten toksai svyruojantis, toksai

Sunkus...

Antanas Jasmantas, Saulėleidžio Sonetas

Tu man pažįstama.
Nuo pat vaikystės
ieškodama kelių,
į kuriuos įsikniaubti galėčiau,
aš pagalvodavau apie tave.
O tu tylėjai šalta,
įdėmiai žvelgdama
žaliom stiklinėm upių akim
ir vidurnakčio gatvių šešėliais...
O paskui tu paėmei tuos,
be kurių aš
kaip dykumoj...
O paskui; o paskui
aš plėšiau iš tavęs
ne vieną nerimu pritvinkusią dieną...
Mūsų dvikova dar ilga.

Janina Degutytė, Šiaurės Vasaros

Skaityti daugiau:

AR TIKRAI MOTERIS JAUSMINGA, O VYRAS PROTINGAS?

Vyro ir moters psichologiniai bruožai

PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS

Šios mintys yra paimtos iš to paties autoriaus prancūzų kalba paskelbto straipsnio titulu"Aspects psychologiques de la masculinitéet de la fémininité", knygojeMariage et célibat. Les editions du Cerf, Paris, 1965.

    Nuo moderniosios psichologijos pradžios, t. y. nuo 19-ojo amžiaus, nemažai imta domėtis psichologiniais lyčių skirtumais. Pradžioje kai kurių buvo manyta, kad tie skirtumai bus lengvai suprasti pažinus, kiek skirtingos yra psichinės moters ir vyro struktūros. Pagal tai buvo galvota, kad vyrus ir moteris skiria jų pagrindinės psichologinės galios. Emocingumą gal galima būtų laikyti tokio pobūdžio ankstyviausiai pabrėžiamu skirtumu. Havelock Ellis (1904) ir daug jo pasekėjų dar ir šiandien įrodinėja, kad emocingumas daugiau rišasi su moteriškumu negu su vyriškumu. Pagal šia teorija., moteris daugiau vadovaujasi savo jausmais, negu protu. Nors H. Ellis šitaip išvedžioja, remdamasis tik labai nepatikimais empiriniais tyrinėjimais, šia teorija buvo vadovautasi iki 1939 metų. Atsiranda dar ir dabar modernių autorių (žr. L. M. Terman ir Catherine C. Miles, 1936, 448 psl.), kurie laikosi teorijos, kad emocingumas yra viena pagrindinių moteriškumo savybių. Jie laiko, kad moteris savo jausmus daugiau išoriniai išreiškia. Todėl moterys, jie sako, už vyrus daugiau juokiasi ir daugiau verkia.

    Kas liečia intelektualinius sugebėjimus, buvo anksčiau, o taip pat dar ir dabar kai kurių autorių manoma, kad moteris yra linkusi galvoti ne abstrakčiai, bet konkrečiai. Jie sako, kad, bendrai paėmus, moteris daugiau dėmesio kreipia į daiktus, kurie liečia jos asmenį. Todėl būti subjektyviam ir asmeniškai paliestam yra moteriškumo savybės. Moteris, žiūrėdama į daiktus subjektyviai ir būdama paliesta jų asmeniškai, jais daugiau susidomi ir juos atidžiai stebi. Todėl moteris gali pastebėti svarbias detales, jai padedančias pilniau įžvelgti, kai tuo tarpu vyras, tų detalių nepastebėjęs, gali padaryti klaidų, kurios, moters akimis žiūrint, atrodys naivios. Šis įgimtas moters pastabumo polinkis įgalina ją greičiau su įvykiais susipažinti, juos giliau pergyventi arba intuityviai įvertinti. Laikoma, kad šalia šių įgimtų ypatybių moterys dar turi sekančias: švelnumą, kuklumą, ištikimybės jausmą, prisirišimą, meilę šeimai ir religinį pamaldumą. Šių savybių priešingybės skaitomos nemoteriškomis ir todėl vyriškomis. Todėl vyriškumui charakteringos savybės būtų griežtumas, savivalda, tvirtas apsisprendimas, narsumas, drąsa, ištvermė ir patvarumas. Šie lyčių apibūdinimai yra labai specifiški ir todėl atrodo, kad dėl jų didelio skirtumo nelieka jokių bendrų bruožų tarp vyrų ir moterų. Tokios ryškios apybraižos gali patikti tiems žmonėms, kurie mėgsta klasifikuoti ir dalinti, arba tiems, kurie jaučiasi patogiau, matydami daiktus skirtingus, negu panašius. Vis dėlto, nors ir kai kurių garsių autorių pripažintas, toks kraštutiniškas vyriškumo ir moteriškumo charakterizavimas prieštarauja tikrovės patirčiai.

Skaityti daugiau:

Fotografijos: A. Kezys, S. J.

