JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     “Laiškų Lietuviams” ekumeninėj anketoj buvo paprašyta skaitytojų pasisakyti, kokiu klausimų jie turi ekumeninėj srity. Erika Dilytė paprašė paaiškinti apie mišrias vedybas (žr. liepos nr., 295 psl.). Jai čia atsako J. Vaišnys, S. J., svarstydamas mišrių vedybų klausima tiek religiniu, tiek tautiniu požiūriu.

     Dabar mums, lietuviams, gyvenantiems svetimuose kraštuose ir susitinkantiems su įvairių tautybių bei įvairių religijų žmonėmis, mišrių vedybų klausimas labai aktualus. Paprastai mišriomis mes vadiname tokias vedybas, kur ne abudu jaunavedžiai yra tos pačios tautybės arba tos pačios religijos. Kiekvienos vedybos yra tam tikra rizika. Nors berniukas ir mergaitė prieš vedybas ilgai draugautų ir galvotų, kad jau vienas kitą gerai pažįsta, vis tiek po vedybų vienas kitame pastebės tokių charakterio bruožų ir atras tokių ypatybių, kurių prieš vedybas visai nematė. Galima drąsiai teigti, kad tos vedybos bus laimingesnės, kur tarp susituokiančiųjų nebus didelio pasaulėžiūrinio skirtumo. Skirtingi papročiai, interesai, išsiauklėjimas, religija ir tautybė gali būti šeimoje įvairių nesklandumų priežastys. Kuo daugiau bus bendrų siūlų, tuo stipriau jaunavedžiai vienas su kitu bus surišti vienybės, santaikos ir meilės ryšiais.

SKIRTINGA TAUTYBĖ

     “Sūnau, jeigu tu vesi svetimtautę, tai aš tau sprandą nusuksiu!... Dukrele, jeigu tu tekėsi už svetimtaučio, tai daugiau neperžengsi mūsų namų slenksčio!” Tai neišgalvoti, bet girdėti žodžiai iš ne vieno tėvo ar motinos. Deja, tokiais grasinimais paprastai nieko nepasiekiama. Štai, žiūrėk, tas sūnus jau vedė vokietukę, ir vis dar tebevaikščioja su nuosavu sprandu, o duktė ištekėjo už italo, ir jau nekartą peržengė savo tėvų slenkstį. Žinoma, ne visuomet taip būna, kartais tėvų neišmintingumas nueina dar toliau, ir jie tikrai neleidžia jaunavedžiams peržengti savo namų slenksčio, nuolat pyksta, kankinasi, verkia, kad juos ištiko tokia skaudi nelaimė, tokia baisi gėda. įsivaizduoja, kad juos visi pirštais bado ir iš jų juokiasi sakydami: “Štai koki jie “patriotai”, štai kaip jie išaugino savo vaikus!”

     Išmintingi taip niekas nesakys, o jeigu kuris nors taip pradeda kalbėti, tai į jį išmintingas žmogus neturi kreipti dėmesio. Pasitaiko, kad tikrai nuoširdžių patriotų gerai išauklėti vaikai sukuria mišrias šeimas. Gyvendami ne savo krašte, mišrių vedybų neišvengsime, nes net ir savame krašte gyvendami, jų kartais neišvengdavome. Tėvai turėtų jau nuo pat mažens vaikus pratinti prie lietuviškos veiklos, leisdami į lietuviškas organizacijas, vesdamiesi į parengimus, pratindami skaityti lietuvišką spaudą, su jais tik lietuviškai kalbėdami. Tokiu atveju bus daug daugiau galimybių, kad vaikai ir savo draugais pasirinks lietuvius, ir paskui sukurs lietuviškas šeimas.

     Tėvai ir auklėtojai neturėtų apeliuoti tik į vaikų jausmus, ragindami juos kurti lietuviškas šeimas ir vengti mišrių vedybų, bet ramiai pateikti rimtų ir svarių argumentų. Tiems argumentams paremti jau mums netrūksta nė gyvenimiškų pavyzdžių. Tegul tik jaunuoliai pažvelgia i savo vyresniųjų draugų mišrias šeimas ir pamatys, kad jau labai didelis jų procentas yra iširusios arba yra netoli iširimo. Pasitaiko ir priešingai: kartais lietuviška šeima suyra, o mišri labai gražiai sugyvena. Tad ir šiame klausime nėra taisyklės be išimties, bet išimtis nepanaikina taisyklės. Skirtingu tautybių žmonės niekad pilnai vienas kito nesupras ir kai kurių ilgu auklėjimu įdiegtų principų neatjaus. Iš pradžių gal tai ir sunku pastebėti, bet ilgainiui gali tarp jųdviejų atsirasti toks tarpeklis, kurį ne kiekvienas įstengs peržengti.

     Tad, be abejo, tėvai turi stengtis, kad jų vaikai kurtų lietuviškas šeimas, bet jeigu, nežiūrint visų protingų pastangų, vis tiek įvyksta kitaip, tai tėvai neturėtų nuolat pykti ant savo vaikų ir šnairai žiūrėti į svetimtautį žentą ar kitatautę marčią, bet priimti juos kaip naujus savo šeimos narius. Tada gali būti daug daugiau vilties, kad toji šeima taps lietuviška, kad mes nieko nepralaimėsim, bet tik laimėsim naują narį savo lietuviškai bendruomenei.

SKIRTINGA RELIGIJA

     Religinė bei tautinė sąmonė ir tautinis bei religinis uolumas yra atvirkščiai proporcingi mišrių šeimų santaikai ir laimei. Jeigu skirtingų tautybių ar skirtingų religijų jaunavedžiams religija ir tautybė neturės jokios reikšmės ir nebus laikomos svarbiomis vertybėmis, tai jos neturės įtakos nė jaunavedžių sugyvenimui. Tad ir čia savotiškai tinka jau minėta taisyklė — kuo daugiau panašumo, tuo geriau. Tačiau tas “gerumas” šiuo atveju gali būti tik išorinis. Nebranginą nei tautybės, nei religijos susituokusieji greičiausiai neturės nei tautinių, nei religiniu problemų, bet, nebrangindami tų dviejų didelių dvasinių vertybių, tie žmonės gal nebus linkę branginti nė kitų vertybių, kurios yra būtinos ne tik amžinajai, bet jau ir žemiškajai laimei.

     Nėra abejojimo, kad skirtinga religija šeimoje nėra mažesnė kliūtis už skirtingą tautybę. Kuo daugiau skirtumo tarp dviejų religijų, tuo blogiau. Gal vienas blogiausių atvejų būtų, jei, pavyzdžiui, uoli, praktikuojanti katalikė ištekėtų už laisvamanio žydo. Tarp jųdviejų religinėje srityje nebūtų nieko bendro. Jeigu žydas būtų tikintis, tai juodu jungtų bent Dievo sąvoka.

     Kartais kai kurie paklausia, ar būtų geriau, jeigu praktikuojanti katalikė tekėtų už praktikuojančio protestanto, ar už visai nepraktikuojančio ir netikinčio kataliko. Iš to, kas jau pasakyta, aišku, kad geriau būtų tekėti už tikinčio protestanto negu už netikinčio kataliko, nes tarp jos ir to netikinčiojo nebus nieko-bendro religinėje srityje, o tarp jos ir tikinčio protestanto bus labai daug: Dievas, Kristus ir įvairios tikėjimo tiesos bei tikėjimo papročiai. Labai daug nesklandumų gali kilti skirtingų religijų šeimoje, kai tos religijos visai skirtingai žiūri į nuodėmę, į šeimyninį gyvenimą ir į kitus panašius labai svarbius religinius bei moralinius klausimus.

     Dabar, smarkiau padvelkus ekumeninei krikščionių dvasiai, turėtų būti dar mažiau pavojų skirtingų krikščioniškų religijų šeimos nariams, nes tikras krikščionis turi kitus mylėti, jų įsitikinimus ne tik toleruoti, bet ir gerbti, stengtis juos suprasti ir ieškoti tai, kas abiem bendra. Didesnė yra vaikų problema. Ar jie priklausys vienai ar kitai religijai, vis tiek negalės visuomet drauge su abiem tėvais pilnai dalyvauti religiniame gyvenime. Vaikams tai gali būti kartais gana skaudu. Štai, pavyzdžiui, vaiko pirmoji komunija. Jam būtų labai malonu, kad abudu tėvai dalyvautų šioje jo šventėje, kad abudu drauge su juo priimtų komuniją. Bet, deja, taip nebus. Yra, be abejo, ir kitų jautrių religinių momentų, kur vaikas matys savo šeimoje skirtumus, ir jo jaunai širdžiai tai gali būti skaudu.

     Visos religijos mato ir supranta šias problemas. Visos stengiasi, kad jų nariai nekurtų mišrių šeimų. Katalikų Bažnyčioje iki šiol buvo griežtoki įstatymai mišrių vedybų srityje. Ji, norėdama savo narius apsaugoti nuo religinių pavojų ir nuo religinio indiferentizmo, draudė ir dar tebedraudžia mišrias vedybas. Bet jeigu vienas kitas jos narys vis tiek pasiryžta kurti mišrią šeimą, tai ji nori bent užtikrinti, kad tam nariui nebūtų pavojaus prarasti savo tikėjimą ir kad būtų garantuotas vaikams katalikiškas išauklėjimas. Iki šiol nekatalikiškoji pusė turėjo raštu duoti pasižadėjimą, kad visi vaikai bus auklėjami katalikiškai. Dabar jau Čia yra šiek tiek laisviau, jau galima ir dispen-suoti nuo to raštiško pasižadėjimo, bet vis dėlto dar paprastai bent žodinis pasižadėjimas reikalingas. Tačiau jau speciali komisija peržiūri visą bažnytinių kanonų rinkinį, pritaikydama juos paskutiniojo

     Bažnyčios susirinkimo dvasiai. Reikia tikėtis, kad ir mišrių vedybų srityje bus dar daugiau pakeitimų.

     Kitų tikėjimų narius pirmiau ypač erzindavo mišrių vedybų ceremonijos katalikų bažnyčiose. Tos ceremonijos būdavo labai paprastos ir kuklios, kartais atliekamos ne bažnyčioje, bet zakristijoje, o jeigu būdavo bažnyčioje, tai ne prie altoriaus. Vengdama išorinio iškilmingumo, Bažnyčia norėjo parodyti, kad jai tokios vedybos nepatinka, kad nuo jų savo tikinčiuosius nori atgrasinti, kad ji jas leidžia tik labai nenoriai. Dabar jau ir šioje srityje yra pakeitimų. Pirmiau mišrios vedybos nebūdavo leidžiamos Mišių metu, bet dabar jau gali būti leidžiamos.

     Katalikų Bažnyčia visuomet mokė, kad teisėtos krikščionių vedybos yra drauge ir sakramentas. Žinoma, jeigu vienas susituokiantysis nėra krikščionis, tai jis nepriima moterystės sakramento, nes bet kurį kitą sakramentą gali priimti tik tas, kuris yra priėmęs krikšto sakramentą. Pirmiau nebuvo daroma didelio skirtumo, ar katalikas tuokiasi su kitos tikybos krikščioniu, ar su nekrikščioniu. Dabar jau, atrodo, šis skirtumas bus labai pabrėžiamas. Bažnyčia jau daug švelniau žiūrės į tą kataliką, kuris kuria šeimą su protestantu ar stačiatikiu, negu į tą, kuris pasirinks žydą, musulmoną ar stabmeldį.

     Kaip bus žiūrima į mišrias vedybas ateityje, priklausys nuo ekumeninės dvasios įsigalėjimo — nuo visų krikščionių nuoširdaus suartėjimo.