Spausdinti

10 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje

ALFONSAS GRAUSLYS

    Vienatvės kančią patyręs, nesykį apie ją savo kelių tomu dienoraštyje pasisakęs ir tos kančios paliestus suprasdamas, prancūzų katalikų rašytojas J. Green kalba apie “vienatvės išdegintas sielas”. Toji vienatvė, kuri ji ir daugybę kitų jautrių sielų kankino, nebuvo viengungystė nei fizinė vienatvė, nes ji gali kankinti ir tuos, kurie nuolat būna žmonių tarpe svečiuodamiesi ir kurie gyvena laimingoje moterystėje. Juk fizinė, kad ir dažna, vienatvė, bent kiek dvasiniai gilesnių žmonių nesykį ieškoma ir branginama, ne viena dvasiniai praturtina. Tokia vienatvė pasidaro tuo turtingu šaltiniu, iš kurio daugelis įvairiais būdais pasisemia dvasios turtų. Norintieji dvasiniai praturtėti, šitokios vienatvės neturėdami, pavydi jos tiems, kurie jos gausiai turi.

    Čia bus liečiama dvasinės vienatvės kančia, kai žmogus neturi nei vienos artimo sielos ir širdies, kuriai galėtų save išsakyti, būti jos suprastas ir kurs patsai galėtų tą kitą suprasti ir jį globoti. Dvasiniai vienišas jaučiasi tas, kurio širdis nesusitinka su kito jam artimo žmogaus širdim, kurio dvasios pasauliu niekas nesidomi ir kuriam kito pasaulis neatsiveria, kurio visi kad ir skaitlingi bendravimai tėra tik išoriniai. Šitokiai dvasios vienatvei pasaulyje viešpataujant, niekas nepažįsta kito, nes niekas neatsiveria aiškiai kitam ir nėra jo akivaizdoje toks, koks jis iš tikro yra. Žmonių tarpusavis nenuoširdumas, egoizmas, tuštybė verčia visus sąmoningai ar nesąmoningai užsidėti tą dvasine kaukę, kuria visi tampa vieniši ir atitverti nuo kitų. Nusakydamas šitokią dvasios vienatvę, ispanų rašytojas J. Orabuena pastebi: “Bijotina ir baisi vienatvė yra mumyse, ne apie mus”. Kitaip tariant, būti vienu ir būti vienišu nėra tas pats. Štai kodėl, nors dažnai žmogui reikia fizinės vienatvės. kad pailsėtų ir dvasiniam darbui susitelktu, tačiau jis negali pakelti nuolatinės dvasinės vienatvės. Žmogus suauga su dvasine vienatve, kaip raupsuotasis su savo skauduliais (F. Mauriac), kurie ji nuolat kankina ir sukelia tą pastoviai skaudžią savijautą, kad ir didmiestyje esi tartum tyruose. Šitokios vienatvės žaizda dažnai ypač pradeda skaudėti, kai iškilmingesnio svečiavimosi proga atsiduri žmonių tarpe, jei čia pavartotume anglų rašytojo W. M. Thackeray romano įvardinimo posaki, to “tuštybės jomarko” sūkuryje. Gal šitaip pajuntama todėl, kad tokiame susibūrime, dar alkoholio įtakoje, žmonės labiausiai pasireiškia šiaip slepiamomis neigiamybėmis, jei jau neprisiminti to, kad mažam būrelyje žmogus yra išmintingesnis kaip minioje. Šitokio svečiavimosi fone kažkaip paryškėja toji tiesa, kad, nors ir yra žmonių, bet nėra žmogaus.