Žvilgsniai ir žingsniai lapuotuose šešėliuose

 

Skaityti daugiau:

ŠVIEŽIAI IŠ MASKVOS -ĮSPŪDŽIAI IR ANEKDOTAI

ARŪNAS LIULEVIČIUS

    Didžiausias pavojus amerikiečiui keliautojui Rusijoje yra šis: po kelių savaičių šiame svetimame pasaulyje jis gali pradėti galvoti, kad supranta rusų gyvenimo aplinkybes ir, grįžęs, jaučiasi sovietinio gyvenimo studijų ekspertu. Tas pavojus kyla dėl to, kad keleivis mato labai mažyti sovietinio gyvenimo gabalėli, ir tai tą, kuris matomas turisto akiai. Ką reiškia gyventi Sovietų Sąjungoje, turistas negali patirti. Kas lieka? Vien įspūdžiai ir anekdotai, kurie tik labai netobulai leidžia paragauti svetimo krašto gyvenimo skonį.

    Lėktuvas leidžiasi į Maskvos Šeremetejevo aerodromą. Keleivis nustemba pamatęs, kiek daug miškų prie pat Maskvos. Vingiuoja Maskvos upė, kuri užtvankomis paversta į eilę ežerų. Nusileidus tikrinamos vizos — “Ar turi giminių Sovietų Sąjungoj?” Tarnautojai neranda mūsų pavardžių “In-touristo” sąrašuose, nors prieš kelis mėnesius turėjome siųsti penkias kopijas blankų. Daugybė tarnautojų, kurių kiekvienas atrodo arti desperacijos: daug lakstymų, šauksmų “Saša!”. Jau aerodrome

Dr. Arūnas Liulevičius ši rudenį dalyvavo Tarptautiniame Matematikų Kongrese Maskvoje. Čia jis dalinasi ten patirtais įspūdžiais ir nugirstais anekdotais.

galima pajusti, kad stovėjimas eilėse yra vienas iš pagrindinių gyventojų užsiėmimų.

    Maskvos miesto universitetas (žinomas kaip MGU) pastatytas prie Maskvos upės kilpos, ant aukšto kranto. Apylinkė anksčiau priklausė Žvirblių kalnų kaimui — dabar vieta vadinasi Lenino kalnais. Universitetas — didelis, pagrindinis pastatas — apie trisdešimties aukštų dangoraižis, kuris primena kelis kart padidintą Čikagos Wrigley pastatą. Stogai ornamentuoti raudonom žvaigždėm, gigantiškom darbininkų statulom. Pastatas iš toli primena piramidę — cinikai sako, kad tai saugiausia statyba: jei ir kryps, tai vistiek nenugrius. Pastato vidus įdomus savo painia simetrija. Buvo atsitikimų, kad pavargęs Tarptautinio Matematikų kongreso dalyvis vakare grįžo į savo kambarį ir rado, kad jo daiktai pakeisti svetimais. Tik praėjus pykčiui suvokdavo, kad pateko į simetriškai priešingą universiteto sparną.

    Ankstyvą rytą pasitinka žvirbliai ir varnos universiteto parke. Maskvos varnos tokios, kokias prisimenu iš vaikystės — visos užsimetusios pilkas skaras. Labai greitai į universitetą atvažiuoja juodais chalatais apsirengusios moterys, kurios blizgina pastatą, beržinėmis šluotomis šluoja kiemą, atidaro laikraščių kioskus, stato vaisvandenio, mineralinio vandens ir alaus butelius prie sumuštinių krūvų bufetuose. Prie durų sargai — irgi moterys. Gatvių taisytojai — moterys. Muziejų sargai — pagyvenusios moterys. Vyrai, tur būt, dirba pramonėje.

Skaityti daugiau:

MEILĖ IR VIENATVĖ

10 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

    Vienatvės kančią patyręs, nesykį apie ją savo kelių tomu dienoraštyje pasisakęs ir tos kančios paliestus suprasdamas, prancūzų katalikų rašytojas J. Green kalba apie “vienatvės išdegintas sielas”. Toji vienatvė, kuri ji ir daugybę kitų jautrių sielų kankino, nebuvo viengungystė nei fizinė vienatvė, nes ji gali kankinti ir tuos, kurie nuolat būna žmonių tarpe svečiuodamiesi ir kurie gyvena laimingoje moterystėje. Juk fizinė, kad ir dažna, vienatvė, bent kiek dvasiniai gilesnių žmonių nesykį ieškoma ir branginama, ne viena dvasiniai praturtina. Tokia vienatvė pasidaro tuo turtingu šaltiniu, iš kurio daugelis įvairiais būdais pasisemia dvasios turtų. Norintieji dvasiniai praturtėti, šitokios vienatvės neturėdami, pavydi jos tiems, kurie jos gausiai turi.

    Čia bus liečiama dvasinės vienatvės kančia, kai žmogus neturi nei vienos artimo sielos ir širdies, kuriai galėtų save išsakyti, būti jos suprastas ir kurs patsai galėtų tą kitą suprasti ir jį globoti. Dvasiniai vienišas jaučiasi tas, kurio širdis nesusitinka su kito jam artimo žmogaus širdim, kurio dvasios pasauliu niekas nesidomi ir kuriam kito pasaulis neatsiveria, kurio visi kad ir skaitlingi bendravimai tėra tik išoriniai. Šitokiai dvasios vienatvei pasaulyje viešpataujant, niekas nepažįsta kito, nes niekas neatsiveria aiškiai kitam ir nėra jo akivaizdoje toks, koks jis iš tikro yra. Žmonių tarpusavis nenuoširdumas, egoizmas, tuštybė verčia visus sąmoningai ar nesąmoningai užsidėti tą dvasine kaukę, kuria visi tampa vieniši ir atitverti nuo kitų. Nusakydamas šitokią dvasios vienatvę, ispanų rašytojas J. Orabuena pastebi: “Bijotina ir baisi vienatvė yra mumyse, ne apie mus”. Kitaip tariant, būti vienu ir būti vienišu nėra tas pats. Štai kodėl, nors dažnai žmogui reikia fizinės vienatvės. kad pailsėtų ir dvasiniam darbui susitelktu, tačiau jis negali pakelti nuolatinės dvasinės vienatvės. Žmogus suauga su dvasine vienatve, kaip raupsuotasis su savo skauduliais (F. Mauriac), kurie ji nuolat kankina ir sukelia tą pastoviai skaudžią savijautą, kad ir didmiestyje esi tartum tyruose. Šitokios vienatvės žaizda dažnai ypač pradeda skaudėti, kai iškilmingesnio svečiavimosi proga atsiduri žmonių tarpe, jei čia pavartotume anglų rašytojo W. M. Thackeray romano įvardinimo posaki, to “tuštybės jomarko” sūkuryje. Gal šitaip pajuntama todėl, kad tokiame susibūrime, dar alkoholio įtakoje, žmonės labiausiai pasireiškia šiaip slepiamomis neigiamybėmis, jei jau neprisiminti to, kad mažam būrelyje žmogus yra išmintingesnis kaip minioje. Šitokio svečiavimosi fone kažkaip paryškėja toji tiesa, kad, nors ir yra žmonių, bet nėra žmogaus.

DVASINĖS VIENATVĖS KANČIOS DIDUMAS

     Šitokia dvasinė vienatvė, kaip jau nujaučiame, yra didelė kančia, nes tasai išgyvenimas žmonių, kad ir gerai pažįstamu, svetimumo ir tolimumo, yra įžanga į visišką nuo jų atsiskyrimą, kurio vardas yra mirtis. Štai kodėl, jei kuri nors tai ir stebintų, tokios “vienatvės išgyvenimu, šiandien, gal būt, daugiau žmonių miršta, negu užkrečiamomis ligomis” (Z. Maurina). Nenuostabu ir tai, kad visiška dvasinė vienatvė (taigi, bet kurio tikrai artimo žmogaus — to dvasinės atramos taško — trūkumas) gali virsti išprotėjimu ir net savižudybe. Kažin ar filosofas F. Nietzsche kaip tik ir nepriėjo prie išprotėjimo dėl tos ypatingos dvasinės vienatvės, kurioje jis gyveno? Vokiečių rašytojas S. Zweig to filosofo vienatvę vaizduoja šiurpulingais žodžiais. Juk, anot jo, tai buvo baisi be žodžiu ir atsakymų vienatvė, kurioje šis žmogus buvo tartum uždarytas po stikliniu varpu; tai buvo vienatvė be gėlių, spalvų, tonų, gyvulių, žmonių ir net be Dievo; tai buvo tartum akmeninė išmirusi pirmykščio pasaulio vienatvė, prieš laikui prasidedant ar jam pasibaigus. Niekas nestovėjo šalia jo,... jokia moteris savo švelniu buvimu nepalengvino jo (per kūrybą) įtemptos atmosferos... Jis nekalba į nieką ir niekas jam neatsako ir, kas baisiausia, niekas jo nesiklauso... Tylėjimas, ir visada priverstinis tylėjimas, lydi tą dvasinės vienatvės baisiausią šauksmą... Toji vienatvė nusileidžia ant jo viso gyvenimo nuo vieno iki kito pakraščio. Kai kada jis ištisas dienas praleidžia lovoje (įvairių fizinių kančių kankinamas — A. G.), bet niekas neateina pas jį kad ir trumpai valandėlei paduoti ranka., padėti kompresą ant degančios kaktos, nei vieno, kuris jam ką paskaitytų, su juo pasikalbėtų ir pasijuoktų... Tai vis S. Zweigo mintys, kurs tokiomis aplinkybėmis jo gyvenamą kambarį vadina grabu.

Skaityti daugiau:

“VIS YRA ŽYMIAI SVARBESNIŲ DARBŲ”

KĘSTUTIS ŽEMAITIS

Keliant lietuvių vyskupijų reikalą išeivijoje

     Artėjantis misijų sekmadienis dar kartą primena mums mūsų krašto nelaimę. Kai už mus ne tiek jau didesnė olandų tauta: keturi ir pusė milijono katalikų — šiuo metu misijoms duoda 5 iš 15 tūkstančių savo kunigų, lietuviai jų negali duoti nei penkiasdešimties. Nes ne tiktai penkių bet net ir dviejų tūkstančių mes neturime iš viso.

