Spausdinti

JUOZAS VAISNYS, S. J.

Prieš kiek laiko ponia E. D. mums pateikė šiuos klausimus:

1. desperatiškas ieškojimas berniuko; 2. vaikinu neišauklėtas elgesys; 3. ar mes, motinos, kapituliavome? kodėl 4. ar ne laikas imtis akcijos prieš per gausų svaiginamų gėrimų vartojimą? 5. ar ne per mūsų ‘“šeimyninius baliukus” jaunuoliai išmoko gerti? 6. ar visos motinos yra orumo pavyzdys dukroms?

Visi šie klausimai gal šiek tiek vienas su kitu rišasi. Visos čia paminėtos problemos daugiau ar mažiau kyla iš tėvų ir vaikų santykių, iš vienokio ar kitokio auklėjimo.

1. Desperatiškas ieškojimas berniuko

     Tiesa, kad dabar daugelis mergaičių desperatiškai ieško berniuko. Tiesa, kad kai kurios dvylikos ar trylikos metų jaunuolės pradeda sirgti “senmergystės liga”: jos jaudinasi, rūpinasi, verkia, naktimis nemiega, jeigu dar neturi nuolatinio draugo, su kuriuo galėtų susitikti, eiti drauge i kiną ar į šokius, su kuriuo besikalbėdamos galėtu praleisti valandų valandas prie telefono. Amerikoje tai jau seniai yra žinoma “going steady” vardu. Auklėtojai visuomet prieš tai kovojo, stengėsi jaunimui įkalbėti ir irodinėti, kad dar peranksti išsirinkti tik viena ir tik su juo draugauti, kad daug naudingiau ir įdomiau turėti daug draugų ir draugių, kad, su daugeliu draugaujant, galima juos geriau pažinti ir iš daugelio išsirinkti tinkamesnį gyvenimo drauga, kai ateis tinkamas laikas. Taip, daugelis auklėtojų apie tai nuolat kalbėjo ir labai stebėjosi, kad jaunimas jų kalbų neklauso ir jų argumentų nenori suprasti. Vis tebesitęsė tas nelaimingasis “going steady”, iš kurio kildavo tiek daug visokių nemalonumų ir net didesnių nelaimių. Bet štai paskutiniu metu jau tas “going steady” pradeda išeiti iš mados. Dėl ko? Tai klausimas, į kurį sunku atsakyti. Kai paklausi paaiškinti pačius jaunuolius, tai jie arba patys nežino, ką atsakyti ir kaip tą reiškinį paaiškinti, arba atsako, kad taip įdomiau.

     Greičiausia čia bus mados dalykas. Bręstantis jaunimas gal kaip tik yra jautriausias įvairioms madoms. Ir juo tos mados keistesnės, juo daugiau jos sekamos. Pirmiau mergaitės alpdavo, išgirdusios Elvis Presley, paskui alpdavo ir spiegdavo, pamačiusios “byte-lius”, o dėl ko alps ateityje, dar pamatysime. Panašiai galima pasakyti ir apie berniukus, kurie dabar vaikščioja barzdoti ir gauruoti, lyg kokie priešistoriniai tvariniai.

     Bet tarp įvairių to desperatiško ieškojimo priežasčių ar nereikės kartais prisiminti ir ne vieną mamą, kuri desperatiškai ieško kavalieriaus savo dukrai, kad tik ji greičiau ištekėtų? Gaila ir keista, bet tikrai pasitaiko mamų, kurios stengiasi grūste išgrūsti savo dukrą už pirmojo pasitaikiusio, kad kaip galima greičiau pasibaigtų jų rūpesčiai, kad galėtų pačios save nuraminti, kad jau jų — motinų ir auklėtojų pareiga yra atlikta.

     Tam tikra kaltės dalis čia tenka ir mokyklai bei visai aplinkai. Mokykloje gal kartais per anksti pradedama kalbėti apie šeimos kūrimą, per daug ir per anksti pradedama idealizuoti vedybas. Teko iš vienos kitos mergaitės nugirsti nusiskundimą, kad, jai be berniuko atėjus į mokyklos suruoštus šokius, seselė mokytoja tokiu nustebusiu žvilgsniu į ją pažvelgė, tartum norėdama pasakyti: “Na kas tu per mergaitė, kad iki šiol dar nesugebėjai susirasti berniuko?” Taip pat vedybinę romantiką per daug idealizuoja ir spauda, filmai, reklamos. Visa tai sudaro tokią atmosferą, kad yra visai suprantama, dėl ko joje gyvenančios mergaitės taip desperatiškai pradeda ieškoti berniuko.

