KĘSTUTIS BUTKUS, O.F.M.

SVARBIAUSIA, kad išmoktume gyventi ir mirti, nes tai visa, ką mes turime daryti. Jau gimdami mes pradedame mirti, kadangi šio gyvenimo eigoje kiekvienas kitimas eina mirties link. Nešami laiko sparnų, mes skubame dabarties akimirkoje tarp praeities ir ateities amžinybių, rinkdami laimėjimus ir pralaimėjimus savo amžinam likimui. Nieko nėra tikresnio už mirtį ir nieko netikresnio,kur, kada, kaip mirsime.

Visa, kas neturi amžinybės antspaudo, priklauso mirties karalystei; tarytum į beribę jūrą, turės sutekėti tai, kas mirtinga. Tautos žūna, į kapus žengia karalystės, kurių miestų didybė ir iškilmingumas guli palaidoti smėlyje apžėlę žole. Valdovai, nuo kurių drebėjo pasaulis; teisėjai, kurie diktavo įstatymus; turtingi, vargšai, dideli, maži, visi sulyginti; mirtis niekais pavertė juos visus. Visai žmonijai skamba pranašo Izaijo žodžiai: "Kiekvienas kūnas žolė, ir visa jo garbė kaip lauko gėlė. Žolė sudžiūsta ir žiedas nukrinta, nes Viešpaties dvelkimas papučia juos" (Izaijo 40, 6-7). Žmogus yra saulėje išsiskleidusi rožė, bet žavi tik trumpam laikui, Laidotuvių varpai, įkapės, duobė, gili drėgna ola, tamsa ir kirminas! To negalėjo išvengti nei Salamono išmintis, nei Samsono jėga, nei Matūzalio amžius, nei karaliaus karūna, nei šventojo aureolė. Čia galas maloniom vietom, švelniem žodžiam, gražiem veidam, mėgstamiem daiktam. Ko negalime su savim pasiimti į amžinybę, mirtis viską pasiima iš mūsų kaip savo nuosavybę. O iškalbinga, teisinga ir galinga mirtie, kuri kiekvienam įtikinančiai pasakai visą gyvenimo tiesą ir net tiem, kuriem niekas negalėjo išdrįsti duoti patarimo! Tu su panieka pašalini iš pasaulio tuos, prieš kuriuos drebėjo žmonija ir su pataikavimu lenkėsi tautos: tu sulyginai iki dangaus iškilusią didybę, bet kokią puikybę, žiaurumą, garbės troškimą ir ant visko trumpai užrašei: "Hic jacet" (čia ilsisi). Kūdikis ramus gimdoje ir lavonas ilsisi kape. Mes pradėjome, kur baigėme. Ir kaip maža bet ko tepasigaili pasaulis, ir kaip greitai užsidaro praraja, palikta geriausio ir išmintingiausio žmogaus. Niekas taip nesvarbu dabarties interesams, kaip likimas tų, kurie ilsisi kape, iš kurių nieko nebegalima tikėtis ar bijoti. O kaip neteisingas gamtai ir pats sau yra negalvojęs, nemąstąs ir nenuoseklus žmogus, kuris savo gyvenimo vertybes sveria šio pasaulio, o ne amžinybės šviesoje!

Regina Jautokaitė, “Fatalinis kritimas”

Kur mes mirsime? Kur sustos mūsų kelionė šiame pasaulyje? Visas žemės rutulys yra tik ištisas žmonijos kapas, kuriame kartą ilsėsimės ir mes. Seni lyg saulė, apsnigtom viršūnėm uolų išvagoti kalnai, tarp jų plačiai išsitiesę slėniai su žaliuojančiais miškais ir laukais, majestotiškai tekančios upės, pleškenantys upeliai, lankų platuma, neprimatomai išsiliejusi pilkų vandenynų banguojanti melancholiška beribėvisa tai yra tik iškilmingas papuošimas žmogaus didžiojo kapo. Šio pasaulio valdovė mirtis, prie kurios kojų amžių bėgyje keičiasi rasių, tautų ir kartų veidai, valdovai padeda savo skeptrus, rašytojai ir filosofai savo raštus ir išmintį, turtuoliai savo prabangą, vargšai savo kančią ir rūpestį. Visa keičiasi jos akivaizdoje; tik nesikeičia ji pati. "Mirtis bus sunaikinta tik kaipo paskučiausioji neprietelė" (1 Kor. 15, 26).

Ji nuolatos žengia per gyvenimą, organizuodama mirusiųjų procesiją į kapus, kad kartais nė gyvieji nepastebi, kaip ji skina jų eiles iki paskutinio. Ji tyliai slenka gatvėmis, nematomai žengia per namus. Iš paskos seka artoją ir, kartu žvelgdama per petį, skaito iš tos pačios knygos su ištroškusiais mokslo. Nuo jos nenusileisi nei į jūros gelmes, nei iškilsi virš žvaigždžių, nei pasislėpsi neprieinamiausioje vietoje. Jos neakina saulės šviesa, ir nuo jos nieko nepaslepia naktis. Mes gimėme su mirtimi: ji gyvena mūsų krūtinėje, naktį ir dieną ji budi prie širdies, nežiūrint, ar mes patys budime, ar miegame. Mes su ja dalinamės kiekvienu savo sklidino gyvenimo atodūsiu. Kiekvienas širdies suplakimas ir kiekvienas atsikvėpimas, kurio netenkame, teka į jos taurę. Kai gyvybė beldžiasi į duris, niekas negali laukti; ir, kviečiami mirties, mes visi turime eiti! Nė nesvarbu, kur po juodu šydu mus priglaus mirtis...

Kada mirsime? "Budėkite ir melskitės, nes nežinote nei dienos nei valandos, kada Viešpats ateis", mus įspėja Kristus. Po trumpos valandėlės, kada nakties ir dienos garbė pralėkė ant visados, mes visi dingsime iš draugystės žvilgsnio ir patrauklaus šypsnio.

Neraudokite dėl tų, kuriuos mums kapų šydas paslėpė nuo akių pirmiau, negu nuodėmės šalna pakando jauno kraujo dvasią arba žemė išniekino, kas gimė dangui. Mirtis tik sušaldė skaidrų šaltinį pirmiau, negu kad sudrumstė liūdesys. Užšalo visoje savo tyros tėkmės šviesoje ir tik miega, iki dangaus saulėtekis atrakins trykštantį vandeniu, kurio pradžia buvo rojus... Mes neturime savo gyvenimo nei perdėtai mylėti, nei neapkęsti, bet jį praleisti gerai: ilgai ar trumpai, palikime nuspręsti dangui. Nė vienas negyveno trumpai, kuris ištikimai atliko jam dangaus ir žemės skirtą užduotį. Gyvenimas yra misija. Kiekvienas kitas gyvenimo apibrėžimas yra klaidingas ir suklaidina tuos, kurie jo laikosi. Mirtis gi yra tik tos misijos užbaiga. Po jos prasideda atpildas. Todėl nesvarbu, kada ir kur mirtis mus pasitiks. Svarbu tik, kokius ji mus pasitiks: ar savo misiją įvykdžiusius, ar ne. Nuo tone nuo kitkopriklausys, kokia bus mūsų amžinybė.

Garcin: “Aš per anksti miriau. Man nebuvo duota laiko — laiko atlikti mano darbus”. Inez: “Kiekvienas miršta per anksti — arba per vėlai. O tačiau žmogaus gyvenimas ta akimirką būna atbaigtas su švariai nubrėžta linija po juo, paruoštas suskaičiavimui. Tu esi — tavo gyvenimas, ir nieko daugiau”. (Jean-Paul Sartre, “Huis Clos”)

Zita Sodeikienė, “Draugo mirtis”