     Kam yra tekę matyti mūsų kunigų šventimų statistiką, tas lengvai gali atsakyti kodėl. Kas metai naujai įšventintų kunigų skaičius, pradėjęs vis greičiau kilti su nepriklausomybės atgavimu, apie 1940 metus staigiai lūžta. Ir šiuo metu jau yra taip žemai nukritęs, kad už 15-20 metų nebebus likę net nei pusės ir iš tų 1600 kunigų, kuriais šiandieną dar šiek tiek galime didžiuotis.

Kun. Kęstutis Žemaitis, įšventintas prieš metus Romoj, yra vikaras lietuviu šv. Jurgio parapijoj Clevelande (JAV).

     Niekas negali mums daryti priekaišto, kad savosios tautos likimas mums nerūpėtų. Rimtu apmąstymu ir geležine valia mes nepaliaujame ne tik kovoję su savo tautos priešais, bet net veršęsi į priekį. Tai ypatingai parodė šie metai, tokie gausūs ir mūsų jaunimo ir mūsų religinio gyvumo ženklais. Nepaliaujame kurti beveik visose savo tautos kultūrinio gyvenimo srityse ir — nors neretai nemaža mūsų jėgos dalis vis atskyla ir, didžiausiam okupantų džiaugsmui, atsigręžia prieš save pačią — niekas net negalėtų daryti rimto priekaišto, kad visumoje esame nevieningi. O vis dėlto kartais truputį gaila, kad šis vieningumas nėra dar ryškesnis, dar aiškiau matomas, apčiuopiamas. Nežiūrint mūsų Bendruomenės ir visos eilės energingų organizacijų pastangų, jo ypatingai trūksta religinėj srity.

Skaityti daugiau:

KIENO KALTĖ: TĖVŲ, AR VAIKŲ?

JUOZAS VAISNYS, S. J.

Prieš kiek laiko ponia E. D. mums pateikė šiuos klausimus:

1. desperatiškas ieškojimas berniuko; 2. vaikinu neišauklėtas elgesys; 3. ar mes, motinos, kapituliavome? kodėl 4. ar ne laikas imtis akcijos prieš per gausų svaiginamų gėrimų vartojimą? 5. ar ne per mūsų ‘“šeimyninius baliukus” jaunuoliai išmoko gerti? 6. ar visos motinos yra orumo pavyzdys dukroms?

Visi šie klausimai gal šiek tiek vienas su kitu rišasi. Visos čia paminėtos problemos daugiau ar mažiau kyla iš tėvų ir vaikų santykių, iš vienokio ar kitokio auklėjimo.

1. Desperatiškas ieškojimas berniuko

     Tiesa, kad dabar daugelis mergaičių desperatiškai ieško berniuko. Tiesa, kad kai kurios dvylikos ar trylikos metų jaunuolės pradeda sirgti “senmergystės liga”: jos jaudinasi, rūpinasi, verkia, naktimis nemiega, jeigu dar neturi nuolatinio draugo, su kuriuo galėtų susitikti, eiti drauge i kiną ar į šokius, su kuriuo besikalbėdamos galėtu praleisti valandų valandas prie telefono. Amerikoje tai jau seniai yra žinoma “going steady” vardu. Auklėtojai visuomet prieš tai kovojo, stengėsi jaunimui įkalbėti ir irodinėti, kad dar peranksti išsirinkti tik viena ir tik su juo draugauti, kad daug naudingiau ir įdomiau turėti daug draugų ir draugių, kad, su daugeliu draugaujant, galima juos geriau pažinti ir iš daugelio išsirinkti tinkamesnį gyvenimo drauga, kai ateis tinkamas laikas. Taip, daugelis auklėtojų apie tai nuolat kalbėjo ir labai stebėjosi, kad jaunimas jų kalbų neklauso ir jų argumentų nenori suprasti. Vis tebesitęsė tas nelaimingasis “going steady”, iš kurio kildavo tiek daug visokių nemalonumų ir net didesnių nelaimių. Bet štai paskutiniu metu jau tas “going steady” pradeda išeiti iš mados. Dėl ko? Tai klausimas, į kurį sunku atsakyti. Kai paklausi paaiškinti pačius jaunuolius, tai jie arba patys nežino, ką atsakyti ir kaip tą reiškinį paaiškinti, arba atsako, kad taip įdomiau.

Skaityti daugiau:

KAI MOČIUTĖ GYVENA DRAUGE

     Apsilankymai pas senelius visuomet būna šventiškoje nuotaikoje. Seneliai palepina, anūkai pasistengia būti ramesni ir skalsiau valgyti. Tačiau, jei tenka kasdienybėje trims kartoms drauge gyventi, anksčiau ar vėliau įsivelia nesklandumai.