DVASINĖS VIENATVĖS KANČIOS DIDUMAS

     Šitokia dvasinė vienatvė, kaip jau nujaučiame, yra didelė kančia, nes tasai išgyvenimas žmonių, kad ir gerai pažįstamu, svetimumo ir tolimumo, yra įžanga į visišką nuo jų atsiskyrimą, kurio vardas yra mirtis. Štai kodėl, jei kuri nors tai ir stebintų, tokios “vienatvės išgyvenimu, šiandien, gal būt, daugiau žmonių miršta, negu užkrečiamomis ligomis” (Z. Maurina). Nenuostabu ir tai, kad visiška dvasinė vienatvė (taigi, bet kurio tikrai artimo žmogaus — to dvasinės atramos taško — trūkumas) gali virsti išprotėjimu ir net savižudybe. Kažin ar filosofas F. Nietzsche kaip tik ir nepriėjo prie išprotėjimo dėl tos ypatingos dvasinės vienatvės, kurioje jis gyveno? Vokiečių rašytojas S. Zweig to filosofo vienatvę vaizduoja šiurpulingais žodžiais. Juk, anot jo, tai buvo baisi be žodžiu ir atsakymų vienatvė, kurioje šis žmogus buvo tartum uždarytas po stikliniu varpu; tai buvo vienatvė be gėlių, spalvų, tonų, gyvulių, žmonių ir net be Dievo; tai buvo tartum akmeninė išmirusi pirmykščio pasaulio vienatvė, prieš laikui prasidedant ar jam pasibaigus. Niekas nestovėjo šalia jo,... jokia moteris savo švelniu buvimu nepalengvino jo (per kūrybą) įtemptos atmosferos... Jis nekalba į nieką ir niekas jam neatsako ir, kas baisiausia, niekas jo nesiklauso... Tylėjimas, ir visada priverstinis tylėjimas, lydi tą dvasinės vienatvės baisiausią šauksmą... Toji vienatvė nusileidžia ant jo viso gyvenimo nuo vieno iki kito pakraščio. Kai kada jis ištisas dienas praleidžia lovoje (įvairių fizinių kančių kankinamas — A. G.), bet niekas neateina pas jį kad ir trumpai valandėlei paduoti ranka., padėti kompresą ant degančios kaktos, nei vieno, kuris jam ką paskaitytų, su juo pasikalbėtų ir pasijuoktų... Tai vis S. Zweigo mintys, kurs tokiomis aplinkybėmis jo gyvenamą kambarį vadina grabu.

     Kad ir ne taip išoriniai apleistas, bet, priešingai, žmonių, jo gerbėjų, dažnai supamas, labai skaudžiai dvasinę vienatvę išgyveno O. Milašius. Viena iš priežasčių, kodėl šis poetas liko nevedęs, atrodo, bent iš dalies buvo ir ta, kad iš jį supusių ir sutinkamų moterų, jis nerado tokios, kuri, jo įsitikinimu, būtų galėjusi jam palengvinti vienatvę. Jau tasai pasisakymas, kad “aš ieškojau meilės visur, kur tik turėjau bent kiek vilties ją surasti, ir aš pasilikau vienišas aklų ir kurčių minioje” (L’Amoureuse Initiation) — kaip ir žemiau minėtą spėjimą patvirtina. Ypač kad, anot jo draugo rašytojo A. Godoy, šioje minėtoje knygoje, kaip ir šioj ištraukoj, jis kalba apie save.

     O tos išeities iš tos vienatvės jam labai reikėjo, nes toji vienatvė jam buvo labai skaudi. Taip, pavyzdžiui, sykį O. Milašius čia minimam savo draugui pasisakė, kad jo jausmų gyvenimas buvo panašus katorgininkui, uždarytam vienutėje, visiškai vienam tarp keturių nepereinamų sienų... Iš čia ir tokie skaudūs jo pasisakymai, tikri dejavimai: “Laimė yra mirusi: viskas tėra tik skausmas, viskas tėra tik pelenai! Ką tu darai ten vienų vienas, tu paties savęs šešėlis... kas tavęs gailisi, kas tave myli, kas tavęs laukia?” (L’Amoureuse Initiation). Ir todėl jo draugai jį dažnai matė ant stalo užsikniaubusį ir verkiantį...

     Jei šitaip dvasinės vienatvės kančią kentėjo jautrūs ir gilūs žmonės (nes tai ir yra tik tokių kančia!), tad kas galėtų kaltinti perdėjimu kad ir tokį vokiečių rašytoją E. Wiechert tvirtinant, kad “gyvenimo vienatvę galima pakelti, bet širdies vienatvė aptemdo dieną ir naktį?” Šiuo posakiu jis norėjo pasakyti, kad fizinė vienatvė turiningiem ir kūribingiem žmonėm yra pakeliama, kai tuo tarpu dvasinė vienatvė yra nuolat tamsiais debesimis padengtas dangus, be pragiedrulių ir spindulio. Po šių jausmų tad atrodo, kad ir šio straipsnio pradžioje minėtas J. Green neperdėjo, įrašydamas dienoraštin: “Vienatvės bandymas yra tikras pragaras... Vienatvė man yra bedugnės pakraštys”.

