ALĖ RŪTA

AMŽIAUS SUKAKTIS

     Arti dešimties knygų autorius, laimėjęs keturias tūkstantines premijas už romaną ir ketvirčio tūkstanties už “Dirvos” premijuotą novelę, šiemet suėjo šešiasdešimt metų. Tai Jurgis Gliauda, vaikystę praleidęs Sibire (tremtinio sūnus), teisininko diplomą ir erudito žymes įsigijęs Lietuvoje, į neeilinius rašytojus išėjęs Amerikoje. J. Gliauda yra žmogaus problemų narpliotojas, mąstytojo sunkų stilių jau sugebėjęs pakeisti į suskaldytus, trumpus, grakščius sakinius. Jo geriausiomis knygomis laikomos romanas “Namai ant smėlio” (išverstas į anglų kalbą), “Šikšnosparnių sostas”, “Ikaro Sonata” (jau leidžiama anglų kalba), bet ir kitos jo knygos yra įdomios, šviežios tema, patrauklios skaityti ir sugestyvios.

IŠTRAUKA

     Tai buvo mintis, kad aš pergyvenau savo gyvenimą nelaisvas. Ta drąsi mintis dabar buvo baigmė visų sutramdytų manyje polėkių, visų neapreikštų mano gyvenime poelgių, visų neatbaigtų susimąstymų. Niekad neprieidavau prie tos minties, kol buvau apglobtas savo namų sienų — nei Lietuvoje, nei svetur. Buvau klusnus drausmingam kompromisui, kada greta savęs jutau Karusės buvimą.

     Dabar menko viešbučio kambaryje ta mintis iškilo taip ryškiai, taip negailestingai ir taip apkaltinančiai, kad aš net jutau jos glušinančius smūgius. Į tą mintį, kad aš neišgyvenau savo gyvenimo taip, kaip turėjau išgyventi, atsižvelgdamas į mano dvasios prigimti, aš atsakiau pasiteisinimais, kurie tebuvo stiprūs kazuistika.

     — Aš išgyvenau savo gyvenimą laimėje, — atsakiau aš minčiai, — nes aš buvau mylimas moters. Kompromisus, išduodančius mano dvasios prigimti, aš dovanojau jai, kaip dovanojamos brangiausios dovanos mylimai moteriai. Aš esu savo poelgių viešpats: vienodai aš galiu puoselėti palinkimus, vienodai galiu triuškinti savo dvasios esmės daigus. Šį kartą tas polinkių triuškinimas buvo mano dovana meilei.

(J. Gliauda, "Šikšnosparnių sostas", 133-134)

ŠVENTOJI AUKA

     Tai reta ir brangi Tėvų Jėzuitų dovana knygų pasauliui. Šią knygą turėtų švenčių proga vienas antram dovanoti tikintieji lietuviai; kiekviena garbinga šeima ne knygų lentynoje, bet ant stalo, aiškioje vietoje turėtų laikyti “Šventąją Auką”, kaip prasmingą kambario papuošalą. Kad vaikai, kad visi šeimos nariai, kad svečiai pažvelgtų, pavartytų ir turėtų progos pamąstyti apie Kristaus Auką, apie kunigą, kuris ją perteikia mums, ir apie savo gyvenimą bei dalyvavimą toje aukoje kiekvienų Mišių metu.

     Trys menininkai ir mąstytojai paruošė mums šią puošnią ir giliausio, prasmingiausio turinio knygą. Tėv. Bruno Mar-kaitis, S. J., stilingai ir aiškiai išvertė Mišių maldas į lietuvių kalbą; jos šioje knygoje skamba beveik kaip poezija. Jis parašė ir plačią šios knygos įžangą, paaiškindamas apie katalikiško pasaulio liturginį atgimimą ir jo centrą — šventąją Mišių auką. Tėv. Algimantas Kezys, S. J., šios knygos iliustravimui pateikė didelį pluoštą savo meniškų nuotraukų, vaizduojančių Mišių aukos svarbiuosius momentus. Ypač gražiai išryškintos Mišias laikančio kunigo rankos, kurios yra simboliu tarpininko tarp Kristaus ir žmonių šv. Mišių metu. Tos rankos Kristaus vardu mus laimina, tos rankos simboliškai, vyno ir duonos plotkelės pavidale, dalina mums Kristaus Kūną ir Kraują; tos Mišių metu dangiškos rankos mums priartina Kristų. Šios knygos formatą, fotografijų ir teksto išdėstymą bei kitas detales meniškai ir patraukliai akiai paruošė dail. Algirdas Kurauskas.

     Mums beliko tik tą knygą įsigyti, ja grožėtis ir į ją įsigilinti.