     “Parents” žurnalo straipsnyje, kreipiantis į viduriniąją kartą, duodami šie pasiūlymai darnai išlaikyti: 1. Nepamiršti, kad seneliai turi teisę savarankiškai apsispręsti, kuo jie užsiims, kaip jie praleis laiką. 2. Jei atrodo, kad seneliai nepakankamai prisideda savo pagelba, būtinai aptarti tą reikalą su jais pačiais. Dažniausia, paaiškėja, kad jie nenorėjo per daug maišytis ar kliudyti. 3. Prieš paprašant jų pagloboti vaikus, visuomet pasiteirauti apie jų savijautą ir planus. 4. įtraukti ir juos į šeimos planuojamus užsiėmimus. 5. Ypatingai stengtis neišnaudoti senelių, jei jie finansiniai nuo jūsų priklauso. 6. Virš visa ko — kilus nesklandumui, tuoj pat jį su seneliais aptarti. Smilkstantis nepasitenkinimas ar užsigavimas greičiausiai išsklaidomas atviru žodžiu.

     Viduriniajai kartai tenka kiekvienoje situacijoje atskirai nuspręsti, kuris reikalas šiuo atveju svarbesnis: senelių ar vaikų. Jei močiutei reikia naujo apsiausto, tai sūnus turės ilgiau dviračio palaukti. Jei tektų pasirinkti tarp privataus vaikų darželio dukrytei ir senelio tolimos kelionės pas gimines, greičiausiai laimės mergytė.

Skaityti daugiau:

JAUNIMO PAREIŠKIMAS

Lietuvių jaunimo, susirinkusio savo posėdyje Lietuvių Religiniame Kongrese, 1966 — Pasaulio Lietuvių Jaunimo Metais, IX 5 d., Washingtone, pareiškimas:

MES, LIETUVIŲ JAUNIMAS, sąmoningai tikime Dievą, Kristų ir Jo Bažnyčią. Mūsų tikėjimas ir religinis gyvenimas yra mūsų pačių giliu įsitikinimu ir laisvu apsisprendimu priimtas kaip esminė ir prasmingoji mūsų gyvenimo ir veikimo dalis. Mes savo tikėjimu didžiuojamės ir stengiamės juo gyventi. Mes laikomės Kristaus ir Jo Bažnyčios paskelbtų doros dėsnių savo asmeniškame, viešajame ir visuomeniniame gyvenime. Mylėdami savo artimą Kristaus meile, mes gerbiame visų įsitikinimų, visų tautų, rasių ir visų religijų žmones. Svarbiausia vertindami žmogaus asmenybę, mes visuomet rūpinamės, kad kuo daugiau žmonių būtų Kristaus sekėjais savo gyvenime ir savo veikime.

BROLIAI IR SESERYS PAVERGTOJE LIETUVOJE, mes suprantame ir su nepaprasta rimtimi atjaučiame jūsų gyvenimo sąlygas ir jūsų patiriamus sunkumus savo tikėjimą išpažįstant. Mes jus ypatingai mylime ir džiaugiamės, kad jūs neprarandate sąžinės balso garbinti, išpažinti, pažinti ir mylėti savo Kūrėją ir Atpirkėją Dievą. Jei jūs ir negalite tikėjimo laisvai pasirinkti bei jo viešai praktikuoti, viduje jūs tikėjimą išlaikote, laukdami dienos, kada, laisvai gyvendami, galėsite šį pažinimą stiprinti ir atvirai išreikšti. Mūsų draugiškas linkėjimas, kad toji diena greitai ateitų, yra svarbiausias laisvėje gyvenančių lietuvių žodis jums. Mes norime, kad jūsų sąžinės laisvė būtų pripažinta, kaip kad ją turime mes ir milijonai laisvų žmonių. Pavergėjų atskirti jūs ir mes netapkime priešais, bet visada jauskimės vienos lietuviškos tautos nariais. Kai mes išgirstame jūsų balsą, mes stengiamės jį suprasti ir jei galime jums padėti. Kai jūs girdite mus, būkite tos pačios minties, nes yra tik viena tiesa, vienas Dievas ir vienas amžinas gyvenimas. Mėginkite savo gyvenime atskirti tiesą nuo melo, teisybę nuo apgaulės, tikrą mokslą nuo visa iškreipiančios propagandos.

MES. LAISVAME PASAULYJE ryžtamės vykdyti maldos, aukos ir veikimo planą: 1. Save krikščioniškai ugdyti ir krikščioniškoje moralėje užgrūdinti.

2. Pažinti visus, įvairiai galvojančius lietuvius ir daryti savo geru pavyzdžiu jiems įtakos. 3. Stengtis visais būdais padėti pavergtos Lietuvos jaunimui religiniuose reikaluose. 4. Aktyviai, noriai ir darbingai jungtis į bendras visų lietuvių pastangas už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę. 5. Būti uoliais lietuvių parapijų parapijiečiais ir veikliais lietuvių bendruomenės nariais. 6. Tuoj pat pradėti platinti labai svarbią informacinę knygą "The War Against God in Lithuania" ir visais būdais informuoti laisvą pasaulį apie Lietuvos pavergimą.