     Kaip kiekviena kančia, šaukdamasi SOS, ieško išeities ir išsigelbėjimo, taip to ieško ir dvasinės vienatvės kančia.

VIENATVĖS KANČIA ŠAUKIASI MEILĖS

     Švelniai jaučiantys ir dvasinę vienatvę kenčiantys žmonės labiausiai ilgisi erotinės tikros meilės, nes, jų įsitikinimu, tik joje žmonių širdys labiausiai suartėja ir tik besimylintieji vienas kitam savo vidaus pasaulį atveria. O juk tas viskas dvasinę vienatvę bent sušvelnina ir ne taip skaudžią ją padaro. Tokie žmonės mano, kad tik abipusėje meilėje tasai šalto svetimumo persunktas egoizmas žūna ir drungna bendravimo atmosfera atšyla.

     Jei kada R. M. Rilkės žodžiai “Kas tad tu esi? — Esu kitas, kaip tas, kurį tu manai” ir buvo teisingi šiaip žmonių bendravime, kuriame žmonės vienas kito giliau nepažįsta ir pažinti nenori, tai meilėje, jų manymu, tie žodžiai jau negalioja. Jų įsitikinimu, meilė virsta tuo raktu, kuriuo atidaromos durys į artimo žmogaus vidaus pasaulio pažinimą, o tasai pažinimas, suartindamas, dvasinės vienatvės jausmą pašalina.

     Jei, anot jų, kito žmogaus atjautimas (sympathy) jau yra tam tikras dalyvavimas jo gyvenime ir net kentėjimas drauge su juo (nes ir du graikiški žodžiai, iš kurių “simpatijos” žodis susideda, būtent, sym — su, drauge, ir pathein — kentėti, tai nusako), tai tuo labiau to visko galima tikėtis iš meilės.

     Šitiems ir panašiems vienatvę kenčiančių samprotavimams, kad meilė tegali juos iš tos vienatvės išvesti, jie randa patvirtinimų kaip literatūroje, taip ir gyvenime. Taip, pavyzdžiui, nacių sunaikintoji jauna žydaitė Anna Frank savo dienoraštyje yra užrašiusi: “Žmogus gali būti vienišas, nors ir daugelio būtų mylimas, kol jis vienam žmogui nepasidarys mieliausias”, t. y. kol neateis tikra iš vienatvės išlaisvinanti meilė. Šią minti papildant, norėtųsi tik pridėti, kad tasai žmogus, kuriam aš pasidaryčiau mieliausias, turi būti ir man mieliausias, nes tik abipusiškumas meilėje tegali pašalinti skaudžią vienatvės įtampą. Juk kad ir labai didelė, bet vienapusiška nemylimo žmogaus meilė tegali kitai pusei tapti įkyriu užsimetimu, kuris ne tik jam vienatvės nepalengvins, bet jau esamą kančią pasunkins nauja.

     Žmogus vienatvėj tiesia rankas ir į kurį nors kitą, kad ir ne erotinės meilės prasme, bet tik šiaip atramos ir paguodos ieškodamas. Tai tvirtina ir prancūzų katalikų rašytojas lakūnas Saint-Exupery, žuvęs šio paskutinio Didžiojo karo pačioje pabaigoje: “Aš be Tu — sugniužtu”. Taip rašo jis ir todėl savo sukurtoje maldoje prašo. “Aš esu be reikšmės, jei ir toliau pasiliksiu vienas. Duok, kad jie remtųsi manim; duok, kad aš remčiaus jais”.

     Kadangi žmogus, kaip visuomeninė būtybė, pats vienas negali savęs pilnai įvykdyti, ir jam reikia kito, tad jis gali sakyti: “Aš nešioju savo viduje dievišką kibirkštį, o Tu esi uždegėjas” (Z. Maurina). Kitaip tariant: manyje yra daug galimybių, tų kibirkščių, o Tu sužadinsi jas virsti tikrove. Šitoks pasipildymas, virtęs kūrybingumu, labai dažnai įvyksta meilėje.

     Anot psichologų, ir mūsų laimė nėra pilna, kai esame vieniši. Ir kiekvienas pasitenkinimas, kiekvienas grožio išgyvenimas padaugėja, kai jis išgyvenamas su artimu asmeniu.

