Spausdinti

DOM HUBERT VAN ZELLER, O.S.B.

APMĄSTYTI MIRTĮ šiandien yra visai nemadoj. O buvo laikai, kada joks rekolekcijų vedėjas ar rašytojas religijos klausimais nebūtų nė sapnavęs jos aplenkti. Visa tai pasikeitė: dabar laimė mirčiai, jei ji iš viso suminimabent prabėgom. Kartą buvau pakviestas pietums karmelitų vienuolynan, kur vyrauja paprotys laike tyliųjų valgių laikyti kaukuolę ant stalo. Vienuoliai, valgydami, svarsto apie mirtį. Man viešint, vienuolyno viršininkas, pagerbdamas benediktinus, nutarė sušvelninti tylos nuostatą. Sekė ši ceremonija: buvo duotas ženklas; broliai valandėlei nustojo valgyti; vienas iš jų prisiartino prie kaukuolės; ji buvo paimta, įdėta į kartoninę dėžę, pašalinta palangėn... ir visa valgykla pasipylė čiauškalais. Taip ir mirties klausimas; jis liko atidėtas kitam kartui.

Juozas Mieliulis, “Himnas saulei”

Gal šioji karta nebeužsimena apie mirtį todėl, kad paskutinioji ja taip labai užsiimdavo: ji būdavo vaizduojama taip spalvingai (žmonės dėl to net žėrėdavo), kad dabar šioj sušiurkštėjusioj eroj iš viso gėdinamės paliesti šią temą. Mes nesame tokie paprasti, kaip mūsų seneliai, tad ir mirties slenkščio peisažai, kurie juos sujaudindavo ir išgąsdindavo, šiandien nebepakelia nei vieno mūsų galvos plauko. Gal būt, tai nėra blogas reiškinys: juk mirtisbent mūsų pačiųneturėtų būti apvaitojama. Vaizduotė juk nėra ginklas pasistiprinti prieš mirties baisumą. Nelemtasis atvaizdas, kuris slenka kaulus barškindamas ir grasindamas, malda gali būti pakeistas į kai ką, kas yra ir tiesai artimesnis ir žmogui linksmutėlesnis. Mes galime panagrinėti mirties realybę daug tiksliau, be įkarščio. Mes neturėtume dėl nič nieko karščiuotis, ypač ne dėl mirties.

Jei rūpestis reikalingas, tai turim rūpintis gyvenimu, ne mirtimi. Mirtis yra tik detalė. Mirtis yra ne kas kita, kaip tik bėgių pakeitimas gyvenimo kelionėj. Kelionę sustabdo nuodėmė, ne mirtis. Žmonės, gyvenime nesuprasdami, klysta ir apie mirtį. Žiūrima į gyvenimą, kaip į primityvią bateriją, vis silpnėjančią ir silpnėjančią, kol pagaliau visiškai išsieikvos. Tačiau tiksliau būtų palyginti jį su neišsekama baterija, kuri išsilaiko visada, net sugedus visoms kitoms aparato dalims. Mirtis yra momentas, kuriame pasenęs aptaisas nebeišlaiko jame laikomos sielos. Todėl turi būti randama sielos veiklai nauja sfera. Gendąs kūnas negali turėti negendančio; mirtingumas turi užsidėti nemirtingumu. Mirtis yra tik perjungimas.

Mes esame kaip vyrai Gedeono pulkuose: mes nešame gyvenimo žiburį, saugojamą molio induose. Pasigirdus trimitui, indai suskils ir nukris: liepsna sužibės savo tikrame elemente. Mes neįsivaizduojame, koks gyvenimas gali būti, kol priedanga nenukris ir mes nemirsime.

Amžinasis gyvenimas yrane kitas gyvenimas, ne kitos rūšies dalykas, ne visiškai nauja būtis, nesurišta su ankstyvesne raida; tai yra naujas būdas tęsti tą patį gyvenimą— tik visiškai kitomis sąlygomis. Atpildą ir bausmę negalima laikyti visiškai nuo kitko nepriklausomomis pasėkomis— tarsi sidabrinė taurė vis būtų premija ar pinigų suma vis būtų piniginė pabauda. Ne, jos yra dalis būtino nuoseklumo, kuriame laimėjimo premija yra pilnas džiaugimasis tuo, kame laimima, o tuo pačiu ir bausmė yra visiškas sužlugimas tų galių, kurios buvo piktnaudojamos.

Klaidinga yra, taip žiūrint, nagrinėti mirties klausimą, neatsižvelgiant į gyvenimo klausimą. Jeigu gyvenime mes keliaujam į gerąją pusę, mirties akimirką niekas mūsų neapsuks į priešingąją. Nežiūrint to, jūs sakysite, kad mirtis yra vis vien neišvengiamai niūri ne tik dėl to, kad ji net šią akimirką rieda link manęs ir pasieks mane kurią dieną, bet ypač dėl to, kad, jai atkeliavus, nebėra jokios kitos galimybės, jokios tolimesnės apeliacijos. Taip, bet tame nėra nieko siaubingo. Jei mirtis buvo priešas, tai Kristus ją nugalėjo. Mes nepasitikim savo nuopelnais, bet Jojo. Kiek mes galime, tiek mes apsidraudžiam nuo paskutiniosios nelaimės, bet ta mūsų vardu užsakyta apdrauda ne viską padengia. Betgi Kristaus Kančia padengia viską. Jis yra suteikęs mums pergalę.

Neturėtų mums rūpesčio kelti fizinis pasibaisėjimas pačia mirtimi. Dabar,žydinčioj sveikatoj, aišku, mes pasibaisėjam: mirti mums nenatūralu. Bet tada bus kitaip. Kai laikas priartės, ir mūsų energijos bus sumažėjusios, ir siela bus pasiruošusi palikti kūną, mirti atrodys pats natūraliausias dalykas pasauly. Mes gal net mielai priimsim tą permainą, gal net jos ilgėsimės. Patriarchas Jokūbas nemėgo Egipto žemės. Izraelitą ji kerėjo paslaptingumu ir grūmojo kančia. Suprantama, kad su dideliu neramumu Jokūbas priėmė sūnaus kvietimą keliauti pietuosna ir už ribų to krašto, kuris jam buvo namai visą šimtmetį. Nenuostabu, kad jis būkštavo ir nuogąstavo; tačiau kai tik jis pamatė Juozapą su tarnų palyda prie Egipto sienos, senasis žmogus apsiverkė džiaugsmo ašaromis. Juozapas, pirm jo atkeliavęs į tą bauginančią žemę, buvo gyvas ir artinosi jį priimti. Ir tai buvo vienintelis svarbus dalykas: visa kita bus tvarkoj. Mums gi yra didesnis už Juozapą, kuris pasišalino ir vėl sugrįžo gyveniman. Kai mes pastebėsim Jį ateinant su savo draugais, ar mes lūkuriuosim?

Iš anglų kalbos išvertė Augustinas Tijūnėlis