GYVIEJI TURI GALIMYBĘ

MARIE F. C. CARON

Mylimoji Dukrele,

     Ir vieną dieną aš numirsiu... Nėra nieko liūdno tame. Tai yra įvykis, lyg metų laikotarpis: po rudens ateina žiema, po gyvenimo ateina mirtis. Kam jaudintis dėl to, kas neišvengiama: gyvenimas yra per trumpas, kad eikvotume laiką bereikalingais dejavimais.

     Taip, aš numirsiu... Aš nenorėčiau, kad tu įsivaizduotum, jog aš tave palikau: po mirties, gal būt, aš būsiu arčiau tavęs negu bet kada anksčiau.

     Aš esu įsitikinusi, kad tie, kurie mus labai mylėjo gyvendami. žemėje, pasilieka su mumis nematomi taip ilgai, kaip jie yra mums reikalingi. Nereikia abejoti tuo įspūdžiu, kuris kartais yra toks realus, beveik apčiuopiamas.

     Kartais tau sakys apie kurį nors asmenį: “Tokiam tai sekasi!” Kuomet tu girdėsi tai, paanalizuok, paklausinėk, išsiaiškink... ir tu pamatysi, kad dažnai anas minimas žmogus yra netekęs labiausiai branginamo asmens. Sėkmė — aš neabejotinai tuo tikiu — yra mirusiųjų dovana gyviems. Tai yra lyg Kalėdų atėjimas ar velykiniai varpai. Tai turi savyje ką tai stebuklingo ir kartu žmogiško. Tai yra gestas, kuris reiškia daug meilės ir daug švelnumo. Tai yra idėja, kuri gali kilti tik tam, kuris jus myli.

Skaityti daugiau:

KONVERTITAS APIE KONVERTITĄ

     ŠVENTASIS AUGUSTINAS, Gyvenimas ir darbai. Parašė Giovanni Papini. Iš italų kalbos vertė dr. Petras Mačiulis. Išleido “Ateitis” 1966 m. Leidinio mecenatas prel. Ignas J. Kelmelis. Aplankas Pauliaus Jurkaus. 3.00 dol.

     Jeigu šv. Augustinas nebūtų dvigubas konvertitas, jis vargu būtų susilaukęs tokio šilto žmonijos priėmimo. Tačiau eilinį šių dienų krikščionį gal ne tiek domina jo atsivertimas iš manicheizmo į krikščionybę, kiek jo persimainymas iš nusidėjėlio į šventąjį.

     “Žmogus panašus į mus pačius, kurį visados atpažįstame kaip vieną mūsų brolių, kuris pažinojo mūsų negalias, lygiai kaip ir mes nusidėdavo, kurs verkė kaip vaikas, kurs buvo įsimylėjęs kaip kiekvienas jaunuolis, kurs mėgo draugiškumą, kaip ir mes jauni būdami; kuris buvo išdidus, kaip ir mes visi esame, kuris klampojo po balas, kur mes dar tebeklampojame, ir kuris rodo mums kelią iš jų išbristi, tiesdamas savo tvirtą, karštą ranką”. Taip rašo Giovanni Papini neseniai į lietuvių kalbą išverstame veikale “Šventasis Augustinas” (157 psl.).

     Pats autorius Giovanni Papini yra daug kuo panašus į šv. Augustiną. Jis, kaip ir šv. Augustinas, yra rašytojas, neramios dvasios ieškotojas ir konvertitas katalikybėn. Todėl jis yra labai kvalifikuotas parašyti knygą apie šv. Augustino gyvenimą ir darbus. Papini įžangoje patsai prisipažįsta, kad jis esąs pajutęs tarp savęs ir šv. Augustino tam tikrą panašumą. Dėl to skaitytojas jaučia autoriaus minčių intymumą, tarsi jis, liesdamas šventojo sielos žaizdas, liečia savo paties žaizdas ir, rašydamas apie šv. Augustino didybę, iškelia tai, ką jis pats sau laiko idealu.

     Papiniui yra ypatingai svarbu iškelti, kad šv. Augustinas buvo paklydęs ir buvo nusidėjėlis. Jis vadovaujasi savo paties pareikštu principu: “Juo žymesnis puolimas, tuo didesnė pakilimo šviesa” (13 psl.) Todėl jis nesigaili žodžių nei vaizdų, įrodančių, kad šv. Augustino puolimas tikrai buvo žymus. Jis analizuoja paties šv. Augustino prisipažinimus ir daro išvadas, kurios “Išpažinimų” skaitytojui nebūtinai būtų atėjusios į galvą. (Plg. 34-35 psl.)

Skaityti daugiau:

Teologai — Bendruomenėje, ne dramblio kaulo bokšte

     Kristaus bendruomenė turi Įvairių sąnarių, su skirtingais uždaviniais. Vieną svarbiausių vaidmenų atlieka teologai. Nors visa Kristaus bendruomenė turi žvelgti į jai Dievo apreikštąsias tiesas gyvenamojo laiko dvasiai atitinkamu žvilgsniu, bet teologai kaip tik turi specialų uždavinį tą žvilgsnį gilinti ir aštrinti. Jų darbus yra ypač svarbus šiandien, Bažnyčiai atsinaujinant.