     Tie ir panašūs įsitikinimai, samprotavimai ir ilgesiai, regis, neturėtų mūsų apvilti, o tačiau ne kartą iš giliai jaučiančių ir gyvenimą pažįstančių žmonių išgirstame įspėjimą: “Suradimas kito Tu, ir tai ne tik kitos lyties Tu, bet ir apskritai kito žmogaus Tu — tai sunkiausias uždavinys mūsų gyvenime” (Z. Maurina). Tas įspėjimas tartum sako: tikra meilė ar draugystė nėra dažna ir todėl neturi pagrindo perdaug tikėtis, kad tais dalykais savo vienatvės kančią sumažinsi. O jei ir tikroji abipusė meilė nužengtų ant tavęs, ar esi tikras, kad pašalinsi vienatvės kančią pilnai ir visam laikui?

AR MEILĖ PAŠALINA VIENATVĘ?

     Atsakydami į šį klausimą, pesimistai ir realistai (kurių dauguma literatūros pasaulyje) tvirtina, kad meilė dvasinės vienatvės nepašalina. Jie net sako, kad meilėje toji vienatvė tuo labiau išryškėja, kuo daugiau tikėjomės iš jos išeiti ir todėl šia prasme meilė labiausiai apvilia žmogų. Meilės pirmajam romantiškam tarpsniui praėjus, dar ir brendimo nesulaukus, jau neretai abiejų egoizmai pradeda susikirsti ir abiejų akims pradeda vaidintis vienatvės grėsmė. Jei dar prieš meilei ateinant, tą jaučiamą vienatvės kančią bent gaivino vilties šviesa, tai, meilei atsiradus ir labai dažnai dar nesubrendus, o jau mirštant, visokia vilties šviesa iš vienatvės išeiti užgęsta ir abu atsiduria nakties tamsoje.

     Dideli šiuo žvilgsniu kai kurių laikomi pesimistai (o jų supratimu — realistai) yra G. deMaupassant, M. Proust, H. Hesse, R. M. Rilke, P. Regnier, Fr. Mauriac ir kiti. Jų daugelio tvirtinimu, tik pirmame meilės tarpsnyje egoizmas prigęsta, o vėliau jis pradeda reikštis vis stipriau ir brutaliau. Egoizmas gi vieno ar abiejų yra ne kas kita, kaip pradėjimas gyventi visai nesiskaitant su kitos pusės norais, pageidavimais, nuotaikomis. Tokiam egoizmui įsiviešpatavus, pranyksta bet kuris noras vienas kitam aukotis. Buvusi meilė virsta tarpusave kova už savų norų ir malonumų vykdymą. O tai yra vis daugėjantys ženklai, kad viena ar abi pusės jau pradėjo gyventi dvasinės vienatvės gyvenimą. Teisingiau sakant, vienam pradėjus taip elgtis, kitas neišvengiamai izoliuojamas iš bendro gyvenimo ir nustumiamas dvasinėn vienatvėn. Atsidūręs šalia egoisto, meilės partneris negali nepasijusti vienišas.

     Dar pradžioje tai dvasinės vienatvės grėsmei aiškėjant ir meilei dar visai nepranykus, turėdami dar geros valios, meilės dalyviai bando aiškintis ir savo ryšį cementuoti, bet nesusikalba. Jie nuolat pajunta, kad jie jau neįstengia pilnai ir suprantamai kitai pusei save išsakyti, nes kitos pusės kad ir pasąmonėje glūdįs egoizmas nesistengia išklausyti to išsisakymo nuoširdžiai ir atidžiai. Juk žmogus egoizme telinkęs vien savim interesuotis. Jie nesusikalba: nekartą reikėtų labai didelio psichologo, kad galėtume susekti, kur kalba savim nesuinteresuotas tikros kitam meilės balsas, o kur egoizmas, meile prisidengęs. Iš to nesusikalbėjimo kilę nesusipratimai yra signalai, kurie signalizuoja kiekvienam artėjančios vienatvės grėsmę.

     Anot G. Maupassant, žmogus, nenorėdamas būti iš meilės nustumtas vienatvėn, kas reikštų meilės žuvimą, turėtų taip elgtis, kad jų abiejų širdis jungtų tie patys susiinteresavimai, tos pačios viltys ir rūpesčiai, tos pačios pramogos, džiaugsmai ir liūdesiai. Bet toksai susiderinimas yra taip retas dalykas, o, antra vertus, kiekvienas interesų išsiskyrimas jau padvelkia šiauriniu vienatvės dvelktelėjimu. Štai kodėl, anot šio rašytojo, dvi būtybės niekada negali susijungti protu ir širdim, ir, jei jos eina po ranka, tai niekada pilnai nesutapusios, nes kiekvienas žmogus savo gyvenime yra pasmerktas amžinai vienatvei.

