Spausdinti

MOTINOS LAIŠKAS IŠTEKĖJUSIAI DUKRAI

VIKTORIJA ŠMAIŽIENĖ

Brangi Dukra,

    Paimkim tavo vieną, bet kurią savaitės dieną.

    Nubudai. Atsikėlei. Išleidai einančius į mokyklą. Mažesnieji dar prie stalo. Ypatingai ilgai valgo keturmetė.

    Sustok ir peržvelk, kokią nuotaiką tu per tą trumpą laiką paskleidei namuose.

    Vyras jau buvo beišeinąs i darbą, kai tu, susivėlusi ir susiraukusi, išėjai iš miegamojo ir šuktelėjai jam:

    — Tik, žiūrėk, kad vėl neužmirštum parvežti gerosios duonos!

    Jis, neatsigręžęs, linktelėjo galva ir uždarė duris.

    Atšlepsenai i virtuvę.

    —    O kas jums leido šitos dešros imti?! — Kaip karštu vandeniu per liejai vaikus. — To tiktai betrūko!

    —    Aš irgi jau noriu valgyti, — taisosi prie stalo dar neapsirengusi Irutė.

    —    Pasitrauk! — pastumi ją. Skubiai vynioji į pergamentini popierių brangiąją dešrą ir dedi ją į šaldytuvą. — Sakau, nelysk, — dar kartą užrėki ant jos. — Tvarkos nežinai?

    Irutė pravirksta ir, skubiai nubėgusi, susirango savo mėgiamam kamputyje, už sofos.

    Stumdai, dėlioji ant stalo daiktus. Mažiesiems užkaiti košytę. Tave erzina Irutės verkšlenimas.

    —    Nustok žliumbusi! — šauki jai iš tolo. — Tučtuojau! Aš suskaičiuosiu iki trijų! Viens,... du,... trys!

    Irutė pravirksta dar labiau. Ištrauki ją rėkiančią iš kampo, apdaužai, apstumdai ir įmeti į miegamąjį.

    Dabar pamatai, kad sūnus gerąsias kelnes užsimovęs.

    —    Kad tu man tučtuojau padėtumei tas kelnes! — griausmingai šauki virš pat jo galvos. Vaikas net suitraukė.

    —    Anos kiauros. — Ne be baimės teisinasi jis.

    —    Kiauros?! Kada suspėjai jas sudraskyti?

    Patikrinusi matai, kad jos tikrai kiauros. Vadinasi, reikės taisyti.

    —    Jūs tik tiek ir težinot, ką draskyti rūbus, ardyti batus ir grobstyti geresnius kąsnius iš šaldytuvo!

    Pagaliau mokiniai išėjo. Košytė garuoja bliūdeliuose.

    Irutė turėjo tavęs atsiprašyti, pabučiuoti ir... dabar kukčiodama sėdi prie stalo. Ji valgyti nebenori, o tik, liūdnomis akytėmis žiūrėdama prieš save, šaukšteliu važinėja po bliūdelį.

    Tu gi prisipili kavos, paskęsti fotelyje ir giliai, giliai atsidūsti.

    —    Koks gyvenimas! Koks gyvenimas! Nuo pat ryto, kaip pragare!

    Žvilgt į laikrodį — jau po devynių. Dešimtą valandą reikia būti pas Gladys, pusryčių.

    Ir vėl nauja uragano banga.

    Skubiai sumeti į mašiną nešvarius skalbinius. Skubiai prausiesi po dušu, išsikvepini aliejais, pudromis, susišukuoji, nusigrimuoji, o vaikeliai vis dar prie stalo.

    O, jie jau visai įsismaginę. Čia jau daugiau pramoga negu pusryčiai.

    —    Kas čia dabar darosi? Nebemokate elgtis prie stalo?

    — Atimi tuščius ir dar neišvalgytus indus ir nuvarai vaikus, kad tučtuojau, kuo greičiausiai apsirengtų.

    Miegamajame gi vaikai, likę vieni, bematant atgauna nutrauktą išdykavimo nuotaiką ir — jame skraido šliurės ir aido kikenimas.

    Staiga, kaip siaubas, tu atsirandi duryse:

    —    Gerai! Kas per penkias minutes neapsirengs, tas pasiliks vienas namuose!

    Kokią puikią progą pasiūlei suvesti sąskaitoms. Galų gale, tokiu atveju, visada kas nors išeina sukeistais batais, išvirkščiu megztuku ir ašarotu veideliu.

    Kieme vaikai suranda kitos panašios motinos vaikus ir — tada prasideda jų gyvenimas.

    Tuo tarpu, besmaguriaujant ir begurkšnojant, Gladys skundžiasi savo vyru, o tu savu. Jos vaikai ją veda iš proto, tavieji gi tave. Paskui abidvi kankinės nukreipiat savo pasikalbėjimus į paskutiniuosius kosmetikos patobulinimus, šukuosenas, madas ir t.t.

    Tos kelios malonios minutės prabėga taip greitai, kad nė nepajunti, kaip prislenka 12 valanda. Vadinas, eik namo, vaikai pareis priešpiečių.

    Pamėginkim, dukryt, tą visą veiksmo dalį surežisuoti kitaip.

    Pajutai, kad vyras jau nuėjo praustis, išslinkai ir tu iš lovos ir nuskubėjai į virtuvę. Užkaitusi kavą, įsėlinai į vyresniųjų vaikų miegamuosius ir paglostymu ar pabučiavimu (tai nebus per daug!) pažadinai juos. Dėl rūbų nebus jokios bėdos, nes juos jau iš vakaro sutvarkei.

Aštrūs žodžiai pakenkia skilviui, ypač jei juos tenka pačiam suvalgyti.

    Štai — mažiukė išsirito iš lovos. Paėmi ją ant rankų, išbučiuoji. Ji apkabina ir prisiglaudžia prie tavęs. Neši ją dar valandėlei į lovą. O, ji nori ir tėveliui “labą rytą” pasakyti. Po tos trumpos, bet širdingos ceremonijos ji mielai dar praleidžia pusvalandį lovoje, bežaisdama su savo meškiuku ar lėlyte.

    Vyras, atėjęs į virtuvę, jau randa šiltus pusryčius ant stalo ir linksmą besišypsančią žmoną.

    Na, ne be to, kad kur nors ir juoda katytė neprabėgtų kam skersai kelio! Tačiau tai mažmožiai, greit ir be triukšmo sutvarkomi.

    Gerą nuotaiką išsineša iš namų vyras, linksmi ir neujami išeina vaikai. Mažieji gi lieka namie, kaip desertas. Su jais motina pusryčiauja. Besirengdama gi vis užmeta aki ir kaip jiems tas darbas sekasi.

    Skalbiniai jau džiovinami, kambariai aptvarkyti ir, jei nori, gali valandėlei ir pas “Gladys” užsukti.

    Argi čia reikia išminčiaus padaryti gerą pasirinkimą? Yra, berods, posakis: “lėčiau važiuosi — toliau pasieksi”. Taigi — atsikelk laiku. Tegul tave visi namuose randa, kaip patekėjusią saulutę. Vietoj botago su mazgu ant galo — apsišarvok meile.

    Žinoma, jei meilė senai iš tavo namų išvyta, tai jos iš karto niekas ir nepažins. Kur ilgą laiką apyvartoje buvo klastoti pinigai, ten ir gerą į rankas paėmęs abejosi. Taigi, nelauk stebuklų nei per dieną, nei per mėnesi. Apsišarvok kantrybe.

*  *  *

    Labai gerai žinau, kad savo širdies gilumoje tu esi labai gera. Tu ir pati kartą sakei, jog manai, kad mums atrodai, kaip ragana, kad pati dėl to savęs nekenti ir — kad ne visada tokia būni.

    Aišku, brangute, ne! Pagaliau ne tu viena tokia.

    “Daug šaltumo tarp žmonių yra todėl, kad mes nedrįstame pasirodyti tokiais nuoširdžiais, kokie esame”, pasakė A. Schweitzeris. Tai tikra tiesa.

    Ir dar, kiek aš žmones bestebėdama patyriau, jie mėgsta pasirodyti, jog moka būti griežti. Pasirodyti, kad gali vienas kitam piktą, žiaurų žodį pasakyti ir tai jų santykių negriauna. Argi netuščia ir neprotinga įrodinėti tokius dalykus, jei jų niekas nei nereikalauja? Juo labiau, kad taip elgdamiesi, jie daro kartais net neatitaisomą klaidą.

Tavo mylinti motina