     Todėl visai suprantama, kodėl pats popiežius Paulius VI pageidavo, kad po Vatikano II susirinkimo kuo greičiau būtų sušauktas teologų tarptautinis kongresas to susirinkimo nutarimus svarstyti toliau. Toks kongresas įvyko rugsėjo mėnesio pabaigoje Romoje.

     Pats popiežius Paulius VI nurodė gaires, kurių laikydamiesi teologai šiais laikais galėtų geriau atlikti savo darbą Bažnyčioje ne kaip izoliavęsi mąstytojai dramblio kaulo bokštuose, bet kaip Kristaus bendruomenės nariai: svarstydami Dievo apreikštąsias tiesas, jie turėtų kreipti dėmesį į žmonių tikėjimą, į Bažnyčios mokomąjį autoritetą ir pagaliau viens į kitą, kartu būdami laisvi nevaržomai pareikšti savo kompetentingą nuomonę. Juk Šventoji Dvasia veikia ir “per visą krikščionių bendruomenę”, tad ir teologai atras tiesą lengviau, jei gyvens artimesniuose ryšiuose su tikinčiaisiais, “širdies nuolankumu lenktyniaudami su mažaisiais, kuriems Tėvas yra labiau pasiruošęs apreikšti savo paties ir savo planų paslaptis”. Popiežius teologams taip pat pasakė neatmesti mokomojo Bažnyčios autoriteto, bet kuo nuoširdžiau su hierarchija bendrauti. Teologijoje yra plati laisvės sritis tiek dvasiškijai, tiek pasauliečiams, kurie yra laisvi “nuolankiai ir drąsiai pareikšti savo nuomonę tose srityse, kuriose jie yra kompetentingi”. Teologijos pažanga kaip tik remiasi ta teisėta laisve. Betgi “tas, kuris gerbia laisvę savy ir kituose, niekada per daug nepasitikės savimi, niekada paniekinančiai neatmes kitų teologų nuomonės ir niekada nedrįs pristatyti kaip tiesą tam tikras savo paties asmenines hipotezes, bet nuolankiai ves pokalbį su kitais teologais ir visada ieškos tiesos už savo paties sistemos ir spėliojimų”.

Skaityti daugiau:

ŽINIOS IŠ OKUPUOTOS LIETUVOS

MINDAUGAS BANĖNAS

ATEISTINIS MUZIEJUS

     Po penkių metų intensyvaus darbo, spalio mėnesio pradžioje Vilniuje, berods, šv. Kazimiero bažnyčioje, atsidarė ateizmo muziejus. Išstatyta įvairiausia medžiaga nuo antikinių iki šių dienų, kuria manoma įrodyti Dievo nebuvimą, demaskuoti “tamsos skleidėjus” ir “bažnyčios ir svastikos sandėrį”.

     Naujam netikėjimo tikėjimui propaguoti, ateizmo muziejus šalia modernių priemonių — paskaitų, filmo juostų, kilnojamų parodėlių, buvusios bažnyčios požemyje įrengė “inkvizicijos kamera”. Įdomu, ar statant tą kamerą remtasi autentiškais viduramžių dokumentais, ar pasinaudota stalistinio laikotarpio išlikusiųjų politinių kalinių pergyvenimais ir jų tardytojų nurodymais? Jei autentiškų inkvizicijos dokumentų buvo sunku rasti, tai dėl raudonosios inkvizicijos liudininkų Sovietų Sąjungoje neturėjo būti jokios problemos...

     Suprantama, kodėl visas ateistinio muziejaus kolektyvas “net ir prityrusios muziejininkės” paruošiamiesiems darbams baigiantis, pergyveno “didžiausio jaudinimosi dienas” (“Tiesa”, 236 nr.). Naujasis muziejus yra dviašmenis kardas, kuris gali būti labai lengvai atsuktas prieš patį režimą. Kaltinimai, kuriuos komunistai nori nukreipti į Bažnyčią, pvz. “bažnyčios-svastikos sandėris”, duria į juos pačius — 1939 m. fašistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktas. Ne tik Lietuvoje, bet ir pačioje Sovietų Rusijoje žmonėse yra plačiai paplitusi pažiūra, kad komunistinė santvarka yra išvirkščias fašizmas.

     Ateistinio muziejaus pareigūnai ir stovintieji už jų turi pagrindo jaudintis. Nors “Komjaunimo Tiesa” (201 nr.) muziejaus atidarymo reportažą entuziastiškai pavadino “Abejingų čia nėra”, tačiau jo turinys sako ką kita Per pirmąjį pusdienį atsilankė 1000 žmonių. Anot “Komjaunimo Tiesos” pranešimo, “Atsiliepimai įvairūs ir prieštaringi. Tai parodė ir pirmas mūsų ne visai pavykęs intervieu. Kaip patiko? — klausiame vyriškį, skubiai besivelkantį paltą. Vyriškis niūriai nusišypsojo ir, nieko neatsakęs, patraukė prie durų. Paskui atsisukęs metė: Dievas dėl to bus!”