     Svarstydamä R. M. Rilkės gyvenimo pabaigą, Z. Maurina tarp kitko yra parašiusi: “Kokioje ledinėje vienatvėje stingo R. M. Rilkės, to didžiausio naujųjų laikų moters garbintojo, paskutinės savaitės”. Kitokios pabaigos negalėjo numatyti ir patsai poetas, nes, anot jo, “mylėti reiškia būti vienišam”. Čia paaiškinimui dar pridėsime: kaip žmonės, drauge eidami gatve, bet, susidomėję skirtingais daiktais, išstatytais krautuvių languose, vienas nuo kito atsiskirdami, sustoja prie skirtingų langų, taip Įvairių skirtingų interesų skiriami besimylintieji nuolat pasijunta esą vieniši. Tas pats R. M. Rilke kita proga pasakė, kad meilė glūdi tame, kad dvi vienatvės viena kitą saugoja, riboja ir sveikina, kitaip sakant, meilė vienatvės  išgyvenimo nepanaikina; tad norintieji meilę išlaikyti turi su tuo susitaikinti.

    Panašiai liūdnai apie vienat­vės neišvengiamumą meilėje kalbėjo ir kiti čia suminėti ar nesuminėti rašytojai. Rašyto­jas J. Orbuena savo pagrindi­niame ir labai subtiliame kū­rinyje(vokiškam vertime: “Ebenbild-Spiegelbild”), charakterizuodamas savo seną tėvą, rašė: “Senas, senas šypsnys slėpė savyje vienišų valandų žaizdas, apie kurias nei vienas mūsų nieko nežinojome, nes tik vienas Dievas težino, kaip labai mes esame vieniši, ir mūsų visa meilė negali Čia nieko pakeisti”. Todėl ir pas H. Hesse randame posaki: “Visos moterys mylės tave, o tačiau tu būsi vienišas”.

    Nemažiau liūdnai tvirtina labai savo raštais simpatinga vokiečių katalikų rašytoja L. Rinser: “Ar gali vienas žmogus duoti kitam daugiau kaip tik truputi šilimos, kuri jį įtikintų, kad jis jau nėra vienišas? Kaip baisu, kai pagalvoji, kad visa savo meile kito žmogaus vienatvės nei kiek negali sumažinti”.

    Prancūzų rašytoja P. Regnier, viena iš tų neskaitlingųjų, kuri išgyveno taip vadinamą didžiąją meilę, visgi rašė: “Mes buvome visai arti vienas kito, o tačiau neišmatuojamų bedugnių atskirti. Kiekviena žmogiškoji būtybė yra vieniša ir mirštančiojo vienatvė jokiais žodžiais neaptariama”. Tačiau liūdniausiai meilės ir vienatvės santykį nusako F. Mauriac: “Būtybių vienatvė palieka be vaisto ir net meilė, ypač meilė, yra tyrai”.

    Skaitydami panašias liūdnas mintis, neturėtume tačiau manyti, kad žinomieji ir didieji rašytojai, taip apie meilės ir vienatvės ryšį rašydami, buvo kurių nors nelaimingos meilės, nusivilimų ir kitų asmeninių motyvų veikiami. Verčiau linktume manyti, kad jie, kaipo didieji, ir šios temos atžvilgiu buvo dideli, savo raštais parodydami žmogaus prigimties gelmes, kurių negali nei meilė, nei kas kitas patenkinti: tuo žmogaus prigimties savybės konstatavimu jie atskleidė josios didybę.

    Nežiūrint liūdnos tikrovės faktų, prieš kuriuos neužmerkiame akių, tuo pačiu gyvenimu remdamiesi, turime pasakyti, kad tikra abipusė didelė meilė vienatvės kančią daugely atvejų sumažina ir ją palengvina. Jei tokių palengvėjimo valandėlių ir nebūtų daug — ar tačiau tai nėra daug!? Jei mokėtume tokių šviesesnių gyvenimo valandėlių bent trupiniais džiaugtis ir vos įmatomus aukso trupinėlius savo gyvenimo kelyje pastebėti, tada suprastume, kad tie aukso trupinėliai yra vertingesni už tas dulkių tonas, kurios nusileidžia ant mūsų gyvenimo.

AR VIENATVĖ ŽŪNA MOTERYSTĖJE?

    Daugelis tų minčių, kurias išdėstėme apie meilės ir vienatvės santykį, tinka ir čia, kalbant apie vienatvę ir moterystę. Tačiau atrodytų, kad toks artimas dviejų žmonių fizinis bendravimas moterystėje turėtų vienatvės jausmą dvasioje nuslopinti ir jį pašalinti. Tačiau negalima pamiršti ir to fakto, kad egoizmas pasireiškia kaip tik tame kūnų bendravime, dažnai net brutaliai, tik apie save tegalvodamas. Todėl didžiausi nusikaltimai artimo meilei įvyksta šioj moterystės gyvenimo srityje. Ar kada nors esame pagalvoję, ką reiškia tas senas lotyniškas posakis, kad kiekvienas gyvis po intimaus kūnų akto yra liūdnas? Ar tasai liūdesys bent dalinai nepaaiškinamas tuo, kad kūno artimybė nebūtinai gimdo dvasios ryšį ir todėl žmogus nuliūsta, nesąmoningai pajutęs, kad jis po to ir toliau pasilieka vienišas? Kitaip sakant, kūno aktu labai dažnai dvasia apviliama...

    Literatūroje daugelis rašytoju tvirtina, kad kūnų artumas moterystėje gali egzistuoti šalia dvasių tolumo. G. de Maupassant, nagrinėdamas tą dvieju kūnų moterystėje ryšį ir jų aidą dvasioje, prieina išvados, kad fiziniu susiglaudimu visiškas vidaus sutapimas niekada neatrandamas, nes kiekvienas žmogus visada sau pasilaiko savo esybės vidinę paslaptį. Ir todėl, anot jo, ir po intymaus kūnų akto sielą staigiai užplūsta tuštumos jausmas ir žmogus pasilieka taip vienišas ir apleistas, tartum tuo aktu jis niekada kito žmogaus nebūtų turėjęs. Šitokių jausmų pasėkoje teisingi pasirodo ir sekantys žodžiai. “Kas pilnai yra supratęs, kaip svetimi savo tarpe yra vyras ir moteris” (F. Nietzsche). Todėl nenuostabu, kad “nei gašlaus pasitenkinimo ugnis, nei valios plienas neįstengia sudaužyti tos stiklo sienos, kuri skiria žmogų nuo žmogaus, o ypač vyrą nuo moters” (Z. Mauri-na).

    Kadangi kiekvienas žmogus turi vienkartinę sielą, skirtingą nuo kitų vidaus pasaulį, tai tik švelnus gilios meilės įkvėptas įsijautimas tegalėtų isiskverbti į tą pasauli. Reikėtų ir tam tikrų dvasinių sugebėjimų, kad artimo žmogaus dvasinis pasaulis atsivertų, o tų sugebėjimų ir to reikalingo švelnumo daugumas žmonių, ypač? moterystėje, neturi. Sakome “ypač moterystėje”, nes nuolat drauge gyvenant — apsipratimas beveik neišvengiamai virsta nevertinimu, o tais dalykais ir asmenimis, kurių nevertiname, giliau jais ir nesidomaujame. Štai kodėl yra didelis pavojus, kad moterystės gyvenimas gali virsti skaudžiausia vienatvės forma, būtent, vienatve dviese.

    Žinomas anglų rašytojas Aldous Huxley, kalbėdamas apie įvairių žmogaus būklių vienatvę, pabrėžia tos vienatvės neišvengiamumą. Anot jo, iš motinos kūno vienatvės išėję, patenkame vienatvėn žmonių tarpe, kad grįžtume grabo vienatvėn. Nors mes visą gyvenimą bandome tą vienatvę sušvelninti, bet mūsų pasiektas artumas niekada nevirsta susijungimu, taigi, vienatvės pašalinimu... Ir todėl mes pasikeičiame žodžiais, tartum iš kalėjimo celės į celę, be vilties, kad tie žodžiai reikš tą pati kitiems, ką ir mums. Mes vedame ir štai namuose dabar jau dvi vienatvės vietoj vienos. Mes gimdome vaikus ir tuo pačiu pagimdome tiek pat vienatvių. Mes kartojame kūno intymų aktą, bet tas artumas nėra pilnas susijungimas. Vienatvės tikrovė — ta pati visiems žmonėms, nes nėra jai jokio palengvinimo, nebent užsimiršimo, atbukimo ar savęs apgaudinėjimo kaina.

    Vienatvės tragedija moterystėje nekartą glūdi tame, kad išorinis ir privalomas fizinis artumas egzistuoja šalia esančios dvasinės tolimybės. Tasai fizinio artumo privalomumas, esant tokioms aplinkybėms, jautresnei pusei sukelia sunkiai pakeliamą dvasios įtampą. O juk, normaliai imant, kūnų artumas teturėtų būti tik dvasių artumo vaisius ir jos išraiška. Šitokia tragedija negali nevirsti skaudžiu dvasinės vienatvės išgyvenimu. Nenuostabu, kad tokios įtampos vaisius gali pasireikšti žodžiais. ‘“Pagaliau kam šaukti tyruose? Į ką šaukti iš to grabo gelmės? Tu esi prie manęs, o tačiau esi tūkstančius mylių nuo manęs” (F. Mauriac).

    Du žmonės, kad ir supratę savo vienatvę moterystėje, bet dar besimylintieji, turėtų vienas kitam padėti pakelti neišvengiamą vienatvę, tą tragišką žmogaus prigimties bruožą. Norėdami vienas kitam padėti, jie ypač turėtų susirūpinti abipusiai dalyvauti bet kuriam moterystės bendravime. Abipusiai visame dalyvauti reiškia to paties drauge norėti ar nenorėti; tai reiškia žiūrėti, kaip kita pusė reaguoja į bendro gyvenimo apraiškas, ir skaitytis su ta reakcija. Kiekvienas vienpusiškumas, nesiskaitymas su moterystės partneriu gramzdina jį vienatvėn. Jei viena pusių dažnai yra nuliūdusi ir tyli, tai vienas iš galimų ženklų, kurie gal jau rodo, kad ji jaučiasi moterystėje vieniša. Antroji pusė, jei bent kiek turi jautrumo ir jei dar nori išgelbėti moterystės meilę ar jos likučius, negali tokiais atvejais nesusirūpinti.

*  *  *

    Tad meilė moterystėje ar nemoterystėje neišveda žmogaus iš vienatvės, bet tik laimingu atveju palengvina vienatvės kančią abiejų partnerių pastangomis. Kodėl taip yra? Kodėl žmogaus prigimtis tokia tragiška? Ar tik ne dėl to, kad paties Dievo valia žmogus negali kitam žmogui pasidaryti viskuo, nes žmogui žmogaus neužtenka. Jei žmogui žmogaus pilnai užtektų, tada jis Dievui neatsivertų, o juk “be Dievo žmogus vienišas” (Z. Maurina) giliausia to žodžio prasme. Anot A. M. Lindbergh žinomos ir gilios knygos “Gift from the Sea”, dvasinės vienatvės kančioms išvengti reikėtų turėti fizinės vienatvės valandų, kuriose, dvasiniai praturtėję ir po to vieni su kitais susitikdami, turėtume ką vienas kitiems duoti ir mūsų vienatvę palengvinti. Čia dar galėtume pridėti: Ar ne labiausiai žmogus dvasiniai praturtėja Dievo išgyvenimu?! Todėl, visur ieškodami dvasinės vienatvės kančios suraminimo ir tikroje meilėje nekartą jos palengvinimą surasdami, neturėtume pamiršti, kad prigimties tuštumos ilgesys, pasireiškiąs dvasinės vienatvės kančia, tegali būti pagydomas tik Begalinės Meilės. Juk Dievas mums meilės dovaną ne tam dovanojo, kad ji mums Didžiąją Meilę užstotų, bet kad savo neužten-kamumu mums rodytų kelią į Ją.    

    Meilė dovanojama rodyti kelią į Dievą ne tik savo neužtenkamumu (kaip sako autorius šio rašinio gale), bet dar daugiau savo pozityviom galiom žmogų praturtinti, papildyti ir tuo pačiu pašalinti žmogišką vienišumą. Tad, rodos, visai tinkamai kai kurie autoriai nurodo skirtumą tarp žmogiško vienišumo ir metafizinės žmogaus vienatvės. Kaip netiktų iš meilės tarp vyro ir moters reikalauti to, ko ji negali, t. t. metafizinės vienatvės pašalinti, taip ir netiktų nutylėti to, ką ji neretais atvejais padaro, t. y. artimu santykiavimu pašalina žmogišką vienišumą. —Red.