     Tėvai ir auklėtojai bręstančios mergaitės dėmesį turėtų stengtis daugiau nukreipti į įvairius kitus užsiėmimus, šalia mokslo ir kitų tiesioginių pareigų. Didelį vaidmenį čia gali suvaidinti organizacinė veikla, jeigu jai vadovauja tinkami, jaunimo psichologiją suprantą asmenys.

2. Vaikinų neišauklėtas elgesys

     Dabartiniam jaunimui daug kas primeta neišauklėjimą, storžieviškumą, grubumą. Nors tai gal tinka ir mergaitėms, bet kadangi mergaitės prigimtis yra švelnesnė, tai joje ir neišauklėjimas ne taip pastebimas. Gal būt, tam tikras storžieviškumas yra kiekvieno bręstančio jaunuolio daugiau ar mažiau pasireiškiąs pažymys, bet vis dėlto daugumas vyresniųjų galvoja, kad Lietuvoje mūsų jaunimas buvo kitoks. Daugumas nusiskundžia, kad dabar kai kurie mūsų berniukai ar mergaitės praeina pro savo mokytoją ar organizacijos vadovą, visiškai nepasisveikindami. Tai yra tiesa, kurios negalima paneigti, bet kokios priežastys? Gyvenamos aplinkos įtaka? Bet kai kurie teigia, jog amerikiečiai jaunuoliai šioje srityje yra kitoki, jie, praeidami pro vyresniuosius, pasako bent “hi” arba “helio”.

     Vieni, mėgindami mūsų lietuviukus teisinti, sako, jog jie nesisveikina tik dėl to, kad yra nedrąsūs, kiti aiškina, kad mūsų jaunuoliai yra labai kuklūs, jie nė negalvoja, kad tie vyresnieji juos pažįsta, todėl jų nė nesveikina. Gal kartais tai gali būti ir teisinga, bet dažniausiai bus kitos priežastys, nes daugumas dabartinių mūsų jaunuolių tikrai jau nėra nei toki nedrąsūs, nei kuklūs...

     Kažin ar tik nebus svarbiausia šio reiškinio priežastis dabartinio jaunimo apsileidimas, negalvojimas, nekreipimas dėmesio. Tai galima pastebėti ir kitose srityse. Kita svarbi priežastis — tai tėvų ir auklėtojų nepakankamas atkreipimas vaikų dėmesio į šią mandagumo sritį. Bet kartais gali būti ir priešingai — tėvai stengiasi pertempti ir perdėti įvairias išorines manieras. Vaikams tai nepatinka, ir jie nukrypsta į kitą kraštutinumą.

     Norint vaikams įdiegti tikrą, nuoširdų mandagumą, pirmiausia reikia, kad ir tėvai bei auklėtojai duotų toki pavyzdį. Nekartą teko stovyklose girdėti berniukus ir net mergaites vartojant tokius vulgarius žodžius ir išsireiškimus, kuriuos jie tegalėjo išmokti savo šeimoje iš vyresniųjų. Jaunuoliai galvoja, kad jie parodys savo vyriškumą ir subrendimą, vartodami tokius žodžius.

     Tikras mandagumas turi būti nuoširdus ir natūralus. Mandagumo taisyklė sako, kad moterims reikia duoti pirmenybę, kad kur nors svečiuose jas reikia pirma sveikinti. Tačiau jeigu šios taisyklės bus laikomasi pagal raidę, tai mandagumas gali tapti juokingumu. Kartą į svečius atėjo vyras ir ten jau rado visą būrį salione stovinčių ir besišnekučiuojančių vyrų bei moterų. Tuoj jis pradėjo sveikinti moteris, aplenkdamas vyrus, nors tie jau buvo bepradedą jam tiesti ranką. Kai pabaigė “išrinkti” ir pasveikinti visas moteris, tada pradėjo vyrus. Tai buvo tikrai juokinga, dirbtina, nenatūralu. Jam reikėjo visus sveikinti iš eilės, pradedant, jei galima, nuo namų šeimininkės.

     Tėvai labai stengiasi vaikus išmokyti nuolat vartoti žodžius: labą rytą, prašau, atsiprašau. Atrodo, kad kuo dažniau šie žodžiai bus vartojami, tuo bus parodomas didesnis mandagumas. Nieko negalima prikišti tam “labui rytui”, bet kartais vietoj jo galima iš ryto pirmą kartą sutiktam šeimos nariui ar kitam asmeniui tarti ir kokį nors kitoki nuoširdų žodį, pvz. paklausti, kaip miegojai, ką sapnavai, koki šios dienos planai. Jeigu kai kas mano, kad būtu “mirtina nuodėmė” prieš etiketą pirmiausia nepalinkėti labo ryto, tai jis yra tik etiketo raidės vergas.

     Prašyti ir atsiprašyti reikia tiek Dievą, tiek žmones, tačiau šie žodžiai turi išreikšti žmogaus vidujinį nusistatymą. Kartais žmonės taip įpranta tik lūpomis šiuos žodžius tarti, kad, ištarę žodį “atsiprašau”, jau mano viską atlikę ir atitaisę ir jau galį vėl taip elgtis, kad paskui galėtų iš naujo atsiprašyti. Tad atsiprašęs, ir savo elgsiu turi parodyti, kad savo buvusio blogo veiksmo gailiesi ir stengiesi jau geriau elgtis.

3. Ar mes, motinos, kapituliavome? Kodėl?

     Nežinia, apie kokią kapituliaciją ponia kalba, klausdama: “Ar mes, motinos, kapituliavome?” Į šį klausimą turėtų atsakyti pačios ponios, ypač kai klausiama, dėl ko jos kapituliavo. Tur būt, čia suprantama kapituliacija, auklėjant savo sūnus ir dukras. Gal buvo labai stengiamasi jiems įkvėpti įvairius principus, bet visos pastangos nuėjo veltui, neatnešė norimų vaisiu, todėl motinos nuleido rankas ir kapituliavo. Kaip ten bebūtų, bet tikriausiai ne visos motinos kapituliavo. Kai kurios dar nenustojo vilties ir stengiasi toliau savo vaikus auklėti.

     Jau kai kur yra kapituliavę ir lituanistinių mokyklų mokytojai, ir stovyklų vadovai. Jie pirmiau vis kalė vaikams kalbėtis lietuviškai, bet, nepasiekę norimų rezultatų, nutilo ir kapituliavo. Gal tas jų kalimas buvo perdaug įkyrus ir neparemtas jaunimą įtikinančiais argumentais, o gal buvo tik kantrybės stoka, norint, kad po kelių pastabų jau viskas iš pagrindų pasikeistų. Kapituliuoti čia nereikėtų, bet nuolat stengtis jaunimui aiškinti, kad lietuviškose mokyklose ir stovyklose turi būti vartojama tik lietuvių kalba. Čia yra kaip tik labai gera proga patobulinti savo praktišką lietuvių kalbos mokėjimą. Mokslininkai jau yra aiškiai įrodę, kad kelių kalbų mokėjimas geriau išlavina žmogaus intelektą. Jau ir amerikiečiai pradeda daugiau gerbti ir vertinti asmenis, mokančius kelias kalbas.

     Kitos motinos jaučiasi kapituliavusios, nes visą laiką vis kalė mergaitei, kad ji nedraugautų su svetimtaučiais, o štai toji ėmė ir ištekėjo už meksikiečio. Kitos nesupranta, kaip čia galėjo įvykti, kad jos taip uoliai savo dukras auklėjo, kiekviename žingsnyje jas sekė, net nuolat motiniškai patardavo, kokią suknelę užsivilkti, kaip plaukus šukuoti, su kokiais berniukais draugauti, o kokių vengti, ir štai tos dukros pabėgo iš namų.

     Visos šios nelaimingos motinos turėtų šiek tiek patyrinėti savo sąžinę ir dar kartą peržvelgti visus savo dukrų auklėjimo žodžius bei veiksmus. Kartais tėvai savo vaikams nuolat kala, kad jie turi išlikti lietuviais, o patys prie tų pačių vaikų nuolat kritikuoja ir žemina lietuvius, juokiasi iš jų veiklos ir organizacijų vadovų, patys neprenumeruoja ir neskaito lietuviškos spaudos, neina į lietuviškus parengimus, keikia ir žemina buvusią Lietuvos valdžią. Argi nuostabu, kad tėvų žodžiai, paremti tokiais pavyzdžiais, nustumia vaikus nuo lietuvybės? Kitaip juk ir būti negali.

     Argi pagaliau nuostabu, kad toji mergaitė, kuriai motina kiekviename žingsnyje nurodinėdavo, ką ji turi daryti ir ko nedaryti, su kuo draugauti ir ko vengti, norėdama parodyti, kad ji vis dėlto nėra tik motinos pažiūrų įrankis, bet individas, pabėgo iš namų ir pamėgino savarankiškai gyventi? Jeigu motina dukrai nuolat grasino, kad nesiruoštų tekėti už lietuvio Jono, nes jis neturi daktaro laipsnio ir jai nepatinka jo manieros, tai dėl ko ji jaudinasi ir jaučiasi dukros auklėjime kapituliavusi, jei dukra ištekėjo už amerikiečio Bob? Ne motina gyvens su tuo vyru, bet dukra, tad ne motina, o pati dukra turi jį išsirinkti. Mes dabar stebimės, kad mūsų seneliai stengdavosi vaikus grūste išgrūsti į kunigų seminariją. Daugelis tų išgrūstųjų paskui vis tiek iš seminarijos pabėgdavo ir tapdavo net bedieviais. Bet ar ne taip pat elgiasi ir tie dabartiniai tėvai, kurie stengiasi išrinkti savo sūnums žmonas, o dukroms vyrus? Argi reikia stebėtis, kad tokios vedybos neretai išyra, ir išsiskyrusieji nueina labai blogais keliais? Jeigu tėvai šiuose klausimuose “kapituliuotų” ir paliktų vaikams daugiau laisvės, tai reikėtų tik džiaugtis.

4. Ar ne laikas imtis akcijos prieš per gausų svaiginamų gėrimų vartojimą? 5. Ar ne per mūsų "šeimyninius baliukus" jaunuoliai išmoko gerti?

     Šie du klausimai kalba apie vieną didžiausių mūsų nelaimių — apie besaikį alkoholio vartojimą. Ar ne laikas būtų imtis kokių nors žygių prieš tokį mus žeminantį paprotį? Jau seniai buvo laikas. Jau šis paprotys mūsuose yra per daug įsigalėjęs. Vyresnieji juo užkrėtė ir jaunimą.

     Jeigu svečiuose nebus degtinės, tai kai kam atrodo, kad nebus nei draugiškumo, nei linksmumo, nei geros nuotaikos. Tad ir pilama svečiams stikliukas po stikliuko, nors jie ir kažkaip stengtųsi atsisakyti. Ar tai lietuviškas vaišingumas? Ne, tai yra sadizmas. Per didelis alkoholio vartojimas kiekvienam kenkia, bet yra žmonių, kurie apserga net nuo poros stikliukų. Yra žmonių, kurių skrandis nepakelia alkoholio, ir po tokio svečiavimosi turi namo parėję sirgti.

     O kaip su gera nuotaika? Ar alkoholis ją sukelia? Žinoma, po kokios penkiolikos minučių visi pradeda garsiau kalbėti, linksmiau juoktis, vikriau judėti. Bet jeigu praeis dar pusvalandis, tai kalbos virs nesąmonių pliauškimu, kurios maišysis su laukiniu juoku, su labai neskoningu įvairių dainuškų baubimu, su pasibiaurėjimą keliančiu rankų skerėčiojimu. Seilėtomis lūpomis ir nuo degtinės bei prakaito sudrėkusiais veidais vyrai pradeda meilikautis prie svetimų žmonų, iki alkoholis arba kitos žmonos vyro kumštis juos suguldo po stalu. Ar tai yra perdėta? Ar tai netiesa? Nesakau, kad visuomet ir visur taip įvyksta, bet, deja, taip įvyksta gana dažnai. Į svečius einama pabendrauti, pasikalbėti, daugiau susidraugauti. Ar bent vienas šių tikslų pasiekiamas? Priešingai!

     Jeigu valgant šeimininkai pradės skaityti svečių kąsnius ir žiūrėti, ar jie pakankamai didelį gabalą atkando, ar gerai sukramtė, tai bus tikrai nemandagu, bet kai kalba eina apie gėrimą, tai panašus šeimininkų elgesys neskaitomas nemandagumu, o vaišingumu. Juk argi ne kasdieninis reiškinys stebėti, kaip yra skaičiuojama, kiek stikliukų išgerta, ar pakankamai pripilta, ar išgerta iki dugno, ar išgerta to, o ne kito ir t. t.? Svečias čia tampa žiauriai kankinamu belaisviu.

Argi, norint savo draugus pamylėti, nėra kito būdo, kaip tik alkoholiu nugirdyti? Ar nebūtų daug įdomiau ir kultūringiau juos pasikviesti ir drauge nuvažiuoti į teatrą, ar vasarą į paplūdimį, ar šiaip kur nors į gamtą, o paskui parvažiuojant užsukti į gerą restoraniuką ir pasivaišinti? Žinoma, galima ir parsivežus į savo namus vaišinti, bet tiek ten, tiek čia reikėtų pasitenkinti stiklu gero vyno ar kito gėrimo “apetitui sužadinti”, o ne pilti įvairių rūšių alkoholį stiklas po stiklo, lyg į kokią kiaurą statinę.

Bet dar viena pastaba prie visa to, kas jau pasakyta. Ar ir tas mūsų ir mūsų jaunimo palinkimas į alkoholį nėra vėl perdėjimo pasekmė? Mes arba geriame iki pasigėrimo, arba žiūrime į vyną ir net alų, kaip į kokį nepaprastą dalyką, tinkantį tik suaugusiems, pasiekusiems dvidešimt pirmuosius amžiaus metus. Italai, prancūzai ir kiti pietiečiai vartoja visuomet prie valgio šiek tiek vyno, neišskiriant nė vaikų, bet tose šalyse beveik nežinoma alkoholizmo problema. Visiems, o ypač jaunimui, uždraustas vaisius visuomet skanesnis ir patrauklesnis.

6. Ar visos motinos yra orumo pavyzdys dukroms?

    Ar visos motinos yra dukroms orumo pavyzdys? Aišku, kad ne. Nemaža mūsų poniučių pasižymi tuštumu ir lėkštumu. Jos ir savo dukromis rūpinasi tik tiek, kad joms pačioms dukra būtų pasididžiavimas, bet grynai tik išorinis pasididžiavimas: kad dukra gražiai atrodytų, kad turėtų pasisekimą tarp berniukų, kad, jai praėjus, kiekvienas dar atsisuktų ir ją akimis palydėtų. Jos rėdo ir dabina tas savo dukras, lyg lėles, visai nesirūplndamos jų charakterio auklėjimu ir individualumo pasireiškimu. Viena tokia dukra kartą liūdnai išsitarė: “Aš esu labai nelaiminga, turėdama tokią mamą. Aš vis stengiausi netapti panašia į mamą, bet jau matau, kad darausi į ją panaši”. Tai yra viena didžiausių tragedijų mergaitės gyvenime. Būti motina dar nėra malonumas. Būti motina tai reiškia stengtis, dirbti, aukotis. Malonumas bus tada, kai dukroje matysi paveldėtas ne tik savo akis ar plaukų spalvą, bet ir savo kilniuosius charakterio bruožus.

    Tai štai viena kita mintis, norint atsakyti į ponios pateiktus klausimus. Tie atsakymai, be abejo, nepilni. Jie gal ir klausėjos nepatenkins. Gal ir skaitytojams sukels įvairių kritiškų minčių. Bet jei taip bus, tai jau gerai. Mes labai norime, kad skaitytojai čia pateiktas mintis papildytų, pakritikuotų, padiskutuotų. Už kiekvieną pasisakymą būsime nuoširdžiai dėkingi.