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

DEL PREMIJŲ

     Man buvo gėda... Kai aš paskaičiau apie “Laiškų Lietuviams” konkursą sukurti Jaunimo Metų Mišias, mano pirmoji reakcija buvo labai didelis džiaugsmas. Kiek aš žinau, daugiau negu vienas jaunas lietuvis ateina į lietuvišką bažnyčią tiktai dėl jo širdžiai artimo giedojimo (nors kartais mums labai nusibosta vis tų pačių giesmių kartojimas). Todėl jūsų idėja duoti progą sukurti ką visai naujo ir vis-tiek lietuviško gali būti skaitoma tarp didžiausių Jaunimo Metų įvykių. Gal būt, tik jums nereikėtų tų Mišių taip daug riboti: jei kas nors parašys puikias Mišias tik su kanklėmis ir be modernių priemonių, mes giedosime visi ir pakviesime tą dieną parapijos choro narius prie mūsų prisidėti. Jei kitas parašys chorui su simfoniniu orkestru, mes rinksime pinigus orkestrui užmokėti. Kiekvienas yra labai laukiamas! Svarbu tiktai, kad tos Mišios būtų tikrai puikios ir tikrai lietuviškos. Ir religingos.

     Bet kai aš paskaičiau apie premiją... Aš truputį žinau apie muziką ir žinau, ką reiškia parašyti pilnas Mišias. Nenoriu jums minėti, kiek būtų tinkama paskirti, bet neseniai skaičiau dideles Jaunimo Metų sąskaitas. Tam, kuris apie jas žino, jūsų premija atrodo kaip... geriau aš nesakysiu... O aukos Šiluvai?

     Ar negalėjo šalia jūsų ir dar dviejų aukotojų būti daug daugiau aukotojų, kunigų? Ir ypatingai mūsų pačių, kuriems tos Mišios skiriamos. Ar jų jūs nesuradote ar neieškojote? Čia norėčiau pasakyti vieną dalyką: vyresnieji kartais smerkia jaunimą, kad jis nenori aukoti. Bet man atrodo kad daug iš mūsų tiktai nedrįsta ateiti tarp tų, kurie aukoja tikrai daug. Mes jiems esame labai dėkingi, bet mes patys su keliom išimtim daug pinigų neturime.

     Į mažas aukas niekas nekreipia dėmesio: dar klausia, ar negali daugiau? Jei jūs mums duotumėte progą ateiti ir su mažomis aukomis, mes, gal būt, parodytume jums, kad mums lietuviška kultūra ne mažiau rūpi kaip vyresniems. Ypatingai aš tikiu, kad žinia, jog prašo pagalbos religiniam Jaunimo Metų atšventimui, kai Lietuvoje niekas Mišių parašyti negali, būtų tikrai palietusi ir jaunimo kišenes.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

JAUNIMO CENTRO VAJUS

Visuomenės ir visų lietuviškų organizacijų paraginti, Tėvai Jėzuitai prieš metus paskelbė statybos vajų Jaunimo Centrui Čikagoje praplėsti. Kad statyba yra reikalinga, Jūs visi žinote ir dažnai mums esate priminę. Yra būtinas reikalas Jaunimo Centro patalpas paliuosuoti jaunimui, bet reikia apsaugoti ir lietuvių kultūrines vertybes, kuriomis Jaunimo Centras yra užverstas. Pasitarę su daugeliu, taip ir buvome nutarę eiti pažingsniui su statybos planais. Bet visa tai nepriklauso nuo mūsų, bet nuo Jūsų pageidavimų ir aukų. Visa tai, ką Jūs buvote mums patikėję, sudėjome lietuvybės išlaikymui. Aš tikiu, kad Jūs padėsite mums ir toliau. Noriu Jums pranešti, kad aukotojai po 1000 dolerių ir daugiau bus Lietuvių Kultūros ir laisvės švyturio garbės statytojai, kiti — statytojai. Taip jie bus atžymėti marmurinėje lentoje naujame pastate priminti jų aukas ateinančioms kartoms. — Tėv. J. Kubilius, S. J., Jaunimo Centro Direktorius.

REKOMENDUOJAMA DOVANA KALĖDOMS

Kalėdos yra religinė šventė, todėl ir Kalėdų proga siunčiamos dovanos turėtų būti religinio pobūdžio. Savo skaitytojams siūlome įsigyti puikiai išleistą ir vertingą leidinį apie šv. Mišias “Šventąją Auką” ir pradžiuginti savo draugus bei gimines, įteikiant jį dovanų Kristaus Gimimo šventėje. “Šventoji Auka” yra religinio pobūdžio knyga apie šv. Mišias: maldų vertimas Bruno Markaičio, S. J., fotografijos Algimanto Kezio, S. J., meninis apipavidalinimas Algirdo Kurausko. Užsakant šią knygą, rašyti: “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636. Knygos kaina 8 dol.

Skaityti daugiau: