MARIE F. C. CARON

Mylimoji Dukrele,

     Ir vieną dieną aš numirsiu... Nėra nieko liūdno tame. Tai yra įvykis, lyg metų laikotarpis: po rudens ateina žiema, po gyvenimo ateina mirtis. Kam jaudintis dėl to, kas neišvengiama: gyvenimas yra per trumpas, kad eikvotume laiką bereikalingais dejavimais.

     Taip, aš numirsiu... Aš nenorėčiau, kad tu įsivaizduotum, jog aš tave palikau: po mirties, gal būt, aš būsiu arčiau tavęs negu bet kada anksčiau.

     Aš esu įsitikinusi, kad tie, kurie mus labai mylėjo gyvendami. žemėje, pasilieka su mumis nematomi taip ilgai, kaip jie yra mums reikalingi. Nereikia abejoti tuo įspūdžiu, kuris kartais yra toks realus, beveik apčiuopiamas.

     Kartais tau sakys apie kurį nors asmenį: “Tokiam tai sekasi!” Kuomet tu girdėsi tai, paanalizuok, paklausinėk, išsiaiškink... ir tu pamatysi, kad dažnai anas minimas žmogus yra netekęs labiausiai branginamo asmens. Sėkmė — aš neabejotinai tuo tikiu — yra mirusiųjų dovana gyviems. Tai yra lyg Kalėdų atėjimas ar velykiniai varpai. Tai turi savyje ką tai stebuklingo ir kartu žmogiško. Tai yra gestas, kuris reiškia daug meilės ir daug švelnumo. Tai yra idėja, kuri gali kilti tik tam, kuris jus myli.

     Kuomet mano kūnas tave paliks, daryk taip, kaip aš darau: aš niekuomet nenustojau mylėti mano išnykusiųjų žmogiškai, įprastu impulsu, visų dienų jausmais, paprastais žodžiais, taip, žodžiais, nes aš niekuomet nenustojau kalbėtis su jais, kaip su nematomais draugais, apie savo nereikšmingus rūpesčius, bet taip pat ir apie rimtus sunkumus, kuriuos sutinku gyvenime. Ir dažnai tame pasikalbėjime aš gaudavau atsakymą, ne frazėse, bet frazių prisiminimuose aš rasdavau sprendimą, kurio veltui ieškojau besikalbėdama su gyvaisiais.

     Štai kuo aš norėčiau pasilikti dėl tavęs ligi tos dienos, kuomet tu mane sutiksi; aš norėčiau, kad tu tęstum pasikalbėjimą apie mane dabar, neužšaldydama manęs nepakeičiamuose rėmuose. Įsivaizduok mane ne kaipo visą; įsivaizduok mane gyvuose daiktuose: šypsenos formą, suknelės spalvą, judesio apybraižą, žingsnio garsą. Aš žinau, mano brangioji, kad tu esi prisirišusi prie manęs. Aš dėl to nesididžiuoju; aš turiu tik didelį džiaugsmą. Ir tik todėl, kad tu esi prisirišusi prie manęs, aš nenorėčiau tau sudaryti klaidingą įspūdį, kad aš tave palikau... Aš nenorėčiau, kad tu jaustum liūdesį, galvodama, kad tu atsiskyrei nuo manęs; ir tai yra pagrindas, kodėl aš norėjau pasakyti tau, kad niekas nepasikeitė, nebent tik išviršiniai...

     Taip stipriai įsitikinusi, tu geriau suprasi, kodėl aš prašau tavęs nenešti man gėlių ten, kur — tu žinai — manęs nebus, bet galvoti, kad, pasilikdama tokia, kokią aš tave myliu — teisinga, atvira — tu prisiminsi kaip galima geriau apie mane. Tu atiduosi pagarbą mirusiajai, — tokiai, kokia tapau. Tu mylėsi gyvenimą tiek pat, kiek aš jį mylėjau būdama gyva, ir priimsi iš šito gyvenimo visa tai, ką jis norės tau duoti: gera ir bloga, geriausia ir blogiausia, meilę ir neapykantą. Mylėk kitus dėl jų pačių, bet ne dėl savęs. Būk linksma, optimistiška, tikinti, nuolanki. Žmogiškai ir pilnai, pilnai naudokis žemišku gyvenimu, ta puikia Dievo dovana... Vaikeli, kuriai aš daviau gyvybę, visuomet prisiminki frazę, kurią Giraudoux taip įtikinamai kartodavo savo Kvailutei Chaillot: “Gyvieji turi galimybę...”

Tavo